Kol Lietuva kerta miškus– vienas subrendęs medis išskiria deguonies dešimčiai žmonių

100 metų amžiaus medis suteikia net iki 6600 kg deguonies

Daugeliui nereikia aiškinti, kad medžiai yra gyvybiškai svarbūs mūsų, žmonių, ir visų kitų Žemėje gyvenančių būtybių sveikatai bei gyvavimui. Juk jų gaminamas deguonis yra tiesiog būtinas mums ir visai gyvai aplinkai išgyventi. Tačiau tikrąją medžių reikšmę mūsų planetai atskleisti gali tik statistika.

Ji rodo, kad vidutiniškai, maždaug 100 metų amžiaus medis per savo gyvenimą gyvoms būtybėms suteikia 6 600 kg deguonies, o vienas medis gali pagaminti tiek deguonies, kad jo užtektų 10 žmonių vieneriems metams^[1]. Jei to būtų negana, vienas subrendęs medis gali absorbuoti 48 kg anglies dioksido per metus.

Žinoma, tai yra bendrinė statistika, tačiau medžių svarbą mums gali parodyti ir kitas faktas. Medžiai išskiria deguonį, kai naudodami saulės šviesos energiją iš anglies dioksido ir vandens gamina gliukozę.

Medžiai, kaip ir kiti augalai, taip pat naudoja deguonį, kai skaldo gliukozę atgal ir taip išskiria energiją savo medžiagų apykaitai. Kadangi medžiai turi daugiau lapų nei kiti augalai, jų lapų ploto indeksas yra didesnis ir jie paprastai gamina daugiau deguonies^[2].

Tikroji eglė, klevas, paprastasis bukas išskiria itin daug deguonies. Mažiausiai deguonies išskiria pušys, o ąžuolai ir drebulės yra šio spektro viduryje. Išskiriamas deguonis priklauso ir nuo metų laiko. Dauguma medžių gamina deguonį tik vasaros ir pavasario mėnesiais, nes tuomet jie turi lapų. Įdomu ir tai, kad brandūs medžiai išskiria daugiau deguonies: vienas subrendęs medis gali pagaminti tiek deguonies, kad per dieną jo užtektų net keturiems žmonėms.

Medžiai svarbūs ir tuo, kad atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant vandens ciklą. Jie per šaknis sugeria vandenį ir per transpiraciją išleidžia jį į atmosferą, o tai padeda reguliuoti kritulių kiekį ir išvengti dirvožemio erozijos. Medžių šaknys padeda surišti dirvožemio daleles ir taip užkerta kelią erozijai ir nuošliaužoms. Jos taip pat gerina dirvožemio derlingumą, nes skaidydamos lapus ir kitas augalines medžiagas papildo dirvožemį organinėmis medžiagomis ir maistingosiomis medžiagomis.

Medžiai taip pat padeda sušvelninti vietos klimatą, teikdami pavėsį ir mažindami temperatūrą dėl evapotranspiracijos. Ypač miesto medžiai gali padėti sušvelninti „miesto šilumos salos“ efektą, vėsindami supančią aplinką.

Būtent todėl medžių ir didelių miškų plotų išsaugojimas turi būti toks svarbus žmonijai. Vis dėlto, nors pastaraisiais metais garsiai kalbama apie klimato kaitą ir kitus su tuo ateinančius pavojus, miškų kirtimas tik greitėja. Deja, bet sparčiai iškertamus ištisus miškus matome ir Lietuvoje, o tokius veiksmus laimina pati valdžia.

Miškų kirtimas – pasaulinė problema

Kasmet pasaulyje iškertama ir nupjaunama mažiausiai 15 mlrd. medžių^[3]. Be šių medžių daugelis nykstančių gyvūnų tampa labiau pažeidžiami, o kiti yra priversti ieškoti naujų namų. Be to, į atmosferą patenka daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurias tie medžiai būtų sukaupę.

Deja, daugelis žmonių nežino miškų kirtimo priežasčių ir to poveikio mūsų planetai, o pasaulio sprendimų priėmėjai ir verslas pavojus patogiai ignoruoja.

Remiantis 2020 m. Jungtinių Tautų (JT) skaičiavimais, dėl miškų kirtimo mūsų planeta kasmet netenka daugiau kaip 7 000 000 hektarų miškų: atsižvelgiant į medžių tankumą, tai paprastai 1500-2500 medžių viename hektare. Neraminti gali ir tai, kad paskutiniais dešimtmečiais, miškų kirtimas tik suaktyvėjo: nuo 1990 iki 2015 m. pasaulis neteko 129 milijonų hektarų miškų. Tai maždaug toks plotas, kaip visa Pietų Afrikos Respublika (PAR).

Miškų naikinimą skatina konkrečios priežastys, o jas sujungus žalingas poveikis planetai padidėja kelis kartus. Dar blogiau tai, kad kertant miškus naikinami natūralūs anglies dioksido absorbentai, padedantys kovoti su didėjančiu šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimu. Tai reiškia, kad išmetamų dujų kiekis didėja, o bet kokios žmogaus pastangos kovoti su klimato šiltėjimu tarsi eina perniek.

Ūkininkavimas ir gyvulių ganymas yra didžiausia miškų naikinimo priežastis atogrąžų ir subtropikų šalyse, daug miškų naikinama dėl to, kad prireikia žemės ūkio paskirties žemės. Kita netiesioginė miškų naikinimo priežastis yra urbanizacija, kartu su besiplečiančiu ir sparčiai augančiu gyventojų skaičiumi.

Urbanizacija, nors ir nėra pagrindinė miškų naikinimo priežastis, yra verta dėmesio dėl kelių priežasčių. Pirma, keliai ir miestų plėtra gali suskaidyti miškus taip, kad jie nebėra vientisi. Be to, didėjant gyventojų skaičiui, miestai turi plėstis, todėl vis daugiau žemės naudojama žemės ūkiui ir gyvulininkystei, kad būtų galima išmaitinti tuos žmones.

Miškų kirtimas Lietuvoje: problemai akis užmerkia pati valdžia

Lietuvoje gausus miškų kirtimas irgi yra problema. Metų pradžioje paskelbta, kad Aplinkos ministerija 2024–2028 metais leis plynai, atrankiniu arba atvejiniu būdu valstybiniuose miškuose iškirsti iki 11,85 tūkst. hektarų arba iki 3,62 mln. kietmetrių medienos^[4].

Anot ministerijos, laikantis tokios kirtimų normos, valstybiniuose miškuose medienos ištekliai bus naudojami tvariai, laikantis aplinkosaugos reikalavimų. Taip pat esą bus užtikrinta, jog miškas atsinaujintų, o medienos tiekimas pramonei išliktų stabilus. Manoma, kad aujoji norma „leis patenkinti augančius medienos poreikius šalies bioekonomikos srityje“, siekiant vietoje plieno ir betono statybose dažniau naudoti medieną.

Ministerija teigia, kad per pastaruosius 5 metus valstybinių miškų plotas išaugo 34 tūkst. hektarų, brandžių medynų plotas – 14 tūkst. hektarų.

Tačiau piliečiai ir aktyvistai mato kitokią situaciją ir teigia, kad Lietuvoje miškų iškertama gerokai per daug. Tam nepritaria pats aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Priešingai, jis yra sakęs, kad miškai Lietuvoje kertami per lėtai.

„Miškas ne nafta, kuri gali kažkiek laiko pagulėti, kol bus išsiurbta. Laiku nenupjautas miškas pūva, tampa malkomis ir į atmosferą išleidžia sugautą CO2. Miškas Lietuvoje kertamas per lėtai. Tai žalinga ir klimatui, ir biudžetui. Šiuo atveju jau nesvarbu, ar nukirsta mediena bus eksponuojama ar perdirbama“, – yra teigęs aplinkos ministras, pagal pareigas, turintis kovoti už aplinkos ir gamtos išsaugojimą bei tausojimą.

Šimonių girios, įtrauktos į Natura 2000 saugotinų teritorijų sąrašą, plynas kirtimas visuomenėje nuskambėjo garsiausiai. Kilus didžiuliam visuomenės pasipiktinimui, ministerija pripažino, kad leidimai kirsti išduoti sklypui, kuris patenka į įstatymais apsaugotą vertingą gamtinę teritoriją – Europos Bendrijos svarbos buveinę.

Aplinkos ministras S. Gentvilas sakė, kad plyni kirtimai saugotinose teritorijose bus išimtis, aplinkos viceministras Kęstutis Šetkus sakė, kad leidimai ūkininkauti „Natura 2000“ miško teritorijose bus išduodami paprasčiau.

Tada paaiškėjo, kad ministro S. Gentvilo įsakymas dėl šios teritorijos priskyrimo „Natura 2000“ saugotinai buveinei buvo pasirašytas praėjusį metų gruodį, o leidimas kirsti išduotas šių metų sausį. S. Gentvilas aiškino, kad bus nustatytas darbuotojas, kuris galimai viršijo savo įgaliojimus.

Tačiau jei kam kyla klausimas, kaip pats ministras leidžia taip masiškai kirsti miškus, atsakymas gali būti visai paprastas: paaiškėjo, kad ir sau priklausantį mišką ministras išpjovė plynai, maža to, padaryta žala gamtai, tad prieš ministrą stojo jo paties pavaldiniai.

O paprasta statistika rodo, kad Lietuvoje 2020 m. iškirsta 1130,0 ha miško, 2021 m. – 1112,7 ha, 2022 m. – 2566,6 ha, 2023 m. – 3 769,1 ha. Tokie miško plotai iškirsti prisidengiant sanitariniais kirtimais.