Kokius psichologinius sutrikimus slepia Disnėjaus personažai?

Princesės ir kiti animacinių filmukų herojai, pasirodo, tvarkosi su sutrikimais, kuriuos turime ir mes

Kino pramonė Jungtinėse Valstijose gyvuoja daugiau nei 100 metų. Per šį šimtmetį patys filmai ir jų kūrimo būdai neįtikėtinai pasikeitė. Iš pradžių filmai buvo daug trumpesni, juos buvo galima žiūrėti tik nespalvotus ir beveik be garso.

Tik XX a. 9-ajame dešimtmetyje atsirado CGI specialieji efektai, kurie leido filmams tapti tokiais, kokie jie yra dabar^[1]. Dabar Holivudo, kaip pramonės šakos metinis pelnas gerokai viršija 10 mlrd. JAV dolerių, o didžioji to priežastis yra ta, kad kasmet paprastai išleidžiami keli dideli kino hitai, kurių dauguma yra labai populiarių frančizių ar visatų dalys.

„Disney“ yra viena iš didžiausių kino studijų pasaulyje. Vien pernai jos pajamos iš kino filmų viršijo 5 milijardus JAV dolerių. Pagrindinė didžiulės sėkmės priežastis yra ta, kad ji kuria kokybiškus filmus nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos. Tačiau ne visos šio studijos kuriamos pasakos yra teigiamos ir gražios, kaip suprantame iš pradžių.

Voltas Disnėjus galėjo sukurti savo pramogų imperiją, remdamasis savo animacinių filmų sėkme – filmų, kurių pagrindą sudaro princesės, dažnai susiduriančios su piktais žmonėmis arba magiškais priešais, kad galėtų ilgai ir laimingai gyventi^[2]. Šios princesės visuomet traukė žiūrovus, ypač jaunas mergaites ir moteris, nes jos visuomet atspindėjo tai, kaip tikros moterys elgėsi realiame gyvenime, priklausomai nuo to, kurio dešimtmečio filmas buvo išleistas.

Tačiau tikros moterys ir tikri žmonės kartais susiduria su įvairaus sunkumo psichikos sutrikimais. Sutrikimais, kuriuos galima tinkamai diagnozuoti pagal jų simptomus. (Beje, tai dažnai dabar daroma socialiniuose tinkluose ir kiekvienas sau nustato ligas).

Galbūt manote, kad visi filmukų personažai vaizduoja tobulą pasaulį ir tobulą gyvenimą? Tačiau paskaitykite šiek tiek tarp eilučių ir netrukus suprasite, kad kai kurie iš sukurtų personažų akivaizdžiai kenčia nuo rimtų psichikos sveikatos sutrikimų. Pastebėję dešimties personažų psichikos sutrikimų požymius, galbūt pastebėsite juos ir savo mylimo žmogaus ar artimo draugo asmenybėje, todėl, nors apie tai kalbėti gali būti keista, verta tuo pasidomėti. O galbūt tai bus ir puiki proga pažiūrėti filmukus kitokiu žvilgsniu.

Koks ryšys tarp animacinių personažų ir psichikos sveikatos?

Nors dažnai galvojame, kad animacinių filmų personažai ir „Disney“ animaciniai filmai yra tik lengvo turinio platformos, tačiau realiai jie turi gilią paslėptą prasmę. Šie animaciniai personažai ne tik duoda mums svarbias gyvenimo pamokas ir mus linksmina, bet ir padeda lengviau suprasti psichikos sveikatą!

Šie animaciniai personažai, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, gali padėti šeimoms ir mokykloms psichikos sveikatos srityje.

• Tai gali būti lengvos formos priemonė šviesti save ir vaikus apie psichikos sveikatos problemas.
• Jie siūlo sveiką būdą, kaip destigmatizuoti psichikos sveikatos stigmas.
• Jie siūlo pradėti pokalbį apie psichikos sveikatą.
• Jie leidžia žmonėms užmegzti ryšius ir rasti išeitį. Ypač vaikams, turintiems tam tikrų psichikos sveikatos sutrikimų, šie personažai gali veikti kaip sektini pavyzdžiai, skatinantys juos būti savimi.
• Jie skatina žodžiu išreikšti jausmus ir mintis, susijusius su savo psichikos sveikata.

Mulan ir baimė būti prastesne nei pačia geriausia

Mulan didžiajame ekrane debiutavo 1998 m., o filmas iš tikrųjų buvo giriamas, nes jame buvo vaizduojama moteris, bandanti išgelbėti savo tėvynę nuo blogio armijos. Tačiau daugelis žmonių gali nesuvokti, kad Mulan turi tam tikrų savybių, susijusių su psichikos sutrikimu – atelofobija^[3]. Tai nėra tik herojaus būdo bruožas, bet ir sutrikimas, trukdantis gyventi.

Sergantieji atelofobija kenčia nuo baimės, kad niekada nebus pakankamai geri, ir mano, kad viskas, ką jie daro, yra blogai. Paprastai toks žmogus taip pat kelia sau didžiulius tikslus, kurių, kaip jis žino, niekada nepasieks.

Mulan laiko save atstumtąja, nes nenori būti nuolankia žmona, todėl iškeliauja į kariuomenę, kad padėtų išgelbėti savo namus nuo hunų ir atgauti savo šeimos garbę. Viso filmo metu Mulan nuolat blaškosi ir išsisukinėja, kad pasakytų ir padarytų teisingą dalyką. Tačiau filmo pabaigoje nė vienas jos pasiekimas nėra svarbus, nes savo kultūroje ji vis dar buvo tik moteris.

Alisa ir jos įsivaizduojami draugai, kurie gyvena tik jos galvoje

Visa karta žmonių sieja „Alisos stebuklų šalyje“ franšizę tik su siaubingais Johnny Deppo filmais, tačiau iš tikrųjų ši franšizė Disnėjaus kompanijai priklausė dar iki 1950-ųjų, todėl 1951 m. buvo sukurtas animacinis filmas. Filme Alisa atranda duris į kitą dimensiją, kurioje jos kūnas auga ir traukiasi, kur ji kalbasi su kalbančiu vikšru ir plūduriuojančiu katinu ir kur yra piktoji karalienė, kuri labai nori, kad jai būtų nukirsta galva.

Tiesą sakant, visas filmas primena vieną didelę haliucinaciją, kuri gali nutikti tik tada, kai žmogus yra apsvaigęs nuo stiprių narkotikų arba serga šizofrenija.

Šizofrenija sergantį žmogų kamuoja paranojiniai kliedesiai (pavyzdžiui, karalienė bando jus nužudyti), nenormalios motorinės funkcijos ir (arba) haliucinacijos. Šią diagnozę dar labiau tikėtiną daro tai, kad Alisa tikrai tikėjo, jog Stebuklų šalis ir visi joje esantys žmonės yra tikri.

Megara, kovojanti su gausia puokšte joje tūnančių asmenybių

Graikų mitologijoje gausu įvairių istorijų, kuriose veikia dešimtys gerai žinomų dievų ir kitų mitinių būtybių. Būtent dėl šios mitologijos populiarumo Holivudas keletą istorijų ekranizavo į ilgametražius filmus. Vienas iš tokių filmų – 1997 m. Disnėjaus filmas „Heraklis“, kuriame pasakojama apie legendinį Dzeuso sūnų, bandantį sutrukdyti Hadui užimti Olimpo kalną.

Pakeliui Heraklis sutinka Megarą, kitaip žinomą kaip Megė, kuri iš pradžių tarnauja Hadui, bet galiausiai įsimyli mūsų mylimą herojų. Tikėtina, kad Megė kenčia nuo vadinamojo ribinio asmenybės sutrikimo (BPD), o tai reiškia, kad jai gali tekti susidurti su savęs vertinimo problemomis, nuotaikų svyravimais ir galbūt save žaloti.

Tačiau šį sutrikimą turintis žmogus taip pat bijo būti paliktas ir dažnai yra pasimetęs savyje ir savo asmenybėse. Tai, kad Megė bijo, jog Heraklis gali ją palikti, yra pakankamas įrodymas, tačiau ji taip pat lengvai susierzina, nes praeityje buvo palikta.

Miegančioji gražuolė, pasirodo, miega ne dėl užkeikimo?

2014 m. „Disney“ išleido vaidybinį filmą „Maleficent“, kuriame perpasakojama 1959 m. animacinio filmo „Miegančioji gražuolė“ istorija. Abiejuose filmuose buvo pasakojama apie princesę Aurorą, tapusią prakeiksmo, dėl kurio ji užmigo amžinu miegu, auka.

Dabar iš visų šiame sąraše išvardytų sutrikimų šiuo gali būti sunkiausia patikėti, tačiau iš tiesų yra tam tikrų požymių, rodančių, kad Aurora gali sirgti vadinamuoju didžiuoju depresijos sutrikimu (Major Depressive Disorder).

Taigi filme Aurora išeina pasivaikščioti į mišką, kur sutinka princą Filipą, kurį iš karto įsimyli ir nori už jo ištekėti. Tačiau netrukus po pažinties ji sužino, kad turi ištekėti už kito žmogaus, kurio net nebuvo mačiusi. Tai iš esmės sudaužo jai širdį.

Dabar nuo MDD kenčiantys žmonės dažnai praranda visą energiją ir nenori dirbti jokio darbo ar užsiimti jokia veikla. Be to, jie nenori nieko matyti ar girdėti – tai simptomai, kurie jai pasireiškia sužinojus apie sužadėtuves. Sergantieji sunkia depresija taip pat gali kentėti nuo hipersomnijos, dėl kurios jiems tenka ilgai miegoti.

Undinėlė Arielė ir jos obsesijos, lemiančios ir kleptomaniją

Filmas „Undinėlė“ tapo hitu, kai 1989 m. pasirodė kino teatruose. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, filmo centre iš tiesų yra jauna undinė princesė, tik ji yra undinė, kuri svajoja tapti žmogumi ir gyventi sausumoje. Visos Arielės draugės undinės mano, kad ji yra keista, o tam yra puikus paaiškinimas, nes filme Arielė turi obsesinio kompulsinio asmenybės sutrikimo požymių.

Visus jos santykius su princu Eriku galima vertinti kaip šio sutrikimo požymį, nes ji iš esmės tampa juo apsėsta nuo pat jo pamatymo. Tiesą sakant, ji tampa tokia apsėsta, kad sutinka prarasti balsą, kad tik turėtų galimybę su juo susitikti. Ji taip pat kenčia nuo baimės atsikratyti daiktų, kuri kartais lydi OCPD, ir šis sutrikimas išryškėja po to, kai jos tėvas sunaikina jos daiktų kolekciją.

Kleptomanijos sutrikimas kartais taip pat asocijuojamas su šia princese. Jei manote, kad būti paaugle mergaite pakankamai sunku, pabandykite būti undine, kurios tėvas nekenčia žmonių. Todėl nenuostabu, kad ji pradeda vogti daiktus iš žmonių pasaulio ir juos kaupti, kaip tai daro žmonės, sergantys kleptomanijos sutrikimu.

Tiana buvo įsimylėjusį varlių net ir be fakto, kad juo buvo paverstas princas

Štai Tiana – pirmoji juodaodė princesė, vaidinusi 2009 m. Disnėjaus animaciniame filme „Princesė ir varlius“, sukurtame pagal seną brolių Grimų parašytą pasaką. Pagrindinis filmo siužetas toks: Tiana yra padavėja, norinti turėti savo restoraną. Ji susiduria su varle, kuri iš tikrųjų yra princas, dėl pikto vudu paverstas varle. Ji pabučiuoja varlę ir pati virsta varle.

Po to, kai Tiana virsta varle, ji ir princas leidžiasi į žygį, kad ją atverstų žmogumi, kol nesibaigė laikas. Kelionės metu ji jį įsimyli. Šiuo metu jie yra varlės, todėl romantiški jausmai tikrai neturėtų kelti problemų. Tačiau iš tikrųjų tai yra problema, nes Tiana vis dar psichologiškai save identifikuoja kaip žmogų, o tai reiškia, kad ji patenka į zoofilijos kategoriją, kitaip žinomą kaip tabu trauką gyvūnams.

Anna ir dėmesio sutrikimas

Beveik prieš 4 metus „Disney“ išleido animacinį filmą „Frozen“, kurį lietuva žino kaip „Ledo šalis“, kuris užkariavo pasaulį. Filmas, kuriame daugiausia kalbama apie dviejų seserų meilę, neįtikėtinai gerai pasirodė kino teatruose ir uždirbo daugiau nei 1 mlrd. dolerių.

Ana yra jauniausia iš seserų ir, skirtingai nei jos sesuo, ji neturi ledo magijos ir yra kur kas atviresnė bei mielesnė. Tačiau tikėtina, kad ji taip pat susiduria su dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimu (ADHD). ADHD sergantys asmenys pasižymi tuo, kad priima greitus sprendimus negalvodami, negali ramiai sėdėti ir tinkamai susikaupti ties vienu dalyku.

Anai toks elgesys būdingas visame filme. Pavyzdžiui, ji nuolat suklumpa, susijaudina dėl tokių nuobodžių dalykų kaip salotų lėkštės, šokinėja ant sofų, kalba neįtikėtinai greitai ir sutinka ištekėti už princo, su kuriuo susipažino vos prieš kelias valandas. Tai nėra tik aktyvios asmenybės bruožai, būdingi jauniems žmonėms. Hiperaktyvumas ir dėmesio sutrikimai gali apsunkinti ryšius su kitais.

Antisociali ir žmones niekinanti Merida

2012 m. „Disney“ išleido filmą „Karališka drąsa“ („Brave“), kuriame pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Škotijos princesei Meridai, kuri sukelia chaosą visoje karalystėje, nes nenori laikytis savo tautos papročių, pagal kuriuos moterys turi būti susižadėjusios su vyru.

Tuo metu filmas buvo labai giriamas kritikų ir feminisčių, nes tai buvo pirmasis „Disney“ filmas apie princesę, kuriame nebuvo vyriškos lyties herojaus, o visas dėmesys buvo sutelktas į Meridos kaip personažo kūrimą. Filmo prielaida galėtų paaiškinti, kodėl Merida nenori susižadėti.

Tačiau psichologiniu požiūriu jos nenorą iš tiesų galima būtų priskirti vadinamajam antisocialiniam asmenybės sutrikimui. Su šiuo sutrikimu susiduriantis žmogus nesugeba priimti kultūrinių normų. Tokie žmonės taip pat nesilaiko taisyklių ir retai gerbia kitų žmonių teises ir jausmus. Toks sutrikimas paprastai pasireiškia jauniems paaugliams, o tai paaiškintų, kodėl Merida su amžiumi pamažu emociškai tolsta nuo tėvų ir kodėl ji taip ryžtingai nusiteikusi likti vieniša.

Pokahonta iš tiesų buvo save įsimylėjusi narcizė

1995 m. žiūrovai pamatė animacinį filmą „Pocahonta“, kuriame pasakojama apie pirmuosius Amerikos indėnų ir Džeimstauno kolonistų santykius. Nepaisant istorinių netikslumų, filmas sulaukė sėkmės kino teatrų kasose. Kalbant apie „Disney“ princeses, Pokahonta vis dar laikoma viena geriausių dėl to, kaip ji sprendė savo tautos konfliktą su anglais. Tačiau, kad ir kokia neapsakomai tvirta ji būtų, ji taip pat kenčia nuo psichikos sutrikimo.

Histrioninis asmenybės sutrikimas reiškia, kad žmogui nuolat reikia būti pastebėtam ir jis dažnai stengiasi atkreipti žmonių dėmesį elgdamasis dramatiškai arba netinkamai. Šį sutrikimą turintys žmonės taip pat sugeba priversti kitus daryti tai, ką nori. Pokahonta šį sutrikimą demonstruoja didžiąją filmo dalį, nes ji ne tik kiekviena pasitaikiusia proga puola prie anglo Džono Smito, bet ir sukelia meilės trikampius bei įtikina visą gentį daryti viską, ko ji nori.

Auksaplaukė Rapunzelė, nematanti bėdų savo gyvenime

2010 m. „Disney“ išleido filmą „Tangled“, o Lietuvoje filmą vadinome „Ilgo plauko istorija“. Sukurtas filmas yra paremtas sena vokiečių pasaka apie Rapunzelę, kurią parašė broliai Grimai, tik filme buvo padaryta keletas pakeitimų, kad istorija būtų aktualesnė šiuolaikiniam jaunimui.

Filme Rapunzelė yra princesė, turinti ilgus, stebuklingus plaukus, kurią dar kūdikį pagrobia motina Gotelė, auginanti vaiką kaip savo, kad pasinaudodama plaukų galiomis išsaugotų savo jaunystę. Gotelė ilgus metus laiko princesę uždarytą nuošaliame bokšte.

Per tą laiką ji ne tik emociškai išnaudoja savo dukrą, bet ir nuolat elgiasi su ja pasyviai ir agresyviai. Tačiau Rapunzelė nuoširdžiai rūpinasi Gotele, o tai rodo, kad ji kenčia nuo vadinamojo Stokholmo sindromo – psichikos sutrikimo, kai žmogus emociškai prisiriša prie pagrobėjo; net kai Rapunzelė sužino tiesą, ji vis tiek išreiškia meilę ir sielvartą Gotelei, kai ši miršta.

Pelenės priklausomybė nuo kitų žmonių

1950 m. Disnėjus išleido filmą „Pelenė“, kuris įrodo, kad neapsimoka būti be reikalo žiauriam savo podukrai vien todėl, kad ji yra gražesnė už tavo paties dukteris. Kai filmas buvo išleistas, į moteris buvo žiūrima kitaip, nes iš jų buvo daugiau ar mažiau tikimasi, kad jos liks namuose, kur turėjo valyti, gaminti maistą ir aprūpinti vaikus.

Tais laikais moterys taip pat buvo daug nuolankesnės, klusnesnės ir neagresyvios, o tai paaiškina, kodėl tokios moterys kaip Pelenė buvo daug labiau priklausomos nuo kitų. Tačiau jos atveju visai įmanoma, kad ji galėjo sirgti vadinamuoju priklausomos asmenybės sutrikimu. Šį sutrikimą galima apibūdinti kaip nuolatinį poreikį būti globojamam. Šis sutrikimas paprastai pasireiškia vaikams, kurie susiduria su tam tikru atsiskyrimo nerimu.

Filme Pelenė iš tiesų neteko tėvo. Ši diagnozė yra prasminga, nes Pelenė niekada nesusikrauna lagaminų ir neišvažiuoja, nors pamotė su ja elgiasi kaip su šiukšle. Tuomet jai prireikia fėjos krikštamotės, kuri atlieka globėjos vaidmenį, pagalbos. O filmo pabaigoje ji išteka už princo, kuris pradeda ja rūpintis.

Elzos problemos, dėl kurių ji vengia žmonių

Grįžtant į „Ledo šalies“ pasaulį, o tai ne taip jau ir keista, nes filme vaidino dvi princesės, Elza irgi turi problemų. Jos psichikos sutrikimas kur kas sunkesnis nei jos sesers. Elza serga vengimo asmenybės sutrikimu, o tai reiškia, kad ji nuolat jaučiasi neadekvati ir nekompetentinga.

Tai taip pat reiškia, kad ji stengiasi izoliuotis nuo kitų. Didžiąją filmo dalį Elza demonstruoja šiuos požymius, nes didžiąją gyvenimo dalį ji gyveno užsidariusi savo kambaryje, norėdama atsiriboti nuo sesers ir visų kitų, gyvenančių / dirbančių jos šeimos pilyje Ir visa tai ji darė dėl nelaimingo atsitikimo, dėl kurio ir bijojo savo ledo galių.

Vėliau, kai išlaisvina savo galią, ji palieka namus ir trumpam nusprendžia gyventi atsiskyrusi ant kalno, iš ledo pastatytoje pilyje, nes tiki, kad niekada nebus pakankamai gera karalienė savo pavaldinių akyse.

Pūkuotukas ir jį kankinantis persivalgymo sutrikimas

Ar kada nors pastebėjote, kad kai Pūkuotukas prisirenka medaus, jis valgo jį su tokiu įkarščiu ir aistra, kurią būtų galima laikyti obsesija? Keliose istorijose jis net suvalgė tiek daug, kad jam suskilo siūlės! Tad tai tikrai panašu į psichikos sveikatos sutrikimą.

Persivalgymo arba „binge eating“ sutrikimas reiškia, kad asmuo maitinasi sveikai, prisižiūri tam tikrą laiką ir dažnai tai daro po prisivalgymo bangos, kai valgo iki pasidaro bloga. Pajutus kaltę, ateina sveikos mitybos ar net badavimo banga ir taip svyruojančiai gyvenant sunku susitvarkyti su visais kitais gyvenimo aspektais.

Stokholmo sindromas sutapatinamas ir su Gražuole Belle

Rapunzelė nebuvo pirmoji princesė, susidūrusi su šiuo sutrikimu. 1991 m. Disnėjus išleido originalų filmą „Gražuolė ir pabaisa“, kuriame pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į princo, kuris dėl savo arogancijos virto žvėrimi, ir mergaitės, kurią jis įkalino savo pilyje, santykius.

Jei ieškotumėte Stokholmo sindromo, Gražuolė būtų puikus paveikslas, kuris asocijuotųsi su šiuo terminu, nes ji tiesiogine prasme išsiugdo romantiškus jausmus asmeniui, kuris ją laiko kaline. Žvėris neturi tinkamo etiketo, iš esmės laiko vergus, yra blogo būdo ir, atrodo, smurtauja, o visa tai yra neigiami bruožai, kurie gerokai nusveria kelias jo gerąsias savybes, todėl gana keista, kad Belė jį įsimyli. Kai kas netgi teigė, kad Belės jausmai buvo paprasčiausias susidorojimo/ susitaikymo mechanizmas, kurį ji susikūrė, nes tikėjo, kad niekada nepaliks pilies.

Jasmine turėjo bipolinį sutrikimą su kontrastingais etapais

Per savo istoriją Disnėjus sukūrė 56 animacinius filmus. Tačiau iš visų šių filmų tik keli sugebėjo iš tiesų pavergti žiūrovų širdis. Aladinas yra vienas iš jų. Filme pasakojama apie gatvės berniuką Aladiną, kuris randa stebuklingą lempą ir džiną ir padeda išgelbėti savo miestą nuo piktojo didžiojo viziriaus. Nuotykio metu jis sutinka ir įsimyli princesę Džasminą.

Pasirodo, Jasmine iš tiesų gali sirgti bipoliniu sutrikimu, kitaip žinomu kaip maniakinė depresinė liga, dėl kurios žmonėms cikliškai keičiasi neįprasta nuotaika^[4]. Bipoliniu sutrikimu sergantis žmogus paprastai yra impulsyvus ir rizikingai elgiasi, o Jasmine taip elgiasi, kai pabėga iš namų, pavagia obuolį ir leidžiasi į kelionę su nepažįstamuoju stebuklinguoju kilimu. Šie žmonės taip pat gana lengvai susierzina ir jaučiasi beviltiški, kai juos apima depresija. Tai matyti, kai Džasmina persekioja galimus sužadėtinius ir kai gana dažnai verkia.

Kapitonas Kablys yra susijęs su potrauminio streso sutrikimu

Kai jums ranką suvalgo krokodilas, o paskui visą likusį gyvenimą bijote to paties įvykio, tai yra neabejotinas potrauminio streso sutrikimo požymis. Pridėkite prie to krokodilo viduje esantį tiksintį laikrodį ir turėsite išties labai traumuojančią situaciją.

Potrauminio streso sutrikimas kamuoja ne vieną žmogų^[5]. Žmonės po užpuolimų, kariai grįžę iš fronto ir kiti išgyvenę sunkias situacijas, tvarkosi su kasdieniais iššūkiais, kurie tik sunkiau pakeliami dėl depresyvių ir kitokių jausmų. Tokiems žmonėms sunku grįžti į situacijas, kurios primena apie sunkią patirtį.

Snieguolė, panašu, bus dar viena narcizė Disnėjaus princesių sąraše

Visi žino apie Snieguolę, originalią Disnėjaus princesę. Ir jei ne ji ir ne jos filmas „Snow White“, visai įmanoma, kad Disnėjus nebūtų tapęs tokiu pramogų milžinu, koks yra dabar. Snieguolė gimė princese, o po tėvų mirties liko gyventi su piktąja pamote. Kadangi pamotė pavydėjo jai jos grožio, ji iš esmės pavertė ją tarnaite, kol atėjo laikas, kai norėjo ją nužudyti. 

Ji gali būti pirmoji princesė, bet Snieguolė nėra angelas, nes akivaizdžiai kenčia nuo narciziško asmenybės sutrikimo, kuris apibūdina žmogų, kuriam reikia būti dėmesio centre, kuris naudojasi kitais, perdėtai reaguoja į dalykus, turi nerealių fantazijų ir mano, kad yra svarbiausias žmogus kambaryje. Snieguolė apima visus šiuos dalykus, nes ji į viską reaguoja perdėtai, užvaldo nykštukų namus, su visais flirtuoja ir, atrodo, mėgaujasi tuo, kad visi dėl jos yra pametę galvas.