Revoliucijai reikia gilios krizės, ne tik visuomenę nuvylusios valdžios
Riaušės, sukilimai ir kitokio pobūdžio sukilimai yra neatsiejama pasaulio, visuomenės ir kiekvieno žmogaus istorijos bei evoliucijos dalis.
Pasaulis sparčiai kinta, tuo pat metu keičiasi ir žmonės, jų požiūris, poreikiai. Natūralu, kad tuomet, kai esama situacija nebetenkina, pradedama reikalauti permainų. Tačiau revoliucijos yra žymiai daugiau nei pokyčiai visuomenėje ar pasikeitimai valdžioje.
Revoliucijos, jeigu pavyksta, negrįžtamai keičia valstybę, jos sandarą, politiką, žmones, kultūrą. Jeigu pažvelgtume šimtus ar net tūkstančius metų atgal, revoliucijų ar bent jau bandymų jas surengti netrūko. Tačiau matome, kad ne visi bandymai buvo sėkmingi.
Tai galima suprasti. Ne kiekvienas žmogaus ar net ištisos visuomenės nepasitenkinimas gali virsti pagrindu sėkmingai revoliucijai.
„Kad atsirastų revoliucijos galimybė, valstybė, žinoma, netyčia turi sukurti potencialiai revoliucinę situaciją“, – sako istorikas Maiklas D. Ričardsas[1].
Nors eilinis pilietis gali manyti, kad jam nepriimtinas į valdžią išrinktas politikas bei partija arba pernelyg aukštos maisto kainos jau reiškia, kad yra pagrindo pradėti revoliuciją, dažnu atveju, taip nėra.
Revoliucijos kyla iš krizių: ne tik finansinių, tačiau ir politinių, socialinių, visuomeninių. Revoliucionieriai gali laukti, kol krizės akivaizdoje valdžia imsis tam tikrų sprendimų ir priemonių; joms pasirodžius neveiksnioms, kyla sukilimas.
Čikagos universiteto istorikas Stevenas Pincusas teigia, kad modernėjančios valstybės pačios sukuria naujas politines visuomenes, kuriose gali įsitvirtinti revoliucija.
Vis gi, net ir esant pačioms palankiausioms sąlygoms, tikėtina, kad šios revoliucijos niekur nenuves. Vyks skilimas, tiek valdžioje, tiek ir visuomenėje, keisis galios santykis bei tie, kurie priiminėja sprendimus. Tačiau iš esmės, politiškai ar kultūriškai tokie maištai nieko nepakeis. Kodėl?
Visuomenės sukilimas – galingas ginklas, kurį ne visada pavyksta tinkamai išnaudoti
Krizė, vedanti link galimos revoliucijos, prasideda nuo valdžios reformų. Tie, kas nepritaria reformai, buriasi vedami bendros ideologijos, o būtent ideologijos ir reikia siekiant pradėti revoliuciją[2]. Jeigu pažvelgtume į riaušes ar mitingus, galėtume teigti, kad juos iššaukia nepritarimas konkrečiai situacijai.
Mitinguojantys asmenys nebūtinai yra vienijami bendrų politinių pažiūrų ar ideologijų, jie tiesiog nepritaria konkrečiai situacijai. Tačiau visiškai priešinga situacija yra tuomet, kai analizuojame revoliucijas. Jos yra grindžiamos politinėmis arba socialinėmis programomis, jos taip pat gali siūlyti aiškias kitokios ateities vizijas.
Daugelis ekspertų yra linkę teigti, kad pagrindinis sėkmingo revoliucinio judėjimo elementas yra vieningas tikslas. Turėdami vieningą tikslą, sistemą ir pažiūras revoliucionieriai gali stoti į kovą prieš nepriimtiną sistemą. Tuomet nepasitenkinusi visuomenė iš tiesų tampa labai galingu ginklu prieš valstybę. Žinoma, tuomet jau kyla kitų problemų.
Revoliucinis susitelkimas niekada nebūna amžinas. Anksčiau ar vėliau vienybė ims byrėti. Jeigu tikslai yra pasiekiami sąlyginai greitai, tuomet perversmas gali būti sėkmingas. Vis gi, jeigu dėl pokyčių kovojama metai iš metų, patys revoliucionieriai gali sukilti tarpusavyje, o pirminių pokyčių vizija bus greitai užmiršta.
Revoliucijas sužlugdo patys revoliucionieriai
Su istoriniais pasaulio pokyčiais susipažinę ekspertai teigia, kad „ideologinį grynumą“ išlaikyti yra labai sudėtinga. Dažnu scenarijumi patys revoliucionieriai pasidalija į tuos, kurie laikosi ideologinio griežtumo, ir tuos, kurie pritaria lankstumui. Tokių pavyzdžių netrūksta ne tik revoliucijų, tačiau ir eilinių nesutarimų bei valdžios ginčų fone.
Pavyzdžiui, dabartinėje JAV politikoje matome ne tik tarpusavyje dėl valdžios konkuruojančius respublikonus ir demokratus, tačiau ir vidines partijų kovas. Vieni demokratai žengia į kraštutinę kariąją, o kiti siekia išsaugoti tradicinius demokratijos pagrindus. Vieni respublikonai prabyla fašistine retorika, o kiti koncentruojasi į ilgametes partijos vertybes.
Daugelio revoliucijų ilgalaikės nesėkmės priežastis yra ta, kad revoliucionieriai yra linkę užstrigti tik savo supratimo ideologijoje. Revoliucija turi sukurti geresnį pasaulį, kuris apims ne tik tuos, kurie pritaria tau. Žinoma, žmonės yra linkę kovoti su neteisybe, su tuo, kam nepritaria ir ko visais būdais siekia išvengti.
Tačiau ne visais atvejais revoliucija turi vieną esminę vienijančią problemą, aktualią išskirtinai visiems. Pažvelgus į istoriją matome, kad revoliucijomis buvo siekiama pertvarkyti socialinę ir politinę santvarką, nuversti diktatorių, sumažinti ekonominę nelygybę, nutraukti rasistinę politiką, panaikinti paplitusią korupciją. Šiandien dažnai siekiama pertvarkyti viską: nuo finansų, iki valdžios, o kartu, dar kovojama ir su socialiniais iššūkiais.
Veiksniai skirtingi, dažnai jų būna net keli. Net jei ir pavyksta susitelkti dėl bendro tikslo ir pavyzdžiui, nuversti valstybės vadovą, revoliucija vis tiek gali būti nepavykusi. Revoliucija turi ne tik nuversti esamą režimą, bet ir į jo vietą pastatyti veikiančią vyriausybę, nugalėti konkurentus, suvienyti visuomenę. Tai dažnai ir tampa esmine problema, kodėl revoliucijos žlunga[3].
Dar kitu scenarijumi, jeigu revoliucija vis tik pavyksta, susiduriama su situacija, kai reikia atsikratyti jau pačių revoliucionierių. Jie tampa pavojingi, laikoma, kad jie gali kelti grėsmę ir ateityje. Taigi kiekviena revoliucija virsta kontrrevoliucija, o tai tampa pasaka be pabaigos: visada bus grupelė nepasitenkinusių, kurie pasinaudoję viena ar kita krize sieks revoliucijos.
Literatūroje ir filmuose revoliucija atrodo herojiškai, realybėje – tai karas
Revoliucijos yra puiki tema fantastikos knygoms bei filmams. Juk vyksta konfliktas, vidinės sociumo kovos, vyksta neeilinės permainos, iškyla drąsūs lyderiai ir herojai. Realybėje situacija žymiai sudėtingesnė. Sudėtinga įsivaizduoti sėkmingą revoliuciją, kurios metu nebus pralietas kraujas.
Prancūzijos revoliucija buvo žiauri ir smurtinė. Jos metu buvo žudomi aristokratai, dvasininkai, katalikai. Nors ji laikoma sėkminga, šiandien sukelti tokį chaosą dėl pokyčių ryžtųsi tikrai ne visi. Negana to, pagrindinės revoliucijos priežastys, skirtingai nei filmuose ar knygose, kartais yra labiau simbolinės nei realios.
Filosofai net mano, kad revoliucija arba tai, ką mes, šiandienos pasaulyje, laikome revoliucija, yra pseudo reiškinys. Juk pati visuomenė kaip atskiras vienetas nėra individas, o revoliucija prasideda būtent nuo vieno asmens.
Taigi, revoliucijos beveik visada yra pasmerktos žlugti. Juk neįmanoma kažkokiu būdu pakeisti visuomenės ir tikėtis, kad vėliau pasikeis ir valdžia ar galiausiai, tiesiog patys piliečiai. Visuomenės be valdžios ir piliečių nėra. Štai kodėl revoliucijos žlunga: todėl, kad revoliucijos imamasi labai klaidinga kryptimi[4].
