Kūdikių atmintis kartais pasireiškia netikėčiausiu metu
Krapštome pakaušį, mėgindami atsiminti skaniausią vaikystėje suvalgytą saldainį ar pirmą kartą išvystą jūrą. Tačiau kartais į užmarštį nugramzdinami vieni įdomiausių gyvenime dalykų, nutikusių, kol buvome labai maži. Mokslininkai iškelia keletą hipotezių, paaiškinančių šį „amnezijos” reiškinį. Pasirodo, vaikas pajėgus atsiminti tik nuo maždaug dviejų metų amžiaus.
Visai neseniai dauguma psichologų sutarė, kad kūdikių smegenys yra per mažos, kad išsaugotų prisiminimus[1]. Buvo manoma, kad hipokampas (smegenų struktūra, atsakinga už ilgalaikę atmintį) šiame amžiuje dar nėra visiškai išsivystęs. O neuronų tinklai, reikalingi prisiminimams saugoti, dar tik formuojasi. Tačiau praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje psichologė Caroline Rovy-Collier įrodė, kad kūdikiai vis tik turi atmintį.
Caroline pagimdė savo pirmagimį dar būdama studentė. Ji visad svajojo tapti pasaulinio garso mokslininke intelekto raidos srityje. Tačiau mokytis ir auginti kūdikį vienu metu buvo itin sunku. Tuomet ji sugalvojo žaidimą – prie 3 mėnesių sūnaus Benjamino kojytės pririšo juostelę, kurios kitą galą pritvirtino prie muzikinio žaislo – karuselės. Berniukui tereikėjo pajudinti pėdą, ir žaislas įsijungdavo: skambėjo juokinga melodija, judėjo figūrėlės. Benjaminui šis žaidimas taip patiko, jog tapo jo mėgstamiausia pramoga. Tokiu būdu, vaizdžiai tariant, jie abu padarė didelę pažangą: moteris – moksliniame darbe, kūdikis – linksmos pramogos įvaldyme.
„Eureka“ momentas įvyko tada, kai vaikas pradėjo judinti koją lauke, vežimėlyje, neturėdamas jokio žaislo. Tuomet Caroline suprato, jog kūdikis prisiminė apie žaidimą. O tai prieštaravo tuometinėms mokslinėms teorijoms, teigusioms, kad kūdikiai neturi atminties. Vėliau Caroline atliko tūkstančius eksperimentų su šimtais kūdikių įvairiomis sąlygomis. Paaiškėjo, kad 6 mėnesių kūdikiai dar kelias savaites po to, kai nustojo žaisti su juosta, galėjo prisiminti apie šią patirtį.
„Nėra abejonių, kad mes prisimename savo ankstyvosios vaikystės prisiminimus”, – tikino profesorė Rovy-Collier. Visgi, jos manymu, tie prisiminimai kartais pasiekiami gana sunkiai.
Epizodinė atmintis saugo informaciją tiek laiko, kiek jos reikia
„Iš tikrųjų, mes prisimename labai daug informacijos, kurią gavome kūdikystėje”, – sako Maskvos valstybinio universiteto Psichologijos fakulteto profesorė Veronika Nurkova. Ji tikina, jog būdami maži vaikai, susipažinome su mus supančiu pasauliu, išmokome vaikščioti ir kalbėti – ir tai neva yra įrodymas, jog prisiminimai lieka su mumis visą likusį gyvenimą.
Pasirodo, net ir kirminas turi atmintį, kad galėtų orientuotis erdvėje. Tai vadinama epizodine – trumpąją – atmintimi. Pavyzdžiui, išeiname iš namų, ir mūsų klausia: „Ar lygintuvas išjungtas?“. Ši atmintis leidžia atsukti įvykių grandinę ir prisiminti, ar jį iš tiesų išjungėme. Tačiau po mėnesio tikriausiai negalėsime prisiminti šios aplinkybės. Mat tokios informacijos išsaugojimo laikotarpis yra trumpas, maždaug metai.
Atėjus derliaus nuėmimo laikui, žmonėms taip pat reikėjo prisiminti, ką ir kur jie prieš kurį laiką pasėjo. Šiek tiek ironiškesnis senųjų laikų gyventojų pavyzdys – jog gentyje, gimus kūdikiui, buvo pravartu prisiminti, kas buvo jo tėtis. Tai vadinama epizodine atmintimi, kuri saugo informaciją tiek laiko, kiek jos reikia; tuo tarpu kai situacija išsisprendžiama, informacija užkasama „po žeme”.
Ankstyvoje vaikystėje patirtos traumos didina riziką susirgti depresija
Vaikystės prisiminimams yra specialus „stalčius“ – ypatinga atminties rūšis, vadinama autobiografine atmintimi. Pavyzdžiui, kai kurie iš mūsų prisimena pirmąją klasę ir puokštę gėlių, neštų auklėtojai. Kita vertus, suformuotam savo paties įvaizdžiui gali kišti koją gauti dvejetai, papeikimai ar kiti nemalonūs nutikimai. Aišku viena: jei žmogus patyrė daug nemalonių išgyvenimų, jam gali būti sudėtinga susikurti norimą gyvenimą ateityje. Dėl tos pačios priežasties asmuo gali neprisiminti to, kas įvyko praeityje.
Tiesa, skirtingai nei anuomet, dabar turime galimybę sukaupti daug prisiminimų apie save – įskaitant socialinius tinklus, ten esančias nuotraukas ir pan. Juk XIX-XX a. žmonės viso labo rašė dienoraščius. Visgi, net ir eilė nuotraukų instagrame nepadeda prisiminti savęs vystykluose. Taip yra todėl, jog žmogaus protui ir atminčiai reikia žodžių, o tai reiškia, kad vaikas pirmiausia turi pradėti kalbėti. Jei jis vystosi normaliai, „techninė galimybė“ susiformuoti autobiografinei atminčiai pas jį atsiranda apie 2 metus. Vėliau viskas priklauso nuo to, į kokią aplinką patenkama.
Pavyzdžiui, jei vaikas augo našlaičių prieglaudoje, jo įsivaizdavimas apie save kaip asmenį yra susiformavęs kitaip. Vaikams iš vaikų namų, kaip teigiama, sudėtinga prisitaikyti prie normalaus gyvenimo tempo. Taip gali būti dėl to, kad toks asmuo neturi normalios autobiografinės atminties, todėl negali susikurti ilgalaikių gyvenimo tikslų. Netradicinė aplinka, kurioje augo, vėliau gali įtakoti nerimo ir depresijos riziką.
1905 m. austrų psichologas Sigmundas Freudas sukūrė terminą „kūdikiška amnezija“, turėdamas omenyje amneziją, kuri slepia vaikystės pradžią. Praėjus daugiau nei šimtmečiui, psichologai vis dar domisi šia tema[2]. Taigi, nors galbūt atrodo, kad mūsų ankstyvieji etapai – pirmasis gimtadienis, pirmieji žingsniai, pirmoji kelionė į paplūdimį – turėtų būti pasiekiami ranka, jie, kaip ir namų pamatai – lieka paslėpti, visgi, jų vertė dėl to nesumažėja.
