Kiek kainuoja Pirmoji Komunija? Tėvai šokiruoti dėl šimtinių sumų ir griežtų taisyklių

Pirmosios komunijos kaina sukėlė audringas diskusijas: kai kuriems tenka susimokėti net ir po 100 eurų

Atėjus rugsėjui nemažai tėvų suka galvas ne tik dėl mokyklinių reikalų, bet ir dėl Pirmosios komunijos. Juk įprasta, kad daugybė pradinukus auginančių šeimų kreipiasi į bažnyčias dėl šv. Komunijos būtent rudenį, kai sugrįžtama į mokyklas. Tačiau panašu, kad noras, jog vaikas priimtų šv. Komuniją, kai kuriose šalies bažnyčiose tampa savotišku verslu. Apie tai pastarosiomis dienomis prabilo ir mažamečių tėvai, susibūrę populiarioje pradinukų tėvų Feisbuko grupėje^[1].

Diskusija prasidėjo po to, kai pradinuko mama pasiteiravo apie Pirmosios komunijos kainą ir mokymosi taisykles. Pasak jos, viena Šaulių bažnyčia paprašė gan nemenkos sumos – 70 eurų už visas pamokėlėms skirtas priemones. Palyginimui, panašiai kainuoja pratybos pradinukams, skirtos visiems mokslo metams ir visoms pamokoms.

Be to, Pirmąją komuniją norinčio prieiti vaiko mama nusistebėjo taisyklių griežtumu, kuriose neįžvelgė jokio lankstumo. Buvo pareikalauta, kad tėvai kiekvieną sekmadienį su vaikais keliautų į mišias, o aukojimas tokiose mišiose esą privalomas. Pačios Pirmajai komunijai skirtos pamokėlės turėtų vykti du penktadienius per mėnesį, bet ir čia nepalikta vietos jokiam lankstumui: vaikas esą privalo lankyti visas pamokas, jų negalima praleisti, nes kitu atveju vaikui nebus leidžiama prieiti Pirmąją komuniją.

Tačiau diskusijai besirutuliojant išaiškėjo, kad kone kiekviena bažnyčia elgiasi skirtingai. O 70 eurų duoklė anaiptol nėra pati didžiausia, kokios užsiprašo bažnyčios tarnai. Būta atvejų, kai pareikalauta 85 eurų ar net 100 eurų viršijančios aukos. Dažniausiai didesnės sumos sukasi didmiesčiuose, o kitur prašoma kiek mažesnių sumų.

Į tai reaguodami dalis komentatorių vadino stambias duokles visiška nesąmone ar komercija, kurioje nebelikę jokio tikro tikėjimo. Pavyzdžiui, viena iš komentatorių rašė:

„Koks čia tikėjimas, jei neturėsi euro, tai nieko ir negausi, nei krikštys nei laidos, nei prie komunijos vaiko neprileis.“

Tiesa, vėliau išsiskyrė ir kita pusė: vis dar yra nemažai bažnyčių, kuriose prašoma tik simbolinės arba ~30 eurų aukos už visus mokslo metus ir gan švelniai žvelgiama į patį pamokų bei mišių lankymą. Be to, neišgalintys susimokėti prašomos sumos, tokiose bažnyčiose gali atskirai susitarti su kunigu dėl mokesčio sumažinimo arba visiško atleidimo nuo bet kokios duoklės.

Tad panašu, kad ieškant, kur vaikas galėtų prieiti Pirmąją komuniją, geriausia nukeliauti į kelias skirtingas bažnyčias ir išsirinkti tą, kurios aukų dydžiai ir kiti susiję klausimai skamba priimtiniausiai.

Pirmosios komunijos reikalavimai kai kuriose bažnyčiose nepalieka vietos jokiam lankstumui

Nors Pirmąją komuniją dažniausiai bando prieiti pradinukai, kuriems ir taip ant pečių gula kasdienių pamokų bei būrelių našta, kai kurios bažnyčios itin griežtai žvelgia į savo pamokų lankymą. Yra reikalaujama, kad vaikai pasirodytų visose pamokose, o jų lankomumas nuolat žymimas specialioje knygelėje. Praleistos pamokos nėra pateisinamos nei svarbiais būreliais ar renginiais, nei kitomis priežastimis, išskyrus ligą. O praleidus vos 4 ar 5 pamokas vaikas apskritai braukiamas iš sąrašų.

Be to, iš vaikų reikalaujama, jog jie drauge su tėvais kiekvieną savaitgalį pasirodytų sekmadieninėse mišiose. Taigi, beveik visus mokslo metus trunkantys mokymai tarytum įkalina aktyvius vaikus, jog šie negalėtų turėti jokių kitų užsiėmimų, jei veiklų laikas dubliuojasi su pamokų ar mišių laiku.

Nemažai tėvų pripažino, jog būtent dėl itin griežtų taisyklių bei „prievartos“ nuolat lankytis mišiose, jie nusprendė apskritai nevesti savo atžalų į Pirmosios komunijos mokymus.

Nors ir čia atsirado nemažai priešingų istorijų, su itin nuolaidžiais kunigais ar mokytojais. Pavyzdžiui, viena mama džiaugėsi, jog kunigo nuoširdumas ir laisvumas kaip tik sužadino vaikų norą lankyti pamokėles ir važiuoti į mišias:

„Lankėme pas nuostabų kunigą, nes po tų metų abu vaikai vis dar kiekvieną sekmadienį nori eiti tiek į mišias, tiek visada laukia užsiėmimų ir veiklų, kurios karts nuo karto vyksta - jokios prievartos, viskas savo noru.

Važinėjome kiekvieną sekmadienį į kitą miestą į mišias ir pamokėles.. mums pirmą pamokėlę kunigas pasakė, kad niekada nieko nežymės, kas ateina ar ne, bet visada džiaugsis matydamas bažnyčioje, tas davė tikrai priešingą efektą - nei prievartinės “aukos”, gazdinimai, kad neprieis jei praleis ir pan.“

Vis daugiau tėvų laikosi požiūrio, jog vaikas pasirinks tikėjimą tada, kai pats to norės

Kilusi diskusija atvėrė ilgokai pastebimą problemą – katalikų kiekio mažėjimą. Ši religija tampa vis mažiau populiari tarp jaunimo. Dalis vaikų prieina Pirmąją komuniją tik todėl, jog to reikalauja tėvai, seneliai ar kiti artimieji, tačiau jie taip ir netampa aktyviais katalikais.

Be to, vis daugiau tėvų nusprendžia neskubėti nei su krikštynomis, nei su šv. komunija. Štai viena iš diskusijos dalyvių, kuri sulaukė didelio kitų vartotojų palaikymo, rašė:

„Nevedat jokios pirmos komunijos ir galva neskauda. Užaugs ir pats pasirinks kur jam pasukti. Maniškiai nei krikštyti, nei komunijų jokių neleidau ir neleisiu, užaugs ir pats pasirinks. Mes Dievu tikim, patys ir vaikai skaito bibliją. O per prievartavimą prie Dievo vaiko laisva valia neatvesi.“

Per pastaruosius 20 metų katalikų statistika Lietuvoje pastebimai keitėsi. 2001 metais apie 79% Lietuvos gyventojų deklaravo esantys Romos katalikai. Dauguma katalikų jau tada retai lankė bažnyčią, o savo tikėjimą prisimindavo tik prieš krikštynas, vestuves ar laidotuves^[2].

Nors katalikybė išlieka dominuojanti religija, tikinčiųjų skaičius mažėja. 2021 metais Lietuvos gyventojų surašyme apie 74% asmenų teigė esantys katalikai^[3].

Šis mažėjimas gali būti susijęs su sekuliarizacijos procesais, emigracija ir jaunimo atitolimu nuo tradicinių religinių vertybių. Bažnyčios lankomumas taip pat sumažėjęs, nors religinių švenčių, kaip Kalėdos ir Velykos, metu bažnyčios vis dar yra gana lankomos.

Bažnyčios išsilaiko iš aukų, nuomos ir valstybės bei savivaldybės paramos

Tiesa, grįžtant prie Pirmosios komunijos kainos, verta pažymėti, kad tėvų nuomonė apie aukos dydį ir pačių mokymų griežtumą yra skirtinga. Dalis tėvų visgi pateisina brangstančius mokslus, teigdami, jog bažnyčiai reikia iš kažko išsilaikyti.

O ir griežti reikalavimai lankyti pamokėles bei reguliariai keliauti į mišias yra skirti tam, kad vaikai tinkamai pasiruoštų Pirmajai komunijai ir įsilietų į katalikų gretas. Dalis tėvų nesuprato kilusio pasipiktinimo ir klausė, kodėl tuomet vaikai išvis bando prieiti Pirmąją komuniją – dėl tikėjimo ar dėl mados.

Iš tiesų, kiekviena bažnyčia yra smarkiai priklausoma nuo gaunamų aukų, nes ji yra ne tik dvasinė, bet ir materiali institucija. Kunigas Virginijus Veprauskas sakė^[4]:

„Sekmadienio rinkliavos nėra klebono nuosavybė. Jas skaičiuoja ir po jomis pasirašo du nesuinteresuoti asmenys. Rinkliava yra skirta bažnyčiai išlaikyti ir parapijos poreikiams. Pvz., horizontaliesiems paviršiams tvarkyti, voratinkliams nubraukti, šilumai, vandeniui, dujoms, nuotekoms, puošybai etc… Kartais skelbiamos tikslinės rinkliavos, apie kurias klebonas iš anksto praneša, tarkim, Caritui, seminarijai, Šventajam Sostui, Ukrainos reikalams ar kt.

Taip pat bažnyčioje dar yra aukų dėžutės: vargšams, aukotojų intencijoms, taip pat tikslinės, kurias vyskupas yra leidęs ar įsakęs turėti. Aukos yra apskaitomos ir surašomos į aukų lapus bei fiksuojamos parapijos kasos knygose. Tikslinės aukos yra skirtos nurodytai paskirčiai, o Mišių intencijų aukos (už gyvuosius, mirusiuosius, ligonius ir pan.) skiriamos kunigams.“

Tačiau sekmadienio rinkliavos ar aukos iš aukų dėžučių nėra vienintelis pinigų šaltinis, kuris padeda išlaikyti konkrečią bažnyčią. Parapijai savanoriškai skiriami 1,2 proc. nuo GPM ir kitos tikslinės aukos bei pajamos taip pat smarkiai prisideda prie jos išlaikymo. Pavyzdžiui, parapija uždirba iš jai priklausančio turto nuomos arba iš to, jog leidžia pašarvoti karstą ar urną.

Be to, net ir pati valstybė prisideda prie Bažnyčios išlaikymo, nes tam kasmet skiriami biudžetiniai asignavimai. Iš pradžių jie nukeliauja į Vyskupų Konferenciją, o ši paskirsto asignavimų lėšas septynioms Lietuvos vyskupijoms. Pastarųjų ordinarai nusprendžia, kaip šie pinigai turėtų būti išdalinti, tačiau kasmet vienai vyskupijai tenka apie 100-200 tūkst. eurų.

Kažkiek biudžetinių pinigų parapijos gauna ir iš savivaldybių. O kadangi didelė dalis bažnyčių yra kultūros paveldo objektai, pastatų, paveikslų, statulų ir kito reikšmingo turto restauraciją ar kitus darbus iš dalies finansuoja valstybė.

Žmonių aukos yra itin svarbios pačiam kunigui, nes jis gyvena iš aukų. Kunigas V. Veprauskas sakė:

„Kunigas gyvena iš aukų, kurias žmonės skiria užprašydami Mišias. Per dieną jis gali laikyti vienerias Mišias, kurių auką pasiima. Savaitės eigoje galima aukoti dvejas vadinamąsias sudėtines Mišias, kai meldžiamasi išsyk daugelio žmonių užprašytomis intencijomis. Kunigas gali pasilikti vienos iš tų intencijų auką. Kadangi kunigas gyvena ne vien tas dienas, per kurias aukoja sudėtines, tai kitomis, kai nėra tądien užsakytų, jis gali pasilikti auką (nustatytą) iš tų sudėtinių Mišių. <...>

Kunigas gali paimti pinigus tik už vienerias per dieną aukotas Mišias, bet ne už antras ar trečias (vadinamąsias binacijas). Jei atsiranda tądien laidotuvės, jis gali atnašauti antras Mišias, pasirinkdamas, kurią auką pasilikti, o binaciją atiduoda į kuriją. Visas aukas už laidotuves (į kurias įeina ir Mišios, ir patarnavimas), kunigas pasiima sau. Taip pat ir tai, ką žmonės paaukoja už krikštus, santuokas bei kitus sielovadinius patarnavimus. O zakristijonui, vargonininkui, valytojai ir kt. sumokama iš parapijos kasos.

Be to, klebonui išlaikyti apie Kalėdų laiką žmonės pagal seną tradiciją palieka kalendą. Iš jų, kaip ir iš aukų už kalėdaičius, atiduodame kurijai vyskupo nustatytą procentą. Kaune – tai 5 proc., tad kalėdodamas klebonas gauna auką sau. O tai, kas metama į pintinėlę ir žmonės sako, kad bažnyčiai, yra užpajamuoja parapijai.“

Taigi, nors parapija išlaiko kleboniją, moka už vandenį, šildymą, elektrą ir dujas, tačiau kunigo maistas, telefonas, automobilis ir kitos reikmės yra jo paties rūpestis, kuris tiesiogiai priklauso nuo gaunamų aukų. Reikėtų paminėti ir tai, kad dvasininkai bei vienuoliai yra draudžiami privalomuoju sveikatos bei minimaliu socialiniu draudimais valstybės lėšomis. Tačiau visoms kitoms reikmėms jie gyvena tik iš aukų, o jų nepakankant, gali prašyti vyskupo pagalbos. Tokiems atvejams yra sukurtas tarpusavio solidarumo fondas.