Buvo to meto šviesuoliai
Lietuvoje jau nedaug išlikę autentiškų sodybų, į kurias užėjęs gali pasijusti lyg laiko mašina būtum grąžintas atgal į praeitį. Tokia vieta yra knygnešių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinėje sodyboje-muziejuje Anykščių rajone, Andrioniškio seniūnijoje esančiame Griežionėlių kaime. Spaudos draudimo laikotarpiu šioje sodyboje veikė spaudos platinimo centras. Net iki dabar senovinės trobos priemenėje tebėra išlikusi senoji spinta, slepianti įėjimą į tarpsienį, kur anuomet buvo laikoma draudžiama lietuviška spauda, atgabenta knygnešių.
Stanislovas Didžiulis buvo žymus knygnešys, tautosakos rinkėjas ir vienas pirmųjų literatūros platintojų. Jo žmona Liudvika Didžiulienė – pirmoji rašytoja moteris beletristė savo kūrinius publikavusi lietuviškoje spaudoje, laikraštyje „Varpas“ 1892 metais.
„Ji pramynė kelią kitoms moterims rašytojoms – Petkevičaitei-Bitei, Žemaitei, Šatrijos Raganai. L. Didžiulienė būdama vos 12 metų mokėjo 5 kalbas. Šiais laikais žmonės tiek kalbų nemoka net sulaukę 20“, – pasakojimą apie autentiškos sodybos šeimininkus pradėjo muziejininkė Jūratė Pačinskienė.
L. Didžiulienė yra ir lietuviškos gastronomijos pradininkė, sudėjusi receptus į knygą „Lietuvos gaspadinė arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“. Į šią knygą surašyti nesudėtingi ano meto patiekalų receptai, kurie populiarūs ir dabar.
Pasak muziejininkės, L. Didžiulienė daug žinojo apie mediciną ir buvo to meto švietėja, ir moterų globėja. Ji moterims patardavo, kaip kovoti su prietarais ar ligomis. Suprasdama, kad moters dalia visuomenėje pernelyg menka, merginoms patardavo kontracepcijos klausimais bei švietė kaimo visuomenę. Išsimokslinę buvo ir L. ir S. Didžiulių vaikai“, – kalbėjo J. Pačinskienė.
Net tarnus mokė rašto
Spaudos draudimo metais L. ir S. Didžiulių namuose veikė spaudos skirstymo taškas. Knygas, atgabentas iš Mažosios Lietuvos, Didžiuliai laikinai paslėpdavo slėptuvėje, o vėliau vietiniai knygnešiai jas paskleisdavo po artimesnes apylinkes, keliaudami pėsčiomis. Patys Didžiuliai taip pat veždavo knygas, jas slėpdavo arkliniame vežime, o kad niekas neįtartų, pasisodindavo į vežimaitį ir vaikų.
Didžiuliai tame matė milžinišką prasmę, mat jie buvo šviesūs žmonės, ragavę mokslo, užauginę gausią šeimą, bendravę su daug šviesių to meto Lietuvos žmonių. Šioje iki šiol lankytojams atviroje troboje-muziejuje yra lankęsis ir Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas bei kiti rašytojai, kunigai.
„Netgi tie, kurie ateidavo į Didžiulių namus tarnauti, buvo išmokyti lietuvių kalbos rašto. L. Didžiulienė buvo visapusiškai išsilavinusi. Mokėjo nerti, siuvinėti, dalinosi su aplinkiniais žiniomis iš perskaitytų knygų. Biblioteka spaudos draudimo metais šiuose namuose buvo viena didžiausių Lietuvoje ir yra išlikusi iki šių dienų. Joje buvo per 800 knygų“, – pasakojo J. Pačinskienė.
Ši biblioteka dabar saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos retų rankraščių skyriuje, taip pat Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.
Didžiulių sodyboje-muziejuje iki šių dienų išsaugota draudžiamų knygų slėptuvė. Slėptuvę maskuoja senovinė trijų dalių spinta. Tais laikais į namus užėję žandarai ją atidarę rasdavo lašinių ar kitų rūkytų naminių gaminių ir naminukės.
O įėjimas į knygų slėptuvę buvo už spintos tarpsienyje, kur lentynose buvo slepiama draudžiama lietuviška spauda.
Kruopščiai slepiamą spaudą galima buvo atrasti tik atitraukus viduriniąją spintos dalį. Tačiau žandarams pravėrus spintos duris ir radus naminukės su užkanda dar kažko ieškoti jau nekildavo noras.
Lankytojams tenka atlikti užduotis ar net paklupėti ant žirnių
L. ir S. Didžiulių sodyboje-muziejuje saugomos rašytojos rankraščių kopijos, laiškai, šeimos ir artimųjų nuotraukos. Čia saugomi ir išlikę asmeniniai šeimos daiktai – lova, pianinas kuriuo skambindavo L. Didžiulienė, išlikusi jos nerta staltiesė, veidrodinis stalelis, kraičio skrynia, indai, anglinis virdulys.
Valgomajame tebestovi autentiškas stalas tekintomis kojomis. Troboje dunkso ir senovinė duonkepė krosnis. Viduryje namo iš akmenų suręsta patalpa – kaminas, kur rūkydavo mėsą, o vasaromis laikydavo raugintas daržoves.
J. Pačinskienės teigimu, į muziejų atvykstančiam jaunimui įdomiausia atlikti jiems muziejininkės paruošiamas praktines užduotis, išgirsti pasakojimus apie knygnešystės istoriją, carinės Rusijos priespaudą, pamatyti išlikusią knygų slėptuvę. Pasak muziejininkės, jaunimui nebūna lengva surasti knygų slėptuvę.
„Jie knygų ieško visur. Varsto stalčius, ieško krosnyje. Į muziejų atvykę vyresniosios kartos atstovai paėmę į rankas tikrą žąsies plunksną, prie žvakių šviesos bando prisiminti dailyraščio meną“, – pasakojo J. Pačinskienė. L. ir S. Didžiulių trobos kampe muziejininkė svečiams paberia žirnių.
Vyresnieji lankytojai puikiai prisimena tokia bausmes, kurias teko patirti vaikystėje klūpant ant žirnių. Taigi atvykėliai drąsiai pabando atsiklaupti vėl ir prisiminti vaikystę. Tuo tarpu jaunimas muziejininkei pasakojančiai apie žirnius kampe netrunka priminti apie dabar galiojančias vaikų teises.
Muziejaus lankytojams čia leidžiama paskaityti knygą graždankos arba kirilicos raštu ir prisiminti tuos laikus, kai buvo draudžiama lietuviškų knygų leidyba lotyniškomis raidėmis. Muziejininkės tikinimu, atvažiavusios šeimos iš čia neskuba išvykti.
Svečiai pavaišinami žolynų arbatomis ir senoviniu muziejininkės kepamu tradiciniu Didžiulių šeimos patiekalu iš virtų bulvių, kiaušinių ir sviesto – leguminu (apkepu arba plokštainiu).
Pasivaišinę lankytojai mėgsta apsižvalgyti ir po apylinkes. Užsieniečiai labiau domisi autentika, išlikusiais senoviniais pastatais, savitu architektūros stiliumi.
Šis muziejus įkurtas Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių troboje, statytoje dar 1820 metais (namo priestatas statytas 1850 metais) gyvuoja jau daugiau kaip 50 metų. Čia viskas kvepia senove. Muziejus dažniau lankomas šiltuoju metų laiku – nuo kovo vidurio iki lapkričio mėnesio. Per šį laikotarpį sulaukiama nuo 600 iki 800 lankytojų.
Muziejininkės teigimu, L. ir S. Didžiulių vaikai, į savo gyvenimo pabaigą suprato, kad jų atžalos šiuose senelių Liudvikos ir Stanislovo atokiame kaime esančiuose namuose negyvens, todėl palikimą perrašė valstybei su viena sąlyga – kad šie namai bus išsaugoti kaip kultūrinis objektas.
Taigi ano meto Lietuvos šviesuolių išreikštas noras buvo išpildytas. L. ir S. Didžiuliai yra palaidoti netoli savo sodybos, dabar jau neveikiančiose kapinėse ant Padvarninkų kalnelio. Jų kapai taip pat yra dažnai lankytojus traukianti vieta.
