Pandemija iš pagrindų sujudino visuomenės pamatus
COVID-19 visą pasaulį sukaustė jau daugiau nei prieš trejus metus. Nors pats sudėtingiausias laikotarpis jau atrodo praeityje, dabar vis dažniau imama kalbėti apie tikrąją socialinę pandemijos ir COVID-19 krizės reikšmę tiek globaliai, tiek individualių valstybių visuomenėse.
Šiandien jau aišku, kad koronaviruso krizės reikšmė žmonijai yra milžiniška. Tai ne tik fizinės bei psichinės sveikatos padariniai, tačiau ir paskatintas didžiulis visuomenės susiskaldymas bei susipriešinimas, pasitikėjimo politine sistema žlugimas.
„Pew Research Center“ apklausa rodo, kad daugumoje iš 19-os labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių, visuomenės nuomonę daugeliu klausimų formuojantys nesutarimai dar pagilėjo būtent dėl požiūrių į pandemiją skirtumų[1].
Dauguma respondentų yra linkę išskirti, kad pandemijos iššaukta krizė paveikė socialinį visuomenės bendradarbiavimą bei pilietinės visuomenės pamatus.
Paklausti, ar jų valstybė yra labiau vieninga, ar labiau susiskaldžiusi nei prieš koronaviruso protrūkį, apie 61 proc. respondentų atsakė, kad valstybėje labiau nei anksčiau pastebimas susiskaldymas.
JAV, Nyderlanduose, Vokietijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Graikijoje ir Australijoje šios nuomonės laikosi net du trečdaliai ar daugiau respondentų.
Didelė dalis skirtingų pasaulio valstybių piliečių akcentuoja ir tai, kad pandemija ir ją sekusi viso sociumo krizė išryškino sistemines problemas, kylančias iš valstybių valdymo.
Šį pokytį galima lengvai susieti su daugelyje pasaulio vietų per pandemija įsivyravusia draudimų retorika. Nuolatinė kontrolė ir neretai pertekliniai, drakoniški draudimai negrįžtamai paveikė asmenų suvokimą, kita linkme pastūmėjo požiūrį į valdžią ir tai, koks mus pasiekiančios informacijos kiekis yra tikras, o kiek visa tai tėra valstybių vadovų ar įtakingiausiųjų globalių organizacijų į akis mums pučiama migla.
Krizės padarinius visuomenėje pastebi ir filosofijos ekspertai
Pasaulinės COVID-19 pandemijos, tapusios tikra sveikatos apsaugos ir globalios pilietinės visuomenės krize metu įsivyravo draudimų retorika. Nors kurį laiką pandemijos valdymo tema kalbėti kritiškai buvo vengiama, šiandien jau pastebimi pirmieji pokyčiai, o patys drąsiausi ekspertai ima atvirai kalbėti apie tai, kad pandeminės krizės padariniai mus gali lydėti ne metus ar du, bet visą likusį gyvenimą[2].
Nors kai kurie piliečiai praėjusią krizę kuo skubiau nori nustumti praeitin, ekspertai mano, kad kalbėti yra būtina. Tai skatina ir vokiečių filosofas Christophas Lutge, kuris bando išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų įvyko per koronaviruso krizę ir ką ši krizė padarė mums, kaip demokratinei visuomenei.
Filosofas pirmiausiai pripažįsta, kad daugelis pasaulio gyventojų susidūrė su savomis, individualiomis problemomis ir iššūkiais: nuo artimųjų netekties, iki vienatvės skausmo ar finansinių sunkumų. Tačiau ekspertas čia pat pažymi ir tai, kad dalis neigiamų emocijų bei nepatogumų buvo paskatinti ne pačios pandemijos, bet jos valdymo priemonių.
Kaip filosofas Ch. Lutge teigia, kad sudėtingiausia žmogui suprasti buvo ir yra tai, kad pandeminės krizės akivaizdoje į mus pačius buvo imta žiūrėti kaip į racionaliai mąstyti negalinčias būtybes.
„Asmeninė atsakomybė ir atsakingas pilietis buvo visiškai nušalinti, pamiršti, panaikinti“, – pabrėžia filosofas.
Remdamasis savo žiniomis Ch. Lutge kalba apie mokslininkus, kurie tyrė ankstesnes krizes. Daugelis jų padarė išvadas, kad krizes reikia vertinti ne tik kaip neišvengiamas katastrofas ir nelaimes, bet kaip pačio žmogaus anksčiau priimtų sprendimų pasekmę.
Vis gi, ironiška, tačiau COVID-19 pandemijos ir jos valdymo metu pats žmogus galėjo nuspręsti nedaug. Pandemijos valdymo priemonės, kurios vienu ar kitu metu buvo taikomos beveik visame pasaulyje, buvo ne piliečių idėjos, tačiau šalių vadovų, vyriausybės, įvairių organizacijų sprendimai.
Taip suaugę ir brandūs globalios visuomenės piliečiai tarsi sugrįžo laiku atgal ir vėl tapo vaikais, o valdžios pareigūnai iš aukščiau mums ėmė siuntinėti nurodymus. Vieni su jais sutiko, kiti vertino neutraliai, dar kita grupė žmonių ėmė jiems priešintis.
Kad ir kaip buvo, aišku tai, kad anuometė situacija šiandien reiškia tai, kad daugelis žmonių užėmė gynybinę poziciją: galbūt ne tik aršiai kritikuoja, tačiau mažiau pasitiki, viskuo abejoja, klausia. Deja, toks nepasitikėjimas pastebimas ne tik valdžios ir visuomenės santykiuose, tačiau ir įprastame žmonių bendravime.
Labiausiai susirūpinę aktyvistai – didžiausi manipuliatoriai
Po COVID-19 krizės žmonės tapo priešiški ir mažiau pasitikintys valdžia. Tačiau tai suvokia ne tik sociologai arba filosofai, puikiai pastebintys tikrąsias žmonių nuotaikas. Tai mato ir pačios valdžios institucijos, kurios supratusios savo klaidas, dabar jau keičia taktiką.
Galima pastebėti, kad pagrindinėje žiniasklaidoje vis dažniau kalbama apie visuomenės veikėjų klasę – aktyvistus. Klimato aktyvistai atakuoja meno galerijas ir tokiu iškreiptu būdu neva kovoja už mūsų planetos išsaugojimą.
Dalis sveikatos apsaugos srities aktyvistų vis garsiau kalba apie naujus įmanomus skirtingų ligų plitimo atvejus, galimas ateities pandemijas. Taip neva siekiama paskatinti mus rūpintis iš anksto, kad nauja COVID-19 krizė nepasikartotų.
Vis gi, dalis ekspertų yra linkę pabrėžti, kad būtent tokiu būdu, skleidžiant nerimą ir baimę, veikia valstybės: juk nerimaujantys piliečiai bus labiau linkę nusileisti politikų įgeidžiams ir sutikti su jų planais[3]. Žinoma, tai nereiškia, kad visi perspėjimai yra iš piršto laužti. Tačiau dalį jų jau dabar seka kalbos apie piliečių laisvių ar teisių apribojimą.
Tai reiškia, kad pandemija tiek skirtingose pasaulio šalyse, tiek globaliu pasauliniu mastu paskatino tam tikrą nepageidautiną centralizaciją: žmonių laisvė prieštarauti kolektyviai menkinama, nors pilietinės visuomenės dar rodo gyvybės ženklus. Tai dažnai kritikuojama arba yra vadinama radikalizmu, dešiniųjų judėjimu ar pan.
Kartais tokių teiginių paneigti neįmanoma: galimai pavojingos grupuotės naudojasi esama padėti, pasitelkia visuomenių susiskaldymą ir valdžios demonstruojamą nepagarbą savo piliečiams. Tuomet ilgalaikėje perspektyvoje nukentėti gali tiek valstybės, tiek jų piliečiai.
Kita vertus, ne visos marginalizuotos grupės yra linkusios į ekstremizmą ar neonacizmą – dalis, kaip ir bet kokia pilietinė ar net politinė jėga iš pradžių tikrai siekia teigiamų permainų, tačiau vos apčiuopusi realią galią, savo poziciją pakeičia.
Taigi, nors pandemijos krizė ne tik sujaukė pilietinės visuomenės veikimo principą bei sugriovė bet kokį likusį žmonių pasitikėjimą savo valdžia, nepakeitė bent daugelyje mūsų slypinčio noro ieškoti gelbėtojo, judėjimo veido ir lyderio, kažko, kas sukeltų revoliuciją ir perversmą. Deja, bet kaip ir prieš kelis šimtus metų, taip ir dabar, daugeliu atveju tokie siekiai gali nuvesti į pragaištį.
COVID-19 mus privertė abejoti net savo finansais
Koronaviruso pandemija mus privertė dvejoti viskuo: valdžia ir jos sprendimais, žiniasklaida, mokslu bei medicina, net tokiu visiems suprantamu dalyku kaip pinigai.
Dabar dalis finansų analitikų jau kalba apie tai, kad judant į priekį, būtent 1991-2019 m. laikotarpis bus nostalgiškai prisimenamas kaip aukso amžius, kai tarptautinė prekyba išgyveno geriausius laikus.
Juk būtent šiuo laikotarpiu prekyba tarp pasaulio valstybių buvo neribojama, sienos prekėms buvo atviros, verslas galėjo persikelti iš vienos vietos į kitą[4]. Kai pasaulį suvaržė koronavirusas, jį sekęs neužtikrintumas ir įvairūs pandeminiai ribojimai, tiekimo grandinės krizė prasidėjo ir atrodo, tęsiasi iki šių dienų.
Net ir dabar, kai koronaviruso ribojimai daugelyje šalių jau yra pamiršti, tai vienoje, tai kitoje vietoje ima stigti prekių: nuo maisto produktų iki gyvybiškai būtinų medikamentų. Negana to, vyriausybės pradėjo atsargiai žvelgti į tarptautinę prekybą, o kai kurių ekspertų teigimu, tai yra dar viena priežastis, kodėl daugelis šalių šiuo metu susiduria su infliacijos problema.
Tiek gamyba, tiek tiekimas – viskas tapo sudėtingiau, dėl to, ir brangiau. Augant kainoms, žmonės skundžiasi negalėdami patenkinti net bazinių savo poreikių, o nusivylę pripažįsta, kad norint, jog pinigai vėl kažką reikštų, reikia realybės, kai už juos vėl bus galima susimokėti už maisto produktų krepšelį ar padengti elektros sąskaitos.
