Mes nesame savarankiški
Jeigu aš jums pasakyčiau, kad nėra tokio dalyko kaip individualus veiksmas? Kad kiekvieną kartą valgydami, lipdami laiptais ar skaitydami knygą nesate vienintelis, atsakingas už tai, ką darote, bet dalyvaujate bendrame kūrybos procese?
Kad suprastumėte, ką turiu omenyje, įsivaizduokite jodinėjimą ant žirgo. Nors be vargo galite atskirti save nuo šio gyvūno, aišku, jog nei jūs, nei žirgas vienas atskirai negali sukurti jojimo veiksmo.
Jodinėjimas atsiranda kaip tam tikras bendras veiksmas tarp žmogaus ir kito objekto, o šis, kaip žinia, neapsiriboja vien tik žirgu: pastarieji tęsiasi link reljefo, atviros erdvės, suteikiančios galimybę judėti, treniruočių, kurias kartu su žirgu mokėtės, balno ir net maisto. Visi šie dalykai ir dar daugelis kitų bendradarbiauja kurdami tam tikrą reginį[1].
Dėl šios priežasties esu įsitikinusi, jog daugelis veiksmų, kaip ir jojimas, yra kolektyviniai. Ir nors maždaug 6–2 a. pr. Kr. kai kurie kinų filosofai būtent taip ir kalbėjo, mums, augusiems Vakarų kontekste, tai gali atrodyti mažų mažiausiai prieštaringa.
Vakaruose vyrauja tendencija įsisavinti individualizmo mitą: sampratą, kad individai yra atsakingi už savo nesėkmes ar sėkmę; jog esame savarankiški ir nepriklausomi vienas nuo kito bei gamtos ar kad viską galime padaryti patys (vieni).
Ryški individualizmo apraiška atsiskleidžia ir amerikietiškoje svajonėje, kurią savo knygoje „Cruel Optimism“ Lauren Berlant pavadino troškimu, tampančiu kliūtimi mūsų pačių klestėjimui[2].
Pavyzdžiui, individualizmas žada klestėjimą ir sėkmę, pagrįstą individualiomis pastangomis bei nuopelnais, tačiau jis nepateikia idėjų ir sąlygų, dėl kurių tie dalykai tampa nepasiekiami visiems, išskyrus keletą privilegijuotųjų.
Pagal šią ideologiją narkomanai kaltinami dėl savo silpnumo, nėščios moterys, nusprendusios netapti mamomis, gėdijamos dėl savo neapdairumo, o bedarbės – dėl tingumo.
Bet pasaulyje, kuriame korporacijos manipuliuoja gydytojais, kur reprodukcinės teisės nyksta, o darbas dažnai yra žeminantis, varginantis ir menkai apmokamas, individualizmas tapo priedanga tiems subjektams, kurie yra atsakingi už šią sunkią neteisybę ir nelygybę.
Atsisakyti individualistinių tikrovės įrėminimo būdų gali būti naudinga
Tai, kad nuolat prisitaikome prie mus supančių tendencijų, atrodo nereikšminga įžvalga: tai darome kasdien, kai vaikštome, spausdiname klaviatūra, atidarome duris, kvėpuojame arba kalbamės su draugu. Visgi kai adaptyvus bendradarbiavimas tampa įdomesnis, tai gali būti taikoma planuojant veiksmus, turinčius platesnių socialinių, politinių ar aplinkosaugos tikslų.
Taigi, kartu su klasikiniais kinų filosofais aš palaikau santykių ir procesų metafizikos formą, skatinančią tarpusavio ryšį ir tarpusavio priklausomybę, mat tai gali padėti mums kitaip mąstyti apie problemas, turinčias įtakos kasdieniam gyvenimui.
Akivaizdu, jog nors patys galime joti ant žirgo, mūsų socialiniame ir politiniame gyvenime nėra nieko, kas visiškai priklausytų nuo mūsų, kaip individų.
Mes veikiame kartu ir esame priklausomi vieni nuo kitų – pradedant oru, kuriuo kvėpuojame, baigiant žeme, leidžiančia mums vaikščioti. Tuo tarpu jeigu pradėsime matyti pasaulį būtent taip, tai gali padėti daugeliui gyvybės formų, gyvenančių šioje planetoje.
Socialiniame politiniame lygmenyje bendradarbiavimo paradigma galėtų būti galingiausia
Pagal Konfucijaus moralės teoriją, galėtume galvoti apie tai, kaip skirtingos muzikos rūšys sužadina skirtingas nuotaikas, kai kurios iš jų kviesdamos apmąstyti, kitos – maištauti. Arba, remiantis Shen Dao ir Han Feizi politine filosofija, kaip valdovo padėtis – o ne jo asmenybė, pasiekimai ar dorybė – leidžia jam veiksmingai naudotis galia, valdžia ir įtaka[3].
Polinkis, savo ruožtu, yra įprotis elgtis tam tikrais būdais, kuriuos galima numatyti. Tačiau kai mes galvojame apie dalykus kartu, o ne izoliuotai, polinkis tampa kolektyviniu gebėjimu savarankiškai organizuotis, sukuriant naujas konfigūracijas bei įvykius.
Prisitaikantys veiksmai yra veiksmingi, nes jie maksimaliai išnaudoja galimybes tikslui pasiekti, tinkamai panaudojant aplinkos galią.
Kolektyvai, be kita ko, atspindi efektyvumą ir polinkį. Tarkim, įgudęs vadas yra lyg vanduo, sklandžiai formuojantis savo strategijas pagal besikeičiančias kolektyvinės valdžios konfigūracijos sąlygas. Ir visgi, smalsu, kaip mes galime įvykdyti galutinį reikalavimą bendro veikimo paradigmoje (prisitaikymo praktikoje), jog panaudotume mus supančių dalykų laisvę?
Pirma, turime išstumti „aš“ jausmą kaip privilegijuotą vertybių, pageidavimų bei priežasčių šaltinį. Vietoj to, „aš“ turėtų tapti tik dar vienu tarpusavyje susijusiu elementu didesnėje situacijoje. (Individualistinis ir į save orientuotas požiūris neišvengiamai veda prie nerangumo, konfliktų, žalos ir nesėkmių.)
Tai taip pat reiškia, kad prisitaikymas yra ne veiksmo modelis; tai tam tikra lanksti struktūra, leidžianti sukurti begalinį optimalių veiksmų skaičių. Na, o tas, kuris prisitaiko, kiekvieną kartą gali užimti nedviprasmiškas ir skirtingas pozicijas – kaip upelis, galintis prisitaikyti prie bet kokio reljefo, kurio besikeičianti forma niekada netampa galutine.
