karų pasekmės veikia ne tik ekonomiką, bet ir psichiką
Žmonės gan dažnai klausia manęs apie ateitį. Tokie klausimai ypač suintensyvėja, kai pasaulyje kyla konfliktai, nes tai didina kolektyvinį nesaugumo jausmą. Juk mes esame ir individai, ir sistemos dalis. Turime savo gyvybinę energiją, bet tuo pačiu esame priklausomi vieni nuo kitų. Todėl negalime jaustis visiškai gerai, kai kažkas kažkur kenčia. Kitų žmonių skausmo atgarsiai pasiekia mus vienaip ar kitaip net iš praeities laikų.
Prieš palaikant vieną ar kitą pusę, svarbu suvokti, kad karų pasekmės veikia ne tik ekonomiką, bet ir psichiką ir ne tik tos kartos, kuriai tenka kariauti, bet septynių kartų į priekį.
Mes perimame traumas genetiniame lygmenyje iš savo protėvių
Net ir tie, kurie tiesiogiai kare nedalyvavo, gali jausti bado, netekties, mirties baimę, neteisingumą. Visa tai aktyvavosi dar konflikto pradžioje ir vėl suaktyvėjo po nevykusių derybų.
Per pandemiją nutolau nuo astrologijos, nes niekada nemačiau prasmės prognozėse. Visada labiau gilinausi į psichologinę astrologijos pusę – žmogaus sandarą, jo asmenybės ypatumus, elgesio motyvus. Tai mane ir atvedė prie traumų veikimo mechanizmo tyrinėjimo, šeimos konsteliacijų, psichosomatikos. Šios disciplinos greitai integravosi į konsultacinę praktiką, nes efektyviai padeda išeiti iš nemalonių būsenų ir yra daug naudingesnės nei prognozės.
Žmonės klausia apie ateitį nesuprasdami, kad asmeninės palankios prognozės nepakanka! Reikia dar turėti energijos ir tinkamos aplinkos ją įgyvendinti.
Ar daug žmonių turėjo galimybių realizuoti save per pandemiją? O per karus? Kiek kūrybinių profesijų atstovų, verslininkų, mokytojų gali veikti karo metu? Tokiomis sąlygomis vietos lieka tik medicinos darbuotojams ir karo pramonei. Visi kiti gyvena baimėje, laukdami, kada viskas baigsis ir jie vėl galės būti savimi, o ne tuo, kuo juos verčia būti agresyvi aplinka.
Pandemija atvėrė didžiulę kolektyvinę traumą – baimę susirgti ir mirti. Karas taip pat aktyvuoja mirties, sužalojimo, skurdo ir neišgyvenimo baimes.
Kai pešasi vaikai, ar svarbu, kuris pradėjo?
Kai brolis pešdavo man plaukus, mama sakydavo, kad nesvarbu kas pirmas pradėjo, išmintingesnis tas, kuris pirmas sustoja.
Vaikystėje jaučiau dėl to neteisybę. Bet dabar, kai mamos jau daugiau nei dešimt metų nebėra, suprantu, jog jos trumpo gyvenimo pasekmė buvo senelių išgyventos karo traumos.
Sužeisti psichologiškai tėvai augina vaikus, patys juos traumuodami. Taip iš kartos į kartą perduodamos skriaudos, pyktis, neteisybės jausmas. Sužeisti vaikai sužeidžia ir savo vaikus. Tai ir yra biblijoje užrašyta tiesa, kad už nuodėmes atsakys septynios kartos.
Mes vis dar gyvename pirmojo bei antrojo pasaulinių karų pasekmėse ir jau spėjome pridėti naujų žaizdų. Ar svarbu, kieno pusėje esi? Ne. Nes traumos atgarsiai sklinda po visą pasaulį ir veiks mūsų vaikų ateitį.
Kariauti ar vienyti? Pakartosiu tai, ką rašiau, kai visa tai prasidėjo
Rinktis vieną ar kitą pusę – tai kurstyti ir palaikyti konfliktą. Laimėtojų nebus – bus tik tie, kurie dar labiau nukentės dvasiškai, psichologiškai, fiziškai ir ekonomiškai. Konfliktas nėra naudinga strategija – jis nepadeda išgyventi, o tik trukdo.
Kaip žmogus, kuris mato traumų padarinius savo profesinėje veikloje, kviečiu rinktis diplomatiją. Kiek įmanoma, turime saugoti pasaulį nuo nereikalingų aukų ir traumų.
Nors patys nebūname karo fronte, jaučiame savo protėvių skausmą – tų, kurie kovojo, badavo, žuvo, kentėjo ankstesniuose karuose. Tai sukelia nerimą, baimę. Galima išjungti televizorių ir nežiūrėti naujienų, bet tai tik paviršinis sprendimas, kuris ne visiems padeda.
Laimei, su specialisto pagalba galima sau padėti – atsikratyti protėvių baimių, užgydyti žaizdas tiek, kad jos nebekliudytų gyventi. Tačiau randai visada lieka. Jei ir toliau rinksimės kovą už iliuzinę laisvę ir palaikysime konflikto energiją vardan „teisybės“, dar labiau sužeisime save ir ateities kartas.
Paprasti žmonės iš konflikto nieko nelaimi. Jie negauna nei finansinės, nei kažkokios kitos naudos. Nauda tenka tik tiems, kurie dalijasi „pyragą“.
Seniai praėjo laikai, kai politikai patys jodavo į mūšį kartu su savo kariais. O gaila, nes tai saugojo šalį nuo impulsyvių, neapgalvotų sprendimų.
Svarbiausia nepamiršti – laisvė yra labiau iliuzija, nes visi esame stipriai susiję ir priklausomi vieni nuo kitų. Geriausias kelias – ne kova, o diplomatinių tiltų tiesimas.
Ką renkiesi Tu? Kariauti ar vienyti?
Astropsichologės, psichosomatikos ir konsteliacijų specialistės įžvalgos Viktorijos Leontjevos
