Net ir karo atveju egzistuoja tam tikros taisyklės
Nors egzistuoja senas posakis, kad kare nėra taisyklių, realybė yra kiek kitokia. Tarptautinės bendruomenės pastangos reguliuoti karą prasidėjo jau prieš kelis šimtmečius. XIX amžiaus pabaigoje pasaulio valstybės pradėjo formuoti taisykles, ribojančias tam tikrų ginklų naudojimą. Svarbiausi dokumentai buvo pasirašyti būtent tuo metu, kai karinė technologija pradėjo vystytis itin sparčiai, keliant vis didesnę grėsmę tiek kariams, tiek ir civiliams gyventojams.
Pirmosios tokios reikšmingos tarptautinės sutartys buvo 1899 ir 1907 metų Hagos konvencijos, kurios sukūrė pirmąjį pasaulinio lygio kariavimo taisyklių rinkinį. Šiose konvencijose buvo uždrausti įvairūs žiaurūs ginklai, pavyzdžiui, balionai, iš kurių mėtomos bombos, arba specialūs sviediniai, skirti tik nuodingų dujų paskleidimui. Nors šiandien kai kurios šios taisyklės atrodo pasenusios, jos turėjo simbolinę prasmę – pirmą kartą istorijoje kariavimo metodams buvo pradėti taikyti moraliniai ir teisiniai standartai.
Vis dėlto didžiausią impulsą karo reguliavimui davė būtent XX amžiaus pasauliniai karai. Ypač Pirmasis pasaulinis karas atskleidė, kad naujos technologijos gali sukelti neapsakomų kančių ir ilgam laikui pakeisti mūšio laukų paveikslą.
Cheminių ginklų naudojimas tapo kertiniu tašku – tarptautinė bendruomenė suprato, kad būtina nustatyti griežtesnius apribojimus tam, kas leidžiama mūšio lauke. Taip atsirado Ženevos protokolas ir vėlesnės Ženevos konvencijos, kurios vis labiau siaurino teisėtai naudojamų ginklų ratą ir skatino humaniškesnį elgesį konflikto metu.
Cheminiai ir biologiniai ginklai – uždrausti, bet vis dar pavojingi
Cheminiai ginklai yra viena labiausiai pasmerktų ginkluotės rūšių pasaulyje. Jų uždraudimo priežastis – ypač žiaurios ir ilgalaikės pasekmės žmogaus sveikatai[1].
Dar Pirmojo pasaulinio karo metu buvo suprasta, kokios kančios kyla naudojant cheminius ginklus[2]. Viena žinomiausių tokių medžiagų buvo ipritas, arba garstyčių dujos, kurios retai žudydavo iškart, tačiau sukeldavo ilgalaikes kančias, smarkiai apdegindavo odą ir kvėpavimo takus. Toks brutalumas privertė tarptautinę bendruomenę susitarti dėl cheminių ginklų draudimo.
Cheminių ginklų naudojimas kare oficialiai uždraustas jau beveik šimtą metų, tačiau realybėje kontrolė yra itin sudėtinga. Cheminės medžiagos dažnai turi teisėtą panaudojimą žemės ūkyje ar pramonėje, todėl labai sunku įsitikinti, kad valstybės negamina cheminių ginklų slaptai. Kontrole užsiima tarptautinės organizacijos, tačiau net ir jų veiksmingumas turi ribas, todėl pasaulinė bendruomenė vis dar susiduria su iššūkiais kovodama prieš nelegalius cheminius ginklus.
Biologiniai ginklai taip pat yra griežtai uždrausti, o jų draudimą lemia ne tik jų sukeliamas fizinis poveikis, bet ir psichologinė žala visuomenei. Net nuo senovės laikų buvo naudojami įvairūs metodai, skirti paskleisti ligas, tačiau moderni tarptautinė teisė pirmą kartą juos uždraudė 1925 metais. Vėliau sekė dar griežtesnės sutartys, aiškiai kriminalizuojančios tokių ginklų kūrimą ir laikymą.
Uždrausti ginklai – nuo užnuodytų kulkų iki apakinančių lazerių
Vienas mažiau žinomų, bet itin žiaurių uždraustų ginklų yra užnuodytos kulkos[3]. Tokios kulkos buvo populiarios XVII amžiuje, kai jas mirkydavo pūvančiuose skysčiuose arba gyvūnų išmatose, tikėdamiesi sukelti infekciją ir ilgalaikes kančias priešui. Tokios kulkos buvo uždraustos dar XX amžiaus pradžioje, nes jos sukeldavo nereikalingas kančias, neatitinkančias humaniško kariavimo principų.
O vienas modernesnis pavyzdys – akinantys lazeriai. Šių lazerių paskirtis yra ne užmušti, o apakinti priešininko karius. Nors lazeriniai ginklai patys savaime nėra uždrausti, tačiau specialiai akinimui sukurti lazeriai yra draudžiami dėl ilgalaikės žalos žmogaus regėjimui. Tai puikiai iliustruoja tarptautinės teisės logiką – draudžiamas ne pats technologijos principas, o konkretus ir nežmoniškas jos panaudojimas.
Taip pat yra uždrausti „Jagdkommando“ tipo triašmeniai durklai, kurie yra ne pjovimui, o būtent durimui skirti ginklai. Tokie ginklai palieka nepaprastai rimtus sužalojimus, kurie ne tik sunkiai gydomi, bet ir sukelia daug didesnes kančias nei įprastos žaizdos. Ironiška, bet šie ginklai gali būti legaliai prieinami civiliams, nors karinėse operacijose jų naudojimas griežtai draudžiamas.
Sausumos minos ir kasetiniai užtaisai – ginklai, kurių baiminamasi net dešimtmečiais po karo
Viena aktualiausių problemų yra sausumos minos. Jos ne tik užmuša ir suluošina karius karo metu, bet ir lieka kaip mirtinas pavojus dar ilgai po konflikto pabaigos. Tarptautinė bendruomenė stengiasi visiškai uždrausti sausumos minas, tačiau pagrindinės pasaulio šalys – tokios kaip JAV, Kinija ir Rusija – šių sutarčių nėra pasirašiusios. Tai reiškia, kad daugelyje pasaulio regionų šis pavojus vis dar egzistuoja.
Kasetiniai ginklai kelia panašią problemą – dėl šių ginklų lieka nesprogusių užtaisų, kurie gali sužaloti niekuo dėtus žmones dar daugelį metų jau po konflikto pabaigos. Būtent todėl jų naudojimas taip pat yra ribojamas. Verta pastebėti, kad šių ginklų draudimas pirmiausia yra susijęs su civilių apsauga nuo ilgalaikių konfliktų pasekmių.
Iš esmės tarptautinės sutartys, reguliuojančios ginklų naudojimą, siekia sumažinti nereikalingą karių kančią ir apsaugoti civilius. Tačiau reali padėtis rodo, kad nors tarptautinės taisyklės egzistuoja, jų laikymasis priklauso nuo valstybių geros valios ir tarptautinio bendradarbiavimo.
