Karalienės korgiai turi naujus namus

Suprasti akimirksniu
Korgis
Karalienė Elžbieta II buvo žinoma dėl savo meilės šunims, o praėjusią savaitę mirdama ji jų turėjo mažiausiai keturis – du korgius, kokerspanielį ir takso-korgių mišinį, vadinamą dorgį. Michal Mikulec/Unsplash nuotrauka

Per gyvenimą turėjo daugiau nei 30 korgių

Karalienė Elžbieta II buvo žinoma dėl savo meilės šunims, o praėjusią savaitę mirdama ji jų turėjo mažiausiai keturis – du korgius, kokerspanielį ir takso-korgių mišinį, vadinamą dorgį. Buvo daug spėlionių, koks bus jos mylimų augintinių likimas, o dabar yra atsakymas, bent jau kai kuriems iš jų.

Jos du korgius – Muicką (tariama Mickas) ir Sandy – prižiūrės vienas iš karalienės sūnų princas Andrew ir jo buvusi žmona Sara. Du korgiai buvo Andrew dovana jo velionei motinai.

Andrew padovanojo Muicką, pavadintą Balmoralo dvaro Loch Muick vardu, karalienei, kai ji izoliavosi Vindzoro pilyje koronaviruso pandemijos pradžioje. Jis taip pat padovanojo jai dorgį, kurį ji pavadino Fergusu savo dėdės, žuvusio per Pirmąjį pasaulinį karą, vardu, tačiau šuniukas mirė praėjus vos kelioms savaitėms po karalienės vyro princo Philipo mirties.

Po kelių mėnesių karalienės 95-ojo gimtadienio proga Andrew ir jo dukros princesės Beatrice ir Eugenie padovanojo Elizabeth dar vieną naują korgio šuniuką, kurį ji pavadino Sandy.

Kaip sakė jos siuvėja Angela Kelly, abu jos šuniukai buvo „nuolatinis karalienės džiaugsmo šaltinis“.

Kol kas neaišku, kas atsitiks su kitais dviem karalienės šunimis Lissy ir Candy. Per savo gyvenimą karalienė Elžbieta turėjo daugiau nei 30 korgių, kurių dauguma buvo palikuonys iš jos pirmojo korgio Susan, kuri buvo 18-ojo gimtadienio proga dovana 1944 m.

Ji buvo atsidavusi gyvūnams ir, kaip teigiama, kiek įmanoma juos prižiūrėjo. Savaitgaliais korgiai keliaudavo su ja į jos privačius butus, o ji, kai tik leisdavo tvarkaraštis, juos maitindavo ir vaikščiodavo su jais[1].

Kas tie korgiai?

Iš pradžių veistas galvijų, avių ir arklių ganymui, valų korgių pembrukas yra aktyvi ir protinga šunų veislė. Lengvai dresuojami ir norintys mokytis šunys.

Pembrukai puikiai tinka vaikams ir kitiems augintiniams. Jų būna keturių skirtingų kailio spalvų ir žymių. Prisitaikantys ir mylintys visą šeimą, korgiai gali rasti vietą beveik bet kuriame namų ūkyje – nesvarbu, ar tai butas, ar didelis namas su kiemu.

Tačiau kaip maži šunys jie turi pakankamai daug energijos. Jiems reikia daug pasivaikščiojimų ir aktyvių žaidimų. Galbūt nustebsite, kaip greitai šie trumpakojai šuniukai gali judėti!

Žmonėms, kurie gali patenkinti veislės poreikius, pembrukai bus puikus šeimos draugas net ir pradedantiesiems gyvūnų augintojams. 

Daugiau apie šią veislę 

Valų korgiai būna dviejų veislių: pembrukai ir kardiganai. JK Kennel Club juos įregistravo kaip vieną veislę iki 1934 m., nors daugelis veisėjų mano, kad šios dvi veislės buvo sukurtos atskirai.

Abiejų galvos, kūnai, intelekto lygis ir ganymosi gebėjimai yra panašūs, tačiau kardiganas yra šiek tiek didesnis ir sunkesnio kaulo nei pembrukas.

Daugeliui iš mūsų lengviausias būdas atskirti pembruką ir kardiganą yra pažvelgti į uodegas: pembrukai yra beuodegiai, o kardiganai turi ilgas uodegas. 

Pembrukų savybės

  • Pembrukai yra balsingi šunys, linkę loti ant bet ko.
  • Nors jie yra protingi šunys, jie taip pat gali būti užsispyrę.
  • Dėl stipraus ganymo instinkto jie gali krepštelėti vaikams į kulnus, kai jie žaidžia.
  • Pembrukai yra linkę persivalgyti. Reikėtų atidžiai stebėti jų suvartojamą maistą.
  • Nors pembrukai yra maži šunys, jie turi daug energijos, todėl kiekvieną dieną jiems reikia daug treniruotis.

Norėdami turėti sveiką šunį, niekada nepirkite šuniuko iš neatsakingo veisėjo ar naminių gyvūnėlių parduotuvės. Ieškokite geros reputacijos veisėjo, kuris išbandytų savo veislinius šunis, kad įsitikintų, jog jie neturi genetinių ligų, kurias jie gali perduoti šuniukams, ir ar jie yra sveiko temperamento.

Korgių pembukai kilę iš Pembrukšyro

Valų korgių pembrukai, kilę iš Pembrukšyro, Velso, kurių kilmės legenda yra persmelkta folkloru. Anot Velso legendos, pembruko Velso korgiai kilo iš fėjų ir elfų guolio!

Kaip pasakoja legenda, vieną dieną du vaikai laukuose ganė savo šeimos galvijus, kai rado porą šuniukų. Vaikai manė, kad jie yra lapės, tačiau supratę, kad jie skiriasi, surišo juos ir parsivežė namo.

Jų tėvai iš karto pamatė, kad jaunikliai – ne lapės, o šunys, ir vaikams pasakė, kad jaunikliai – laukuose gyvenusių fėjų dovana. Laumės jais traukdavo vežimus ir kartais jodavo į mūšį. Siekdami įrodyti, kad pembrukai iš tikrųjų buvo fėjų gyvūnai, tėvai parodė žymes ant nugaros, kur ant pečių buvo „uždėtas“ fėjos balnas.

Vaikai džiaugėsi ir brangino savo mažylius. Augdami šunys tapo brangiais kompanionais ir išmoko padėti vaikams prižiūrėti šeimos galvijus.

Tiems, kurie netiki pasakomis, yra istorikų, teigiančių, kad pembrukai kilę iš valhundų – Švedijos galvijų šunų, kuriuos į Velsą atvežė vikingai IX ir X amžiuje.

Kiti mano, kad jie galėjo būti kilę iš šunų, kuriuos XII amžiuje į Velsą atvežė flamandų audėjai. Bet kuriuo atveju veislė turi gana miglotą istorinę kilmę. Ūkininkai, kurie anksčiau laikė darbinius šunis, išvedė geriausius šunis tiems darbams, kuriems jų reikėjo. Nes jie neturėjo tinkamų įrašų apie jų poravimąsi. 

Pembrukai ir kardiganai – grynaveisliai šunys

1920-aisiais JK veislyno klubas pripažino korgius kaip grynaveislius šunis. Pirmą kartą parodoje 1925 m. jie buvo oficialiai žinomi kaip Velso korgiai. Tuo metu pembrukai ir kardiganai buvo rodomi toje pačioje klasėje kaip viena veislė.

Tada, 1934 m., Kennel Club pripažino pembrukus ir kardiganus kaip dvi atskiras veisles. Tais pačiais metais Amerikos veislyno klubas pasekė pavyzdžiu.

Pirmą kartą pembrukas JAV buvo parodytas 1936 m. Pembrukes pamažu populiarėjo JAV ir šiandien yra tarp 50 populiariausių šeimos augintinių veislių[2].

Karalienės Elžbietos II numylėtiniai 

Valų korgių pembrukų „patrone“ laikoma Thelma Gray (Evans). Ši veikli moteris turėjo lengvą ranką ir gerą nuojautą, jos korgių veislyne 1932 m. gimęs Ch. Rozavel Red Dragon per septyniolika (!) metų paleido į pasaulį pulką čempionų. Ir turbūt nerasite korgio, kurio protėviu nebūtų šis legendinis šuo.

Kitą Rozavel veislyno šunį – Rozavel Golden Eagle arba Dukį žino visa Anglija ir ne tik. 1933 m. Jorko kunigaikštis princas Jurgis, vėliau tapęs Didžiosios Britanijos karaliumi Jurgiu VI, nupirko savo dukrelei Elžbietai, Velso princesei (dab. Karalienė Elžbieta II) mažą korgiuką Dukį.

Tai buvo ne šiaip sau šuo. Tai buvo Valijos simbolis, patriotiškumo išraiška. Dukis greit tapo karaliaus dukrų žaidimų draugu, užkariavo rūmus, dalyvaudavo net oficialiose ceremonijose. Nieko keista, jog didikai nusprendė surasti Dukiui gyvenimo draugę ir vieną dieną į Bekingemo rūmus atvyko Rozavel Lady Jane, o 1938-ųjų žiemą, Naujųjų metų išvakarėse, gimė pirmoji „karališkųjų“ korgių vada.

Karališkoji šeima ištikima korgiams iki šiol. Ji veisia šiuos šunis, nuosekliai parenka reproduktorius. Parodose karališkieji korgiai nedalyvauja, išskyrus vienintelį kartą, kai 1973 m. Vindzoro parodoje karalienės Elžbietos išveistas šuo Loyal Subject pelnė CC (vienas titulų, norint tapti čempionu)[3].

Karališkieji korgiai yra puiki reklama šiai veislei, galbūt todėl kardiganai tarsi liko šešėlyje. Užtat anglai juokauja: „Ak, jeigu Dukis būtų turėjęs uodegą…“