- Nemaža dalis tautiečių šnabždasi: karantinas baigėsi sulig karu Ukrainoje
- Gyvenimas karantino sąlygomis priminė degtukų dėžutę
- Laisvai buvo galima tik nusipirkti maisto
- Karantino metu apsilankymai poliklinikose buvo stabdomi – tačiau ligoniai laukti negalėjo
- Į svečius draudžiama – ne tik anūkams, bet ir užsienio svečiams

Nemaža dalis tautiečių šnabždasi: karantinas baigėsi sulig karu Ukrainoje
Mes perkame Kalėdines dovanas, dėliojame šventinius planus, šypsomės vieni kitiems ir keliaujame pas artimuosius taip, tarsi nieko kitados nebūtų buvę; tarsi viskas taip, kaip visada. Tačiau taip, kaip dabar laisvi it paukščiai galime gražiausias šventes sutikti įgyvendindami troškimus, visai neseniai tokių galimybių neturėjome. 2020-ais paskelbtas karantinas ne tik surišo kojas, bet ir apribojo tarpusavio bendravimą su pačiais artimiausiais.
Lietuvoje pirmasis karantinas dėl COVID-19 pandemijos, kaip žinia, prasidėjo 2020 m. kovo 16 d[1]. Jis, kaip iki šiol teigiama, buvo įvestas siekiant suvaldyti viruso plitimą. Šio karantino metu buvo apribotas judėjimas, uždarytos mokyklos, restoranai, barai ir daugelis kitų viešųjų vietų. Pirmasis karantinas buvo oficialiai atšauktas 2020 m. birželio 17 d., tačiau drastiški apribojimai bei rekomendacijos liko galioti.
Antrasis karantinas įvestas 2020 m. lapkričio 7 d. dėl menamo padidėjusio užsikrėtimų skaičiaus ir buvo griežtinamas gruodžio mėnesį. Šis karantinas truko ilgiau ir buvo atšauktas tik 2021 m. birželio 30 d. Neverta pamiršti, jog tarp šių datų buvo ir kitų laikotarpių su sugriežtintais apribojimais ar lokaliais karantinais tam tikrose savivaldybėse.
Visgi, nemaža dalis tautiečių iki šiol mėgsta pabrėžti, esą sekanti karantino banga nuslūgo kartu su prasidėjusiu karu Ukrainoje. Jis prasidėjo 2022 m. vasario 24 d., Rusijai pradėjus plataus masto karinę invaziją į Ukrainą. Gerovės valstybėje dauguma pandeminių suvaržymų iš tikrųjų buvo panaikinti 2022 m. vasarį. Ekstremali situacija dėl pandemijos tuo tarpu baigėsi 2022 m. balandžio 29 d.

Gyvenimas karantino sąlygomis priminė degtukų dėžutę
Karantinas, kaip mename, reiškė ribotą judėjimą į ir iš šalies. Šalies viduje buvo stengiamasi kiek įmanoma sumažinti žmonių fizinį kontaktą. Taigi, namuose liko ne tik šeimos, bet ir vienišaujantys senjorai, kurių artimieji negalėjo aplankyti net per gražiausiais metų šventes. Buvo sakoma, jog tokios taisyklės, rūpinantis žmonių gerove ir sveikata. Kiekvienas iš mūsų būtent tuo ir patikėjome.
Apie įkalinimo namuose svarbą įnirtingiausiai buvo tikininami asmenys virš 60 metų amžiaus. Jiems ir jų vaikams buvo kalama į galvą, jog nesimatydami su vyresniais žmonėmis – padedame jiems sveikti. Tomis pačiomis taisyklėmis vadovavosi ir autobusai bei troleibusai, tąkart kursavę rečiau. Nebuvo galima ne tik pasisveikinti su kaimynais, bet ir artintis prie artimųjų. Viskas buvo taip schematiška, kad priminė siaubo žaidimų vakarą. Mat net ir viešajame transporte buvo keliami reikalavimai sėsti ne bet kaip, tačiau šachmatine tvarka[2].


Laisvai buvo galima tik nusipirkti maisto
Būtiniausių prekių parduotuvės, tokios kaip maisto parduotuvės, maisto turgūs, vaistinės, optikos ir veterinarijos parduotuvės bei degalinės tuo metu veikė be apribojimų. Kitaip buvo su ne maisto prekių fizinėmis parduotuvėmis, kurios buvo uždarytos. Dėl to karantino metu Lietuvoje daugelis verslų, ypač mažmeninės prekybos ir paslaugų sektoriuose, iš tiesų susidūrė su reikšmingais veiklos apribojimais. Su tuo susidūrė beveik trečdalis verslininkų.
Tačiau dėl karantino sąlygų buvo paveikti ne tik verslininkai ir paprasti žmonės, bet ir mokiniai, drastiškai atskirti nuo bendruomenės. Pradžioje buvo rekomenduojama stovėti ne mažiau metro atstumu nuo praeivio, vėliau – apskritai kuo rečiau rodytis lauke. Tėvai, kurie neturėjo galimybių dirbti iš namų su mokyklinio amžiaus vaikais, galėjo gauti nedarbingumą. Taigi, kirviu nukirstos taisyklės galiausiai suvalgė mus pačius – nebežinojome, su kuo skanaujama laisvė ir ar ji apskritai sugrįš.
Karantino metu apsilankymai poliklinikose buvo stabdomi – tačiau ligoniai laukti negalėjo
Vis dar nugirstama, jog pasitaikė atvejų, kuomet žmonės turėjo laukti kosminio ilgio eilėse dėl sveikatos sutrikimų. Tačiau gydymas buvo atidedamas vėlesniam laikui dėl karantino. Vis dėlto, dalis žmonių laukti negalėjo. O ši aptarnavimo ir dalinio gydymo telefonu schema vyrauja ir iki šių dienų.
Žinoma, jog nuotoliniu būdu buvo teikiamos įvairios paslaugos: vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išrašymas, konsultacijos, elektroninių nedarbingumo pažymėjimų išdavimas bei tęsimas, gydytojų tarpusavio konsultacijos, būtinųjų tyrimų paskyrimas, slaugytojo konsultacijos. Dalis planinių operacijų buvo atidedamos. Nepaisant to, kad pavojingos sveikatos būklės buvo gydomos nedelsiant, vis dar svarstoma, ar (kaip) objektyviai buvo įvertinta tiksinti bomba, kad, taip sakant, nenuvaryti žmogaus į kapus.
Net ir ligoniai, varstantys palatos duris, negalėjo išvysti savo artimųjų. Tačiau tai juk ne maisto pristatymas į namus – kad žmogus gytų visapusiškai, jam taip pat būtina gera psichologinė sveikata, artimųjų palaikymas ir bendravimas. Galima pasidžiaugti, jog nebuvo draudžiama bent jau apsikabinti medžius. Rekomendacijos kuo daugiau būti atokiuose gamtos kampeliuose ėjo paraleliai su raginimais sėdėti namuose.
Į svečius draudžiama – ne tik anūkams, bet ir užsienio svečiams
Užsieniečiams buvo draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Lietuvos piliečiams savo ruožtu buvo draudžiama išvykti iš Lietuvos, nebent jie grįžta į savo gyvenamąją ar darbo vietą ar turi Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovo leidimą. Taip pat buvo nurodyti punktai, per kuriuos kertama siena. Nors prekių judėjimas ribojamas nebuvo, žmonių gyvenimas, regis, turėjo dvi pagrindines taisykles: paklusti ir su niekuo nesimatyti.
Tuomet nebuvo klausimo: „Ką veikti per Kalėdas“; žmonės labiau nerimavo, kada ši beprotybė baigsis. Iki šiol baugu atsiminti, kaip atrodė mamos „lankymas“ stovint po balkonu. Nors šie laikai nepasimirš, kai kurie pamoką išmoko: vertint tai, kas yra ir galvoti savo galva.
