Temos apie kūno ribas ir sielos keliones tampa vis reikšmingesnės
Tikiu, jog daugeliui iš mūsų smalsu, kokios pagrindinės grėsmės tolimesniam žmonijos išlikimui? Kokios gi katastrofos mūsų laukia?
Tai, žinoma, gali atrodyti kaip unikaliai modernūs klausimai, kuriuos kelia šiuolaikiniai mąstytojai augančioje egzistencinės rizikos srityje. Tačiau prieš kelis tūkstantmečius senovės graikų ir romėnų filosofai jau apie tai kalbėjo: nors tuometiniai mąstytojai radikaliai skirtingai žvelgė į pasaulį ir savo vietą jame, jie sutiko, jog ateityje žmonių laukia kažkokia apokaliptinė katastrofa[1]. Ir visgi, kaip galime paaiškinti šį susidomėjimą?
Senovės filosofai suprato, jog apie pasaulio pabaigą galvoti gana malonu, kadangi tai leidžia keliauti laiku, apžvelgiant ateities viziją, tokiu būdu nejučia tampant būsimos katastrofos liudininkais.
Akivaizdu, kad tokios istorijos išties daug atskleidžia apie dabartinį pasaulio vaizdą ir tai, kaip praeitis ir dabartis suformavo mūsų dabartinės nuomonės trajektoriją.
Skirtingai nuo Biblijos tradicijos, pagal kurią pasaulio pabaiga yra Dievo rūstybės ir teismo diena, kai išrinktieji yra išgelbėti, o likusieji – pasmerkti, senovės Graikijos ir Romos filosofai pasaulio pabaigą laikė natūraliu procesu, kuris, kaip žinia, buvo (ir yra) dalis reguliaraus kosmoso veikimo.
Kitaip sakant, pastarieji iš esmės teigė, kad žmogaus vystymasis yra ribotas ir kad žmonija bei pasaulinė katastrofa yra neatsiejamai susijusios: gamta iš tiesų nustatė fiksuotas ir nenumaldomas žmogaus augimo bei vystymosi ribas, ir tokie pranešimai šiandien tampa vis svarbesni.
Pasaulio pabaigos scenarijai apima gaisrus, potvynius, žemės drebėjimus ir ligas
Senovės pasaulyje, kaip ir šiandien, buvo daug skirtingų scenarijų, susijusių su pasaulio baigtimi, ir jie dažnai buvo kritiškame dialoge vienas su kitu.
Jau VI amžiuje prieš Kristų graikų filosofas Anaksimandras buvo įsitikinęs, kad vanduo Žemėje ilgainiui išdžius, palikdamas pasaulį be gyvybės[2]. Priešingai, jo įpėdinis teigė, jog pasaulį iš tikrųjų sunaikins vandens kataklizmai.
Būtent Platono filosofijoje, nuo IV amžiaus vidurio pr. Kr., randame keletą pirmųjų ilgalaikių bandymų įsivaizduoti kelis pasaulio pabaigos scenarijus: gaisrus, potvynius, žemės drebėjimus ir ligas.
Užuot tikinęs, kad istorija nesulauks „laimingos pabaigos“, Platonas manė, jog žmogaus vystymasis yra nuolat nulemtas įvairių pasaulio katastrofų formų.
Pastarasis, be kita ko, panaudojo šią teoriją, kad papasakotų istoriją apie Atlantidos sunaikinimą, nors pasakojimas, kaip teigiama, galėjo būti ir jo „išradimas“. Visgi remdamasis stichinių nelaimių vyksmu Atėnuose, Platonas tvirtino, kad šios pasikartojančios sausumos katastrofos ateity neabejotinai formuos politinio gyvenimo raidą.
Tam pritarė ir Platono mokinys Aristotelis.
Kaip ir jo mokytojas, Aristotelis teigė, jog žmogaus vystymasis yra cikliškas, – žmonės nuolat atranda, vysto, praranda ir vėl atranda tas pačias idėjas ir technologijas. Bet savo išlikusiuose darbuose Aristotelis nepaaiškina, kas sukelia šiuos ciklus.
Filmas „Vaikštantys numirėliai“ paremtas Platono teorijoms, ne Biblijos apokalipsėms
Dažnai sakoma, jog senovės graikų mąstymas laikėsi ant „cikliškumo“: panašu, kad Platono ir Aristotelio pažiūros į pasikartojančią visuomenės raidą, bent jau iš žmogiškosios perspektyvos, patvirtina teiginį, kad pasaulis yra nesunaikinamas – išliekantis neribotą laiką.
Vėliau pradėta manyti, kad cikliškumas ne visada yra geriausias būdas apibrėžti pasaulio pabaigą (kad ir kaip ji galėtų atrodyti).
Pavyzdžiui, jaunesnis Sokrato amžininkas teigė, kad pasauliai sunaikinami, kai vienas pasaulis atsitrenkia į kitą. Šis scenarijus numato šiuolaikinį supratimą apie asteroidų smūgių pavojų bei planetos išsisklaidymą į tuštumą. Vėlgi, kalbant apie šiuolaikines rizikas, galbūt ši idėja turi rezonansą su apsauginio atmosferos sluoksnio praradimu.
Stoikai, kurie buvo didieji filosofai helenizmo ir romėnų laikotarpiais, palaikė tvirtą požiūrį į ciklinį laiką ir amžinąjį sugrįžimą.
Senovės graikų ir romėnų filosofinė tradicija irgi slypi po daugeliu šiuolaikinių ateities vizijų. Tai įrodo populiarūs šiuolaikiniai scenarijai, kuriuose žmonija bando atsigauti po pasaulinės katastrofos, pavyzdžiui, Cormaco McCarthy romanas „Kelias“ ar populiarus televizijos serialas „Vaikštantys numirėliai, – jie, kaip manoma, yra labiau „skolingi“ (įkvėpti) Platono teorijoms, o ne Biblijos apokalipsėms.
Iš tiesų Platonas spėjo, kad po pasaulinės katastrofos išliktų dalis žmonių – neva kataklizmą išgyvenę pasauliečiai pamažu atkurtų visuomenę; priešingai šiuolaikinėms postapokaliptinėms trūkumo ir konfliktų vizijoms, jis manė, jog pilietinė nesantaika ir karas išnyks, o žmonės taps malonūs vieni kitiems.
Panašiai gali pasirodyti, jog šiuolaikinės pasaulietinės katastrofos vizijos, paremtos atsitiktinumu, o ne Dievo planu, yra visiškai moderni idėja, kaip neseniai teigė ir kai kurie mokslininkai[3]. Tačiau net ir šis scenarijus turi svarbų precedentą senovės filosofijoje.
Epikūriečiai (žmonės, siekę malonumo idant išvengti skausmo) nebuvo ateistai, bet jie tikėjo, kad dievai nevaidina jokio vaidmens kuriant pasaulį[4]. Pasaulių kūrimas ir naikinimas buvo paliktas atsitiktiniam atomų sukimuisi per tuštumą, dėl ko tokioje sistemoje net pasaulio pabaiga gali būti staigus, atsitiktinis įvykis, kuomet viskas bus sutraiškyta.
Galų gale, niekas nesiginčija, kad bet kokiame pasaulio pabaigos scenarijuje ieškota tam tikros paguodos: kol vieni žmonės kitados dažnai pasitelkdavo užbaigtumo galimybę, jog sumažintų mirties baimę, Stoikų filosofas Seneka teigė esą pasaulio pabaigos įsivaizdavimas suteikia paguodos po mylimo žmogaus mirties, palengvindamas vienišumo jausmą.
Svarbu sugebėti sutikti kiekvieną įvykį su ramybe
Net Romos imperatorius (121–180 m. e. m. e.) apie pasaulio pabaigą rašė kaip savo kasdienės filosofijos praktikos dalį:
„Viskas, kas egzistuoja, greitai pasikeis: arba pavirs garais, jei Visata yra viena, arba ji bus išsklaidyta“, – tvirtino Markas Aurelijus.
Čia nurodoma ne tik tai, kad imperatorius pritaria kitoms filosofinėms sistemoms, bet ir tai, jog mąstymas ir rašymas apie pasaulio pabaigą yra „dvasinių pratimų“ dalis.
Įdomiausia tai, kad šiuolaikiniai psichologiniai įrodymai patvirtina šią senovės įžvalgą – pasaulio pabaigos įsivaizdavimas iš tiesų gali būti naudingas, – tokiu būdu ugdomas psichologinis atsparumas.
Taip, šiandien vis dažnėjančios pasaulinės katastrofos grėsmės dažnai atrodo nesuprantamos, keldamos baimę ir bejėgiškumo jausmą.
Senovės filosofinė tradicija nepasiūlo panacėjos dabartiniam mūsų nerimui dėl ateities, tačiau gali pasiūlyti būdą pakeisti mąstymą atsižvelgiant į būsimas katastrofas ir egzistencines rizikas: visų pirma, svarbu į tai, ko negalime pakeisti, reaguoti ramiai; kita vertus, galėtume remtis filosofų įžvalgomis ir pereiti prie kitų užduočių – formuoti ateitį be katastrofų ar bent jau atsparesnę katastrofoms.
