Kuo ilgiau šuo netinkamai bendrauja, tuo ilgiau užtruks jo perauklėjimas
Nuolatinis šuns lojimas gali tapti itin varginančia problema ne tik šuns šeimininkui, bet ir aplinkiniams. Ši problema ypač paaštrėja, jeigu gyvenama daugiabutyje ar privačioje valdoje, tačiau su netoliese esančiais kaimynais. Juk vargu ar rasite tokių gyventojų, kurie džiaugtųsi nuolatiniu lojimu, vos tik šuns savininkas palieka augintinį vieną. Tai neabejotinai vargina ne tik naktį, kai per lojimą sunku užmigti, bet ir dienos metu.
Dažnai nepatyrę ar iki tol su tokiomis problemomis nesusidūrę šunų augintojai nežino ko griebtis. Jie kartoja, kad nebūdami šalia neprivers keturkojo neskleisti jokių garsų, teisina šunį, jog jo darbas ir yra loti ir sugalvoja dar daugybę kitų paaiškinimų, kodėl negali susidoroti su nesiliaujančio šuns lojimo problema.
Tačiau iš tikrųjų įmanoma išmokyti šunį be reikalo neloti visą naktį. Žinoma, nereikėtų tikėtis, kad lojimas liausis vos po dienos. Tai ypač svarbu suvokti tiems, kurie jau ilgai kenčia nesiliaujantį augintinio lojimą, nes kuo ilgiau jis šitaip elgiasi, tuo ilgiau užtruks, kol suvoks, jog reikia bendrauti kitaip.
Žemiau rasite patarimus, kaip atpratinti šunį nuo nuolatinio lojimo. Tačiau svarbu nepamiršti, jog patarimai nepadės, jeigu pats šeimininkas neišmoks tinkamos treniruotės principų. T. y., treniruotės turėtų būti pozityvios ir optimistiškos, jų metu nereikėtų šaukti ant keturkojo, jog šis tylėtų (tai šuo palaikys lojimu), o kai kuriais atvejais būtina išsiaiškinti, kodėl šuo nuolat loja. Be to, lygiai taip pat svarbus nuoseklumas – šunį mokyti ir sudrausminti, jei šis elgiasi netinkama, turėtų visi šeimos nariai, o ne tik pagrindinis dresūra užsiimantis šeimininkas. Visgi tikimės, jog žemiau pateikiami metodai palaipsniui padės išugdyti geresnį augintinio bendravimą ir tiek šeimininkas, tiek aplinkiniai vėl galės džiaugtis tyla.
Patarimai, kurie padės suvaldyti nuolatinį šuns lojimą
Gali būti, jog keturkojis loja tam, jog atkreiptų jūsų dėmesį. Tokiu atveju reikėtų daryti priešingai nei jis tikisi, jog elgsitės, t. y., visiškai nekreipti į šunį dėmesį, kol jis nenustos loti. Augintiniui lojant ne tik neikite prie jo, bet ir nekalbinkite, nelieskite, nežiūrėkite į jį ir kitais būdais nebendraukite su juo. Tik svarbu įsidėmėti, jog keturkojui nustojus loti, turite kuo greičiau jį apdovanoti skanėstu. Labai svarbu nepavėluoti, nes šuo gali susipainioti ir pagalvoti, jog apdovanojote jį už lojimą.
Jei nežinote kaip tai turėtumėte atlikti praktiškai, viskas iš tiesų gan paprasta. Pavyzdžiui, jei šuo loja būdamas viduje, atsukite jam nugarą ir nekreipkite į jį jokio dėmesio. Tik tuomet, kai keturkojis nutils, atsisukite į jį ir girdami duokite skanėstą. Gyvūnas tikriausiai gan greitai suvoks, jog už tylėjimą gauna dovanėlę, todėl pamėginkite ilginti laiką, per kurį jis turi neloti, kad gautų skanėstą. Galite laiką vis keisti, t. y. pagirti po vos kelių sekundžių, po to po 20 sekundžių, po to po 5 sekundžių, po 15 sekundžių ir t. t.
Dažnu atveju šuo loja todėl, jog už tai gauna kokį nors atlygį. Pagalvokite, kokią naudą iš to gauna keturkojis ir ją pašalinkite. Taip augintinis neteks motyvacijos toliau be reikalo loti. Pavyzdžiui, jei šuo loja ant žmonių ar gyvūnų, kai juos žiūrėdamas pro langą juos mato einančius pro šalį, tiesiog uždenkite užuolaidas ar pasodinkite šunį kitame kambaryje, kur nesimato jokių praeivių. Jeigu problema iškyla tuomet, kai šuo yra lauke ir jis neatsispiria pagundai loti ant praeivių, įveskite į vidų.
Dėl problemų, susijusių su netinkamu šuns elgesiu, dažnai kaltas per mažas fizinis krūvis ir per menka protinė veikla. Keturkojams reikalinga kasdienė mankšta, kadangi pavargęs augintinis rečiau užsimano krėsti įvairias eibes ar loti iš nusivylimo ar nuobodulio. Žinoma, kiek ilgų pasivaikščiojimų, bėgiojimo, įvairių žaidimų ir kitos veiklos reikia šuniui priklauso nuo daug faktorių: veislės, sveikatos būklės, amžiaus, asmeninių savybių. Tačiau svarbu įsidėmėti, kad kuo mažiau dėmesio skirsite savo augintiniui, tuo didesnė tikimybė, kad jis elgsis netinkamai.
Jei šuo loja tik tuomet, kai mato tam tikrą dirgiklį, protingiausia būtų jį palaipsniui pratinti prie to dirgiklio. Reikėtų pradėti pastatant dalyką, dėl kurio šuo ima loti, per didelį atstumą. T. y., pasirinkti tokią vietą, kad keturkojis jau matytų dirgiklį, bet dar ant jo nelotų. Tuomet jį pagirti, pamaitinti skanėstais ir šiek tiek sumažinus atstumą vėl jį apdovanoti. Tokią procedūrą reikėtų kartoti tol, kol dirgiklis atsidurs prie pats šuns.
Kaip pavyzdį galime paimti kitus šunis. Jei jūsų keturkojis nesiliauja lojęs vos tik išvysta šunis, reikėtų paprašyti draugo, jog šis atsistotų su savo šunimi pakankamai toli ir turėtumėte iš karto pradėti šerti savo augintinį skanėstais, vos tik jis pamatys kitą šunį, bet dar ant jo nelos. Sustabdykite maitinimą, kai kitas šuo su draugu dings iš akiračio. Tokią pačią procedūrą vis kartokite, nepastebimai mažindami atstumą tarp dirgiklio ir savo keturkojo draugo.
Keturkojis turėtų suprasti, jog tylėjimas ir nereagavimas į dirgiklį suteikia jam galimybę gauti apdovanojimą, tad po dresiravimo turėtų mieliau rinktis tylą nei lojimą. Tačiau svarbu suvokti, kad gali prireikti nemažai laiko, kol šuo nebereaguos į dirgiklį ir visą dėmesį skirs tik jums ir skanėstams. Gali būti, jog tik po kelių dienų ar savaičių galėsite džiaugtis tyla.
Galite išmėginti ir dar vieną gudrybę – dėmesio nukreipimą prie kitų dalykų. Jums tereikia paprašyti šuns padaryti kokį nors kitą veiksmą, dėl kurio jis neturėtų laiko be reikalo laidyti gerklės. Pavyzdžiui, jeigu šuns lojimas pradeda varginti tik tada, kai kažkas ateina prie durų, numeskite augintiniui skanėstą jo mėgiamoje vietoje ir pareikalaukite, jog eitų miegoti. Tuomet nedelsdami atidarykite duris.
Jei šuo ir vėl pradeda loti, iš karto uždarykite duris ir kartokite tokią pačią procedūrą tol, kol keturkojis nebereaguos į tokį dirgiklį. Kai atrodys, kad šuo jau suprato esmę, visą situaciją pasunkinkite ir paskambinkite į duris, kai keturkojis tiesiog guli. Jei šuo sėkmingai liko gulėti ir nepradėjo loti, nedelsdami apdovanokite jį skanėstu.
Jei nepavyksta išmokyti tinkamo elgesio, geriausia kreiptis į profesionalus
Visgi svarbu suprasti, jog ne visais atvejais gali pavykti pašalinti netinkamą šuns elgesį vien atkakliai mokant augintinį patiems. Kai kuriais atvejai problema būna per daug įsišaknijusi, kad šunų šeimininkai turėtų pakankamai kantrybės ar tinkamų žinių, jog pakeistų keturkojo elgesį. Tuomet visos pastangos lieka bevaisės, o šeimininkai patiria didelį nusivylimą bei patiki, kad nebeįmanoma sutvarkyti šuns elgesio.
Tačiau tai nėra tiesa. Patiriant sunkumų dresūros srityje, visada pravartu pasikonsultuoti su specialistais. Arba dar geriau – kantriai lankyti dresūros pamokas. Patyrę, sertifikuoti šunų dresavimo specialistai žino daugybę gudrybių kaip išmokyti keturkojus tinkamo elgesio.
Tad jei šuns lojimas vargina jus ir aplinkinius, o pastangos, kurias įdėjote jį dresuojant, pasirodė nepakankamos – nedvejokite ir kreipkitės į sertifikuotą profesionalų šunų trenerį. Tikėtina, jog su jo pagalba ne tik rasite problemos priežastį, bet ir sėkmingai ją pašalinsite ir galėsite džiaugtis tyla.
