Kaip pabėgti nuo matricos? Tai ne filmas, o mūsų gyvenimas

Sunku žmogui kažką suvokti, kai jam atlyginimas mokamas už tai, kad jis kai ko nesuprastų

Akivaizdu, jog yra žmonių, kurie atstovauja žinią-sklaidą, kaip ir tų, kurie atstovauja žinią-klaidą. Tuo tarpu nuo tuo, iš kurio šaltinio imame žinias, priklauso mūsų gyvenimo kokybė – būkite atidūs. 

Šiaip ar taip, simuliacijos dėsningumas pasaulyje yra daugiau nei aiškus: mums nereikia apsivilkti specialių juodų odinių drabužių, kad būtume pasiruošę keliauti į matricą – mes jau esame joje.

Ko gero, daugeliui žinoma, jog praėjo keli dešimtmečiai nuo tada, kai filmas „Matrica“ išpopuliarino idėją, kad tikrovė neva yra iliuzija ir kad mes visi iš tikrųjų gulime skysčio ankštyse, tarnaujančiose mašinų maistinėmis medžiagomis^[1]. Be abejo, daugeliui žmonių iki šiol tai skamba it tipiška mokslinė fantastika, tačiau kai kurie mokslininkai ir filosofai mano, kad tai, kartu su ilgai lauktu tęsiniu „Matricos prisikėlimas“, kelia rimtų klausimų, susijusių gyvenimu kompiuterinio modeliavimo priešakyje.

Akivaizdus to pavyzdys – mūsų kūnas. Mes bėgame, skubame, lekiame, tada, (anksčiau arba vėliau) visi be išimties griūname ir ieškome atsakymų cheminėse indikacijose. Vis tik medikamentai savo ruožtu yra tik dvasios pametimo šalininkai, nebyliai tvirtinantys, jog likimo vairas – mūsų rankose. 

Tarkim, jei žinome, kad didžiajai daliai ligų įtaką daro psichosomatiniai procesai, privalome tai liudyti drąsiai ir ryžtingai.

Nepaisant to, nemaža dalis žmonijos gyvena „ne nuo to galo“. Kitais žodžiais tariant, jie yra savo klibančio likimo pranašai, „suprojektuojantys“ mėlynąją tabletę ir straipsnis baigiasi; uždarantys internetinę svetainę ir grįžtantys prie virdulio kalkių šalinimo. 

Visgi Rizwanas Virkas, kompiuterių mokslininkas ir „Simuliavimo hipotezės“ autorius, ne kartą sakė, kaipgi giliai driekiasi ši triušio duobė, tvirtindamas, jog esame realybės modeliavimo liudininkai ir dalyviai. Bet net ir šiuo atveju verta žinoti vieną: labiausiai tikėtinas rezultatas yra toks, jog išsivysčiusi civilizacija išliks pakankamai ilgai, kad galėtų sukurti technologiją įvairiems modeliuotiems pasauliams kurti, ir tai jau vyksta. 

Tai reiškia, kad yra daug imituotų realybių ir yra tik viena pagrindinė, dėl ko kyla klausimas, kurioje gi realybėje atsiduriate – 99 imituotose ar vienoje bazinėje realybėje? Labiau tikėtina, jog pateksite į 99.

Tai, žinoma, teorija, kurią dar reikia įrodyti, bet, svarbiausia, ji nėra paneigta. Kaip nepaneigta ir tai, jog kas vakarą žiūrėdami žinių transliacijas, sekame kelių rūšių klaidingo mąstymo pėdsakais: tais, kurie boluoja avių minioje; avių minią valdančiaisiais, bet irgi diegiamą programą velkančiais; ir per amžius aklais (didžiąja dauguma).

Galime spausdinti 3D beveik bet kokį objektą, o genai yra tik duomenys

Jeigu Visatos pagrindas yra ne energija ar medžiaga, o informacija, tada kiekviena subatominė dalelė iš esmės galėtų reikšti bitą. Tai remiasi didesniu mokslininkų argumentu, kad jei multivisata – hipotezė, kad kiekvieną kartą, kai priimamas sprendimas, sukuriama nauja laiko juosta – yra tikra, tuomet tai patvirtina prielaidą, jog tikrovė yra skaitmeninė, o ne fizinė. 

„Gamtoje nėra nieko, kas dubliuotų visą didelį fizinį objektą, ypač akimirksniu, bet gana lengva kopijuoti informaciją ir tada pateikti tą informaciją, kai jos reikia“, – sakė R. Virkas.

Jis taip pat minėjo stebėtojo efektą – fizikos reiškinį, kai vien stebėjimas gali jį pakeisti. Tai, anot mokslininko, neturi prasmės, jei gyvename vienoje fizinėje realybėje, bet, pavyzdžiui, vaizdo žaidimuose pasaulį perteikiame tik tada, kai reikia jį pamatyti. Ir tai rodo, jog gyvename sukurtoje realybėje, kurioje tikrovė egzistuoja tik tada, kai ją stebime.

Tarkime, jog tai tiesa, kad mes visi gyvename kompiuteriniame modeliavime. Tačiau esmė čia gana paprasta: mes vykdome modeliavimą norėdami išsiaiškinti skirtingus galimus rezultatus. Pavyzdžiui, mes galime paleisti pasaulinio branduolinio karo ar klimato kaitos modeliavimą, kad pamatytume, kokie scenarijai gali sukelti sunaikinimą, bet jei gyvename kompiuteriniame modeliavime, pasirinkome žaisti šį žaidimą su tam tikrais iššūkiais. (Galime pasvarstyti, jog šis turbūt nebūtų labai įdomus, jei viskas būtų pernelyg paprasta.)

Verdiktas: modeliavimo teorija yra pagrįsta, o mes mylime Keanu Reevesą, todėl atrodo, kad geriau išgersime raudoną piliulę.

Ištrūkti iš matricos galime tik ją „perkandę“

Kas būtų, jei visų pasitikėjimo „nusipelnę“ mokslo atstovai pasakytų: vienintelis būdas ištrūkti iš matricos – atsisakyti visko, ko buvote mokomi ir iš naujo sukurti visą savo įsitikinimų sistemą, pagrįstą kritiniu mąstymu ir analize? Galų gale, jei mes išnaudojame vos kelis procentus smegenų, galbūt verta išsiaiškinti, kas slypi už likusiųjų?

Akivaizdu, jog matrica – tai nuotekų vamzdis, einantis iš pasaulio ekonomikos forumo ir kviečiantis iš jo ištrūkti. Tačiau užuot pradėję mąstyti, daugelis pasauliečių, deja, serga abejingumo liga savo kalbai, valstybei ir, svarbiausia, savo tapatumui (identitetui).

Ir iš tiesų, „reptilijos“, sėdinčios tam tikrame poste, vertina galią, įgalinimą ir sugebėjimą. Tačiau jei tu neturi šių dalykų, labai mažai tikėtina, kad jie galės tave gerbti. Taigi, raktinis žodis šiuo metu, ko gero, yra „Gaslight“, skirtas akių dūmimo korekcijai įgalinti. 

Apie tai kalba ir kai kurie senieji raštai, apibrėžiantys visą šį fizinį pasaulį kaip didžiąją fikciją daugeliu atžvilgių^[2]. Kita vertus, ar tai reiškia, kad savaitgalio priešpiečiai nebėra svarbūs, spręsti jums.

Kritinis mąstymas ir savo kūno pajautimas – būtini atributai

Artimoje ateityje bus daug darbo vietų, kuriose dirbs robotai. Tačiau aišku viena: bedarbiams nereikės nei skiepų, nes nuo ateities prognozių pusę žmonijos tiesiog ištiks infarktas. Kita vertus, kad šią matricą sugriauti, pirmiausia turbūt reikia atverti Vatikano biblioteką, palaipsniui identifikuojant žmones, pasiskelbusius save Dievais. 

Esminė problema tame, kad didžiai daugumai keblu suprasti matricos esmę, – viso to „VeroCoffee“ prie sojos pieno, deja, nedalina net už pinigus. Keistis taip pat mažai kas nori ir turi tam asmeninių jėgų; daugelis trokšta, jog pasikeistų kiti, kol pastarieji taupys „Tesla“ automobiliui, „padėsiančiam“ sprukti iš matricos.

Vargu, ar tai pasiteisins.

Kartais pamiršti, ko buvome mokomi, yra naudinga

Sykį Albertas Einšteinas yra pasakęs: „pirmas dalykas, kurį aš padariau baigęs mokyklą, pamiršau visko, ko mane išmokė“^[3]. 

Verta įsidėmėti, jog atsisakyti – tai nereiškia viską nubraukti – iš nulio nieko nesukursi – bet galima pasinaudoti žinomomis detalėmis, susisteminant tai, kas iš tikrųjų naudinga.

Kitais žodžiais tariant, būtina perrinkti vertybių ir papročių mechanizmą – tik taip išliksime žmonėmis su žmogiškomis vertybėmis. 

Ir iš tiesų, galime ir toliau pirkti spragėsius ar keptą vištą, bet tapkime pastabūs. Tuo tarpu visuose vienos ar kitos pusės palaikymuose slypi tie patys valdymo įrankiai: „duok duonos ir žaidimų“ – štai kaip esam paperkami, prarandam mąstymą ir sielą.

Faktas, jog iš naujo sukurta įsitikinimų sistema, pagrįsta kritiniu mąstymu ir analize, būtų kita matrica. Tačiau šis fizinis pasaulis iš esmės yra iliuzija, apimanti kolektyvinius kliedesius apie materialaus pasaulio prigimtį. Konkrečiau – evoliucija suteikė mums sąsają su socialiniu tinklu, bet ją valdantys „tinkamumo“ rezultatai informaciją patys ir praris.