Akivaizdu, kad vaikai apmąsto kai kuriuos giliausius gyvenimo klausimus – ugdykime jų smalsumą
Kiek jums buvo metų, kai pirmą kartą apmąstėte filosofinį gyvenimo „galvosūkį“?
Man buvo penkeri. Galvojau, ar kiti mano klasės vaikai spalvas mato taip pat, kaip aš. O kas, jei, tarkim, raudona man atrodytų taip, kaip mėlyna jiems? Ar būtų koks nors būdas pasakyti, jog mano spalvų patirtis yra priešinga jų patirčiai?
Įdomu tai, kad filosofai nerimavo dėl šios problemos per amžius, keldami gilius klausimus apie spalvų ir sąmonės prigimtį. Tačiau maži vaikai taip pat jau gana seniai pastebėjo šią problemą.
Ir iš tiesų, Danielis Dennettas – pagrindinis proto filosofas – sakė, kad daugelis jo kolegijos studentų prisimena, jog vaikystėje pirmą kartą pagalvojo apie atvirkštinio spalvų spektro galimybę[1]. Kita vertus, tai toli gražu ne vienintelis filosofinis galvosūkis, patraukiantis mažų vaikų dėmesį.
Dažnai atžalos taipogi tvirtina, jog neva turėtume tikėti Dievu, kad jo nenuliūdintume. Ši tema irgi turi gilias šaknis filosofijoje.
Akivaizdu, kad vaikai apmąsto kai kuriuos giliausius gyvenimo klausimus, kuriuos žmogus gali kada nors užduoti. Pavyzdžiui, kokią dalį pasaulyje mes užimame? Ar Dievas egzistuoja? Ar kas nors yra svarbu? Tuo tarpu suaugusieji, išgirdę juos, neretai lieka dar labiau sumišę.
Žinoma, gali būti baisu, kai vaikas užduoda klausimą, į kurį nežinote, kaip atsakyti. Tačiau jūs neturite būti visų sričių ekspertas, – tokias akimirkas galite paversti nuostabiomis pažinimo galimybėmis.
Galų gale, jeigu vienas iš klausimų priverčia sustoti ir susimąstyti apie pasaulį, tai išties geras ženklas.
Mokykitės vieni iš kitų – tai yra būtina
Gilių ir susimąstyti skatinančių klausimų dėka galime pagalvoti apie save ir pasaulį, stengiantis geriau suprasti abu. Ir nors nedaug suaugusiųjų pastebi, kad vaikai yra geriausi filosofai, bet tai tiesa.
Pavyzdžiui, Amerikiečių filosofas Garethas Matthewsas didžiąją savo karjeros dalį praleido kalbėdamas su vaikais[2].
Jis, be kita ko, pastebėjo, jog jo paties vaikai užduoda filosofinius klausimus ir pateikia filosofinius argumentus. Ir jis susimąstė: ar visi vaikai tai daro? Dėl šios priežasties jis kalbėjosi su tėvais ir lankėsi mokyklose, kad tai išsiaiškintų.
Ilgainiui G. Matthewsas atrado, kad buvo įprasta, jog mažieji patys kelia tokius klausimus, ypatingai būdami nuo trejų iki septynerių metų amžiaus. Be to, paaiškėjo, kad vaikai turi du privalumus. Pirma, jie yra „nauji“ pasaulyje ir nuolat jaučiasi susipainioję. Antra, jie nebijo suklysti arba atrodyti kvailai. Tai ir daro juos bebaimiais mąstytojais, pasirengusiais dalytis savo mintimis, net jei pastarieji nėra tikri, jog yra teisūs.
Šiaip ar taip, jei vaikai yra tokie puikūs filosofai, jums gali kilti klausimas, kodėl jiems reikia padėti šiuo klausimu? Atsakymas yra toks: be skatinimo ši dovana gali nublankti.
Detaliau kalbant, amerikiečių filosofas nustatė, kad spontaniškos vaikų „ekskursijos“ į filosofiją pradeda lėtėti maždaug nuo aštuonerių ar devynerių metų, kadangi tokio amžiaus jie įprastai pradeda nerimauti, ką pagalvos kiti, suprasdami, jog suaugusieji pasaulį dažnu atveju mato visai kitaip.
Vis dėlto G. Matthewsas pastebėjo, kad galima paskatinti filosofinius pokalbius su aštuonerių, devynerių ar net vyresnio amžiaus vaikais – tereikia perskaityti istoriją, iškeliančią filosofinį klausimą, mat jeigu sukursite erdvę filosofijai, vaikai, tikėtina, ją užpildys.
Filosofiniai pokalbiai su vaikais atkuria ryšį
Vaikai klausia visko: pradedant tuo, kuo skiriasi dešrainis nuo sumuštinio ir ar šiam reikia dviejų gabalėlių duonos, ar vieno, baigiant įdaro pasirinkimu. Tačiau tai darydami pastarieji imasi vienos iš pagrindinių filosofijos veiklų – konceptualios analizės.
Kai kurie filosofai kadaise filosofiją apibūdino kaip mąstymo meną. Teisingai – net kai tema yra kvaila („Ar dešrainis yra sumuštinis?“), nagrinėjant ją ugdomas vaiko gebėjimas atskirti, apsvarstyti alternatyvas ir ieškoti priešingų pavyzdžių. Tai ugdo įgūdžius, kurie yra naudingi sprendžiant beveik bet kokią problemą.
Tai iš esmės toks pat pratimas, kaip ir bandymas išsiaiškinti, kas yra tiesa. Arba teisingumas. Žinoma, tokie klausimai yra svarbesni nei išsiaiškinti, kaip daromas sumuštinis. Bet jei norime, kad mūsų vaikai svarstytų apie tokias svarbias problemas kaip tiesa ir teisingumas, turime įpratinti juos galvoti apie viską.
Beje, yra ir daugiau naudos sprendžiant rimtesnes problemas su vaikais. Pirmiausia, jei vaikai žinos, jog jus domina svarbūs klausimai („Kas yra gyvenimas?“, „Kas nutinka, kai mes mirštame?“ ir pan.), jie greičiausiai dažniau prie jūsų prieis. Antra, filosofija gali įpratinti vaikus galvoti apie tai, kad jie taip pat gali klysti, – visa tai bus naudinga ne tik asmenybės vystymosi klausimu, bet ir savo gebėjimų pažinimo[3].
