Kaip darže užauginti arbūzus ir melionus?

Prasidės sodininkystės pikui, atsigręžiama į egzotinių vaisių ir daržovių sėją

Pavasaris – geriausias laikas sodininkystei. Juk dienoms ilgėjant, o orams reikšmingai atšilus susidaro palankiausios sąlygos augti ne tik puošniems ir akį traukiantiems sodo augalams, bet ir daržovėms ar net egzotiniams vaisiams.

Juk pastaruosius mėgsta beveik visi, o kas gali būti geriau už savo namų kieme užaugintą skanių ir sultingų vaisių derlių?

Žinoma, dalies pačių egzotiškiausių vaisių Lietuvoje auginti vis dar negalime – vasaros nėra pakankamai šiltos, net vėlyvą pavasarį sulaukiame nenuspėjamų šalnų ar net sniego.

Tačiau kai kurie vaisiai vis dėlto gali užaugti ir mūsų šalyje bei atnešti gausų derlių. Prie tokių vaisių galime priskirti daugelio mėgstamus arbūzus ir melionus.

Arbūzas yra saldus, sultingas, gaivinantis vaisius neretai tampantis pagrindiniu patiekalu ypač karštomis vasaros dienomis. Savo ruožtu melionas taip pat yra sultingas ir saldus vaisius, kuriame gausu cukraus, kuris vis dažniau įtraukiamas į skirtingų patiekalų gamybą.

Šie vaisiai itin mėgstami ne be reikalo. Tiek arbūzas, tiek ir melionas turi daug vandens (arbūzas apie 90 proc., melionas apie 85 proc.), todėl yra itin gaivūs, puikiai tinka atsigaivinti karštomis vasaros dienomis. Šiuose vaisiuose gausu vitaminų, mineralų, antioskidantų, o kartu – abu vaisiai turi mažai kalorijų, todėl yra sveikas ir gardus užkandis tiek suaugusiems, tiek ir mažiesiems.

Nors abu šie vaisiai žmonių auginami jau tūkstančius metų ir yra kilę iš Afrikos, Artimųjų Rytų arba Pietų Azijos, dabar jie tampa vis labiau prieinami beveik visame pasaulyje.

Įsigyti jų galime ne tik prekybos centruose, tačiau galime užsiauginti ir patys, tiesiog savo namų sode. Iš tiesų, melionai ir arbūzai gali sėkmingai augti dažno lietuvio darže, tereikia žinoti keletą svarbiausių patarimų, kaip juos auginti bei prižiūrėti.

Arbūzai ir melionai gali augti ir Lietuvoje, tačiau svarbu pasirinkti tinkamą veislę

Pavasarį susiklosto idealios sąlygos sodinti įvairius vaisius, daržoves ir gėles, tačiau kartu tai yra ir optimalus laikotarpis auginti šilumą mėgstančias kultūras, būtent tokias kaip arbūzai ir melionai. Tačiau pirmiausiai, verta iš arčiau susipažinti su šiais vis dar gana egzotiniais vaisiais.

Melionas (lot. Cucumis melo) priklauso moliūginių (lot. Cucurbitaceae) augalų šeimai^[1]. Augalų tėvynė yra Afrika ir Pietvakarių Azija. Būtent iš šių kraštų į Europą melionai atkeliavo maždaug paskutiniais amžiais prieš Kristų ir tapo vienais iš pirmųjų egzotinių augalų, pradėtų auginti Europos žemyne.

Šiuo metu melionai auga daugelyje pasaulio kraštų, ypač tropinio klimato juostoje esančiuose kraštuose, bet gali sėkmingai augti, nešti derlių ir Lietuvoje. Tiesa, planuojant melionus veisti Lietuvoje, reikia išsirinkti geriausiai mūsų šalies klimatui tinkančią veislę.

Lietuvoje geriausiai tiks ankstyvosios veislės, tokios kaip „Gruntovaja“, „Grybovskaja“, „Desertnaja“, „Altaiskaja“, „Imperial“. Galima pasidomėti ir šalčiams atstpariomis veislėmis: „Olwin“ arba „Ananas“^[2].

Savo ruožtu arbūzas (lot. Citrullus) taip pat yra moliūginių (lot. Cucurbitaceae) šeimos augalų genties atstovas^[3].

Arbūzai buvo ir tebėra paplitę visoje Afrikoje, Pietvakarių Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Turkmėnijoje, Afganistane ir Pietų Azijoje. Europoje šie vaisiai išpopuliarėjo dar 1500 m. pr. m. e., kai senajame žemyne atsirado kryžiuočių riterių dėka.

Kaip ir melionų, šiuo metu arbūzų yra daugybė veislių, pritaikytų auginti tiek vėsesnių, tiek ir šiltesnių kraštų teritorijose.

Įdomu ir tai, kad arbūzai, atsižvelgiant į veislę, gana skiriasi savo išvaizda. Planuojantys juos auginti, gali pasirinkti pagal formą: ji gali būti visiškai apvali, labiau ovali arba net pailga. Taip pat skiriasi arbūzų dydis: kai kurie vaisiai gali užaugti net mažesni už obuolius, tačiau yra ir tikrų gigantų^[4].

Žievės spalva taip pat gali skirtis nuo geltonos ar žalios, iki margintos dryželiais ar net taškeliais. Skiriasi ir minkštimo spalva: Lietuvoje populiariausi raudonos spalvos arbūzai, bet taip pat galima rasti dar keturias minkštimo spalvas – geltoną, baltą, rožinę ir oranžinę.

Vis dėlto, Lietuvoje populiariausios arbūzų rūšys yra tos, kurių vegetacijos laikotarpis yra ankstyvasis arba vidutinis.

Lengviausiai auginamos ir populiariausios arbūzų veislės Lietuvoje yra kiemintai – saldūs arbūzai, kurių minkštimas yra raudonos spalvos, o žievė – įvairiausių atspalvių žalios spalvos, „Sugar Baby“ – itin raudoni, tačiau turi tamsiai žalią žievę, „Janosik“ – turi geltoną minkštimą ir yra mažiau saldūs.

Arbūzams reikia šilumos ir šviesos

Ruošiantis sodinti arbūzus, jų sėklas rekomenduojama sėti po vieną į daiginimo puodelį. Optimali augimo temperatūra dieną yra 22–28 laipsniai Celsijaus, o naktį temperatūra turėtų siekti 18–22 laipsnių. Kai temperatūra žemesnė 15 laipsnių, arbūzų sėklos ilgai nedygsta ir net gali supūti dirvoje^[5].

Įprastai arbūzai pradedami daiginti balandžio mėnesį, kai atsiranda pakankamas saulės kiekis. Verta žinoti, kad arbūzų auginimas reikalauja itin daug šviesos, tad jeigu dienos dar per trumpos ir per daug apsiniaukusios, palaukite antros balandžio pusės.

Į nuolatinę augimo vietą arbūzų daigai yra perkeliami, kai augalas išaugina bent 4–5 tikruosius lapelius, o tai paprastai įvyksta gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, jau praėjus šalnų pavojui.

Kadangi arbūzo augalai turi silpnas šaknis, perkeliant juos į dirvą reikėtų iškasti daigui nemažą duobutę ir dirvožemį papildyti maistingu kompostu. Daigus reikia sodinti 100 x 50–70 cm atstumu.

Jeigu oro sąlygos nėra palankios, pasodintus arbūzų daigus pirmąsias dvi savaites verta pridengti daržo plėvele.

Arbūzai reikalauja daug vandens, tačiau svarbu nepersistengti

Arbūzams augant, juos laistyti reikėtų ypač gausiai, tačiau nedažnai: maždaug du kartus per savaitę.

Kadangi arbūzai auga šiltuose kraštuose, kuriuose vanduo nėra toks dažnas svečias, jie vandenį įsisavina ir per lapus, tad nuolat tikrinkite ar augalai neperlaistyti, kad išvengtumėte puvėsio.

Įprastai rugpjūtis yra laikomas arbūzų mėnesių – per šį mėnesį jie sunoksta, tačiau ankstyvųjų veislių derliumi galima džiaugtis jau liepą, o vėlyvųjų – ir rugsėjo mėnesį.

Melionai bijo perteklinės drėgmės

Savo ruožtu meliono sėklos yra sėjamos balandį ir gegužę^[6]. Į puodelius, pripildytus derlingo ir puraus substrato, beriama po 1-2 sėklas. Jos daiginamos šiltnamyje arba kambaryje 25-35 dienas. Geriausiai sėklos sudygsta, esant 20-25 laipsnių temperatūrai.

Lietuvoje melionai paprastai yra auginami sodinant jau kurį laiką paaugintus daigus, tai vyksta maždaug antroje gegužės mėnesio pusėje, iki birželio pirmos savaitės arba tada, kai augalas jau turi bent 3-4 tikruosius lapelius. Melionai yra sodinami 25-30 cm gylio ir pločio duobėje su kompostu.

Verta atminti, kad augalams nepatinka per didelė drėgmė. Jų negalima perlaistyti, o laistyti geriausia šiltu, tačiau ne karštu vandeniu.

Melionų daigai yra labai jautrūs šviesos ir šilumos trūkumui, todėl labai svarbu iš anksto parinkti tinkamą vietą melionams auginti, kad jie nestokotų saulės šviesos ir šilumos, tačiau kartu, pernelyg neišdžiūtų.

Melionus, augančius lauke, būtina dengti ir periodiškai tręšti

Jei melionus vis dėlto nuspręsite auginti lauke, atviroje lysvėje, o ne šiltnamyje, pradėjus lyti, lysves iš šonų apdėkite plėvele. Kai dieną oras sušils iki 20 laipsnių šilumos, priedangas nuimkite iš pietų pusės, o kai šiluma pasieks 24 laipsnių ribą – iš abiejų pusių. Jeigu temperatūra lauke siekia 27 laipsnius, priedangas pašalinkite visiškai.

Šiltnamyje auginamų melionų priežiūra panaši į agurkų: iki 1 m aukščio nuo pagrindinio stiebo pašalinamos visos šoninės atžalos, paliekant tik 3–4 gerai išsivysčiusias (kiekvieną su 2–3 vaisiais). Kitas reikėtų išskinti, o vėliau nukirpti ir derančių atžalų viršūnes.

Augantys melionai papildomai tręšiami 2-3 kartus vegetacijos laikotarpiu, dažniausiai po kiekvieno genėjimo.

Vegetacijos pradžioje patariama tręšti daugiau azoto turinčiomis arba organinėmis trąšomis, o užsimezgus vaisiams tręšiama kalio ir fosforo trąšų tirpalu.

Sodininkų patarimai leis sulaukti gausesnio derliaus

Patyrę sodininkai atkreipia dėmesį, kad sėkmingai pasodinti arbūzus arba melionus nepakanka, būtina jais rūpintis tiek iki sulaukiant pirmojo derliaus, tiek ir po to.

Kadangi arbūzų ir melionų auginimas Lietuvoje pradėjo populiarėti dar sąlyginai neseniai, sodininkai dalinasi dar ne visiems žinomomis, tačiau būtinomis taisyklėmis, kurios padės užauginti šiuos vaisius.

Vienas iš dažniausiai girdimų patarimų kalbant apie arbūzus yra tai, kad juos būtina atsargiai ravėti, negalima virkščių kilnoti, nes arbūzai dėl to gali pradėti džiūti.

Be to, arbūzai augdami iš dirvos pasiima nemažai maisto medžiagų, tad kiekvienais metais reikėtų keisti jų auginimo vietą.

Sodininkai taip pat teigia, kad jei dirva ilgai būna drėgna, būtina po augančiais arbūzų vaisiais padėti medines lenteles, kad jie nepradėtų pūti.

Specialistai pataria nebandyti arbūzo arba meliono auginti kieme iš sėklų, kurias išėmėte iš jau suvalgyto vaisiaus: jose gali būti augalui pavojingos ligos užkrato, kuris užkrės visą lysvę. Vietoje to, sėklų reikia ieškoti turguje ar kitose prekybos vietose^[7].

Arbūzų ir melionų derlius renkamas palaipsniui, o nuskintus vaisius reikia sunokinti

Laikantis šių taisyklių, iš vieno arbūzo ar meliono daigo gali išaugti iki trijų vaisių. Tiesa, verta žinoti, kad nuo vaisiaus užmezgimo, iki jo sunokimo praeina apie 40 dienų.

Vaisius laikomas prinokusiu, kai jo spalva tampa tolygi visose pusėse. Prinokęs vaisius turi lengvai atsiskirti nuo kotelio, kuris jau turi būti nugeltęs.

Skinami ir nepilnai sunokę vaisiai, o jeigu artinasi vėsūs orai ar šalnos, būtina nurinkti visus melionus arba arbūzus; tuomet jie nokinami kambaryje, ar šiltnamyje.

Sunokę vaisiai laikomi šviesoje, maždaug 90 proc. drėgnumo, šiltoje, tačiau ne karštoje patalpoje.

Melionai ir arbūzai dažniausiai vartojami švieži, tačiau juos galima šaldyti, džiovinti, gaminti įvairius džemus ir pan.

O norit šių vaisių išsaugoti žiemai, reikia juos paruošti nuplaunant vandeniu su ūkiniu muilu bei nudžiovinant natūraliomis lauko sąlygomis.