Suprasti akimirksniu
  • Civilizacija, nuo pat savo aušros, žmogų viliojo ne tik technologiniais atradimais ir pažanga, bet ir komforto siekiu
  • Patogumų ir komforto neigiami padariniai
  • Žmogaus ateitis priklauso nuo to, kaip išlaikysime savo gebėjimą kūrybiškai mąstyti ir veikti
Šaltiniai
civilizacija
Civilizacijos patogumų kiekis neišvengiamai turi ir neigiamų pasekmių. Unsplash nuotrauka

Civilizacija, nuo pat savo aušros, žmogų viliojo ne tik technologiniais atradimais ir pažanga, bet ir komforto siekiu

Dabartiniame pasaulyje, kuriame patogumai tapo viena svarbiausių vertybių, kyla grėsmė, kad žmogus, siekdamas vis didesnio komforto, praranda savo žmogiškumą, tapdamas „biomase“ – mechaniškai veikiančiu, komforto lauke užstrigusiu automatu. Ar mūsų civilizacijos pažangos kaina – individualumo praradimas?

Pirmiausia, pažvelkime į tai, ką žmonija vadina „civilizuotu gyvenimu“. Šis terminas apima ne tik išorines sąlygas, kaip šiuolaikiniai miestai, technologijos ar infrastruktūra, bet ir pačius kasdienius veiksmus, kuriuos mes atliekame siekdami patogumo. Gyvenimas jau seniai tapo patogesnis nei bet kada anksčiau – nuo puikiai aprūpintų namų iki paslaugų sektoriaus, siekiančio aptarnauti mus taip, lyg būtume karaliai. Kiekvieną mūsų poreikį, net mažiausią ir labiausiai užslėptą, visuomenė stengiasi patenkinti.

Patogumų ir komforto neigiami padariniai

Tačiau didėjantis civilizacijos patogumų kiekis neišvengiamai turi ir neigiamų padarinių. Gyvenimas nuolatiniame komforte, kur viskas yra ranka pasiekiama ir kur pagrindiniai poreikiai beveik automatiškai tenkinami, silpnina žmogaus gebėjimą veikti savarankiškai, drąsiai ir kūrybingai. Kai žmogus nuolat ieško būdų, kaip dar labiau palengvinti savo gyvenimą, jis netrunka tapti mechaniniu savo aplinkos vartotoju, prarandančiu gebėjimą priimti sunkius sprendimus, stoti prieš gyvenimo iššūkius ir plėtoti savo vidinį pasaulį. Taip gimsta „biomasė“ – būtybė, kuriai civilizaciniai patogumai tampa ne priemone, o gyvenimo tikslu.

Žmogus civilizacijoje, susitelkęs į malonumų paiešką, dažnai praranda ne tik savo gebėjimą kurti, bet ir moralinę bei kultūrinę brandą. Jis tampa priklausomas nuo technologijų ir vartojimo, o gebėjimas mąstyti kūrybiškai ir filosofiškai nublanksta prieš norą patirti naują malonumą ar komfortą. Ilgainiui, kaip teigia kai kurie mąstytojai, žmogus tampa „biorobotu“ – automatizuota būtybe, kurią valdo nebe protas, o troškimas gyventi be trukdžių ir iššūkių.

Pavyzdžiui, šiuolaikinės technologijos ir komunikacijos priemonės, kurios iš pradžių buvo sukurtos tam, kad pagerintų žmonių gyvenimą, dabar tampa lyg spąstai. Vietoj to, kad jos padėtų žmonėms būti kūrybingesniems, jos juos pavergia, atima jų laiką ir dėmesį. Žmonės tampa „civilizacinės biomasės“ dalimi, kurioje jų gyvybingumas ir unikalumas pranyksta techniniame triukšme.

Ar mūsų civilizacijos pažangos kaina – individualumo praradimas? Unsplash nuotrauka
Ar mūsų civilizacijos pažangos kaina – individualumo praradimas? Unsplash nuotrauka

Žmogaus ateitis priklauso nuo to, kaip išlaikysime savo gebėjimą kūrybiškai mąstyti ir veikti

Ką visa tai reiškia platesniame civilizacijos kontekste? Kiekviena civilizacija savo istorijoje susidūrė su tokiu procesu, kai patogumas ir materialiniai siekiai tapo aukščiau už moralines ar dvasines vertybes. Romos imperija, kurios prabanga ir patogumai buvo nenugalimi, krito, kai žmonės prarado ryšį su savo bendruomenės vertybėmis ir tikslu. Panašių pavyzdžių gausu ir kitose civilizacijose.

Vis dėlto, istorija rodo, kad žmonija dažnai nesimoko iš praeities klaidų. Filosofas Georgas Hegelis teigė, kad istorija moko tik vieną pamoką – žmonės jos niekada neišmoksta. Tad kyla klausimas – ar mūsų civilizacija, besivaikanti technologinio progreso ir patogumo, pakartos praeities klaidas, ar vis dėlto supras, kad tikrasis žmonijos tikslas yra ne tik materialinis komfortas, bet ir moralinis bei intelektinis tobulėjimas?

Žmogaus ateitis priklauso ne tik nuo to, kaip patogiai mes gyvensime, bet ir nuo to, kaip išlaikysime savo gebėjimą kūrybiškai mąstyti ir veikti. Jei to nesuvoksime, rizikuojame tapti ne žmonėmis, bet biomase, kuri veikia pagal iš anksto nubrėžtas civilizacijos taisykles, nebeturėdama nei savo valios, nei ateities vizijos.