Moteriškas grožis Karalienės Viktorijos laikais
Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystę 1819–1901m. valdė Karalienė Viktorija. Nors ekonominiu požiūriu karalystė buvo stipri, o politiniuose sprendimuose pati Karalienė Viktorija buvo nepalenkiama ir ryžtinga, vis dėl to jos valdymo laikotarpiu kultūra patyrė sąstingį, o dorovinės normos ir etiketas perkopė proto ribas.
Tokie mums keisti dalykai kaip „prausiasi tik varguomenė“ tuo metu buvo labai įprasti. Aukštuomenės žmonės, ypač moterys, turėjo nesiprausti, kad nepažeistų savo tobulos ir rafinuotos kūno odos. Dėl to po drabužiais jos nešiojo pūslelę (kokio nors gyvūno odos maišelį) su krauju, kad visos ant kūno atsiradusios utėlės nusileistų būtent ant tos pūslelės ir kraują siurbtų iš jos.
Tačiau tai ne visada veikė. Dėl ilgų nesiprausimo periodų aukštuomenės žmonės kentėjo ne tik nuo utėlių, bet ir nuo niežų. Be to, kraujo pūslelė skleidė nemalonų kvapą – įtariu, kad ji turėjo būti kur kas dažniau keičiama, nei aukštuomenės damos tą darė.
Dėl to atsirado du labai svarbūs Karalienės Viktorijos laikų atributai – tai dideli perukai, kurie turėjo maskuoti nemalonų damų ir džentelmenų galvos kvapą bei vaizdą dėl mėnesiais neplautos galvos, ir vėduoklės, kuriomis ponios nusibaidydavo aplink skraidančias muses ar netgi nuo jų sklindančią smarvę, kai meilintis ateidavo jaunikaitis, pageidautina, stovintis ar sėdintis ne arčiau nei pusantro metro atstumu.
Nepamirškime paminėti ir to, kad vėduoklės turėdavo ilgą, į mezgimo virbalą panašų strypelį – tiems atvejams, kai jau tikrai labai negali ir nori pasikasyti galvą viešumoje. Su ranka to daryti nebuvo galima, tačiau su vėduoklės strypeliu – leistina. Deja, pačio didžiausio ir labiausiai nesuvokiamo Karalienės Viktorijos laikų grožio įrankio dar nepaminėjau – tai moteriški korsetai.
Kūną iškreipiantis ir skausmus sukeliantis mechanizmas
Aukštuomenės moterys, turėdamos demonstruoti savo aukštą klasę, grožį ir dorovę privalėjo vilkėti apatinį drabužį, vadinamą korsetu. Korsetai Europoje pradėti dėvėti dar XVI amžiuje, tačiau mūsų minimos eros laikais jie tapo pakvaišusiu įrankiu neįtikėtinam grožio standartui pasiekti.
Jeigu filmuose matėte gražias lieknas aktores, dėvinčias šilkinį, nėriniuotą korsetuką su gražiais kaspinais, virvelėmis ir karoliukais, tai žinokite, kad Karalienės Viktorijos eros moterys nešiojo visiškai kitokius korsetus. Korsetas buvo gan didelė apimtimi ir svoriu metalinė konstrukcija, svėrusi nuo 3 iki 16 kg, aptraukta keliais sluoksniais storo ir tvirto audinio, dengianti krūtinę, liemenį ir klubus, kartais net šlaunis.
Negana to, ši konstrukcija buvo sukurta taip, kad moterų liemuo būtų suspaustas iki neįsivaizduojamai mažos apimties – 40 cm. Tai reiškia, kad moteris šios konstrukcijos pagalba, buvo spaudžiama per liemenį tiek, kad ne tik patirdavo didelius skausmus, nubrozdinimus, oro trūkumą, bet taip pat būdavo išjudinami jų vidaus organai, lūždavo šonkauliai, moterys patirdavo persileidimus arba išnešiodavo deformuotus, fiziškai sužalotus kūdikius, kurie mirdavo gimdymo metu arba greitai po gimdymo.
Korsetus vilkėti buvo privalu nuo 4–5 metų amžiaus, kad mergaitės prie jų priprastų. Tačiau keisčiausias dalykas šioje istorijoje yra tai, kad korsetai paplito po Europą, Rusiją ir Šiaurinę Ameriką. Lieknas moters liemuo kaip grožio idealas pasklido po pasaulį.
Kaip pirmasis pasaulinis karas iš rinkos išstūmė moteriškus korsetus ir užleido vietą liemenėlėms
XX amžiaus pradžioje Europoje, o ypač Šiaurės Amerikoje, atsirado pirmieji feministiniai judėjimai. Moterys vis dažniau išeidavo iš namų, susirasdavo darbus, lankydavosi bendraminčių klubuose, stodavo į universitetus. Viešumoje vis dažniau pradėta kalbėti ir apie nepataisomą korsetų žalą moters kūnui ir apie iškreiptą moters kūno grožio standartą, kuris pats savaime gamtoje negali egzistuoti.
Moterys vis dažniau atsisakydavo sunkiųjų korsetų, juos pakeisdamos į lengvesnius, kūno neiškraipančius atitikmenis, su kuriais jautėsi sveikiau, galėjo laisviau judėti ir neturėti ilgaamžių sveikatos pasekmių. Sunkiųjų korsetų atsisakymas buvo pasikeitusio moters socialinio statuso įrodymas.
Nors pirmieji moteriškų liemenėlių atitikmenys aptinkami dar XIV prieš mūsų erą freskose ir Graikų civilizacijos laikotarpio kultūros ir meno kūriniuose, tik 1914 metais pasirodė pirmasis liemenėlės tokios, kokią mes ją žinome šiandien, variantas. Amerikietė Mary Phelps Jacob iš kvadratinės audinio skiautės iškirpo struktūrą, kuri buvo pirmasis moteriškos liemenėlės prototipas. Ji pasiūlė moterims idėją visiškai atsisakyti korseto ir pasilikti tik lengvą audinio dalį, pridengiančią krūtis.
Šią idėją M. P. Jacob pardavė vienai didžiausių pasaulyje korsetų gamintojų kompanijai „Warner Brother’s Corsets Company“ už (tuo metu) neįtikėtinai didelę – 1500 dolerių sumą. Kadangi kaip tik tuo metu prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, visos Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės, gamyklos ir fabrikai turėjo mažinti metalo naudojimą savo produktų gamyboje, nes karo pramonei reikėjo daug metalo.
Taigi, pasinaudoję M. P. Jacob idėja „Warner Brother’s Corsets Company“ paskleidė reklamą „Padėkite Amerikos sūnums laimėti karą – naudokite liemenėlę“ (turima omenyje, vietoj korsetų, kurių gamybai vis dar buvo naudojamas metalas). Reklama buvo neįtikėtinai veiksminga ir, regis, per vieną naktį, visos Amerikos moterys pradėjo nešioti liemenėles. Štai taip „Warner Brother’s Corsets Company“ per labai trumpą laiką uždirbo daugiau nei 15 milijonų dolerių. Štai taip atėjo liemenėlių era.
Liemenėlių mados
Toliau liemenėlių mados keitėsi maždaug kas dešimtmetį. 1910-ieji – madingas raištis, prispaudžiantis ir sumenkinantis krūtis. 1920-ieji – madinga krūtis iškelianti ir išryškinanti liemenėlė. 1930-ieji – madingos puodelio formos kaušeliais, iš apačios ir viršaus pilnai krūtis uždengiančios liemenėlės. 1940-ieji – madingos dirbtinai krūtis didinančios, storais kaušeliais liemenėlės.
1950-ieji – madingos „kulkos“ formos, trikampės viršūnės liemenėlės. 1960-ieji – išpopuliarėjo liemenėlės, skirtos nešioti 24 valandas per parą. 1970-ieji – rinkai pasiūlomos sportinės liemenėlės. 1980-ieji – liemenėlių gamyboje pradėtas naudoti silikonas. Toliau istorija kartoja pati save ir maždaug nuo 1990-ųjų vėl pradedama atsigręžti į patogumą ir komfortą. Šiandien mes turime platų liemenėlių formų ir medžiagų, dydžių ir dizainų diapazoną.
Ar tikrai moterims reikalingos liemenėlės?
Deja, liūdnos žinios yra tos, kad šiandien mūsų nešiojamos liemenėlės turi nemažai bendro su Karalienės Viktorijos laikų korsetais – netinkamai parinktos ar netinkamai nešiojamos, jos gali kenkti moterų krūtų sveikatai. Liemenėlė yra apatinis trikotažas, kuris turi būti prigludęs prie kūno. Netinkamai prigludusi liemenėlė gali lemti ne tik išstumtą iš natūralios formos krūties audinį, bet ir krūtų nusmukimą žemyn.
Remiantis Besancono miesto (Prancūzija) universiteto ligoninės sporto medicinos specialisto profesoriaus Jean-Denis Rouillon duomenimis, liemenėlės dėvėjimas skatina krūtinės raumenų tingėjimą. Liemenėlė, prilaikydama krūtis pakeltas, atlieka raumenų darbą. Dėl to priekiniai krūtinės raumenys nusilpsta, o krūtis pradeda leistis žemyn ir nedailiai kabėti, vietoj to, kad standžiai styrotų.
Be jokios abejonės, dėl krūtų nusileidimo negalima kaltinti vien liemenėlių. Tam įtakos turi moters genetika, jos amžius, svoris, riebalinio ir raumeninio audinio santykis krūtyse, hormonų pusiausvyra, natūralūs hormonų balanso pokyčiai, nėštumo ir žindymo periodas, bei kiti veiksniai. Svarbu nepamiršti, kad renkantis liemenėlę dėvėti ar jos nedėvėti, moteris turi jaustis nesuvaržytai ir patogiai tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
