Prezidentūros teigimu, į aplinkos ministrus siūlomam „Nemuno aušros“ atstovui S. Podėnui trūksta patirties
Praėjusią savaitę žiniasklaidoje pasirodžius Prezidentūros abejonėms dėl „Nemuno aušros“ pasiūlyto kandidato eiti naujojo aplinkos ministro pareigoms, dabar suabejota prezidento Gitano Nausėdos kompetencija tvirtinti ministrus. Mat šalies vadovas dar praėjusią kadenciją be jokių skrupulų patvirtino vos bakalauro laipsnį įgijusios teisingumo ministrės Ewelinos Dobrowolskos kandidatūrą ir dabar svarsto į krašto apsaugos ministrės kėdę sodinti nieko bendra su tuo neturinčią Dovilę Šakalienę.
Remiantis šaltiniais paskelbta, kad prezidentas G. Nausėda abejoja siūlomo deleguoti aplinkos ministro Sigito Podėno… patirtimi[1]. Mat šio kandidato, jau nuo 2020-ųjų vadovaujančio Gamtos tyrimų centrui, interesų sritis esą apsiriboja biologine įvairove, dvisparnių biologija, paleontologija, gintaro inkliuzais.
S. Podėnas su kolegomis yra išleidęs dvi knygas: „Ilgakojų uodų įvairovė ir paplitimas Chubsugulio ežero (Mongolijos šiaurėje) baseine“ bei „Limoniidae ir Pediciidae šeimų, gyvenančių Šveicarijoje, uodai“, jis taip pat yra parašęs gausybę mokslinių straipsnių.
Teigiama, kad buvimas aplinkos ministru apimtų ir daugiau sričių, kai kurios iš jų – vadybinės. Pavyzdžiui, teritorijų planavimas, statybos ir būstas, atliekų politika, žiedinė ekonomika, architektūra ir inovacijos, gamtos apsauga bei klimato politika. Todėl šaltiniai teigia, kad S. Podėnas paprasčiausiai gali nesusitvarkyti su jam teksiančiu spaudimu ir sudėtingais bei konfliktiniais klausimais, kurie šioje pareigybėje yra „labai tikėtini“.
„Nemuno aušra“ neteko ir savo kandidato į teisingumo ministrus G. Bartkaus
Pačių įvairiausių kontroversijų dėl skyrimo į teisingumo ministrus susilaukė ir kitas „Nemuno aušros“ kandidatas – Gintautas Bartkus. Iš pradžių svarstyta, ar šio kandidatūra bus apskritai patvirtinta prezidento, tačiau galiausiai posto atsisakė pats advokatas.
Pasirodžius abejonėms dėl S. Podėno, pradėta abejoti ir G. Bartkaus kandidatūra, mat klausimų kelia pati šio kandidato politinė istorija, kai dar 2017 m. vienbalsiai nugalėjęs kitus kandidatus kovojant dėl „Registrų centro“ direktoriaus posto, šis staiga ėmė ir šių pareigų atsisakė. Svarstyta, kad toks elgesys pasirodė mažiausiai keistai tame kontekste, kuriame G. Bartkus galimai patyręs spaudimą iš tuometinės teisingumo ministrės a. a. Mildos Vainiutės. Mat būtent po susitikimo ir dvi valandas trukusių diskusijų su ministre, G. Bartkus iškovotų pareigų atsisakęs.
Kito šaltinio teigimu, esą prieš G. Bartkų buvo mojuota specialiųjų tarnybų pažymomis.
Tačiau ilgai netrukus, pats G. Bartkus ir ministro posto atsisakęs – štai pirmadienį pareiškė pasiliekantis prie savo, kaip advokato, duonos.
„Teisingai pastebima, kad ministro pareigos yra daugumos politikų, bet ne profesionalų, siekiamybė.<…> Tenka pripažinti, politinė aplinka Lietuvoje yra kontraversiška. Netyla diskusijos dėl nepriklausomų ministrų (savo srities profesionalų, vadinamųjų technokratų) skyrimo ir dalyvavimo Vyriausybėje. Nesant sutarimo, profesionalo dalyvavimas Vyriausybėje tampa sunkiai įmanomas.“ – apie savo sprendimą atsisakyti ministro pareigų savo „Facebook“ paskyroje rėžė G. Bartkus[2].
D. Šakalienės patirtis nacionalinio saugumo klausimais šalies vadovui abejonių nekelia?
Tuo tarpu jokių panašių Prezidentūros pasvarstymų apie kandidatę į krašto apsaugos ministres, „Matuko reformos“ iniciatorę, socialdemokratę Dovilę Šakalienę, panašu, nekilo, o prezidentas ją mielai pakvietęs ir pokalbiui.
Tiesa, vertėtų priminti, kad D. Šakalienė laikosi nuomonės, kad „nacionaliniai rinkimai tampa grėsme nacionaliniam saugumui“.
Taigi, tai, matyt, viena iš užuominų, kaip ketinama rūpintis Lietuvos nacionaliniu saugumu.
Vis dėlto, D. Šakalienės patirtis nacionalinio saugumo ir gynybos srityje vertinama pagal tai, kad parlamentarė praėjusios kadencijos metu įnirtingai reiškėsi seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK).
Lietuvos teisingumo ministerijai ketverius metus vadovavo advokato egzamino neišlaikiusi E. Dobrowolska
O štai Jo Ekscelencijai nė nekilo abejonių dėl 2020-2024 m. kadencijos metu Laisvės partijos deleguotos teisingumo ministrės Ewelinos Dobrowolskos profesinės patirties, mat politikės turimas išsilavinimas – kone elementariausias – teisės bakalauro laipsnis, o sąskaitoje – ir neišlaikytas advokatūros egzaminas. „Vyšnaitė“ ant torto – ir kūną matomose vietose dengiančios tatuiruotės, kas vis dar neįprasta tokio rango pareigūnams Lietuvoje.
Be kita ko, ministrė jautėsi esanti pajėgi vienu rankos mostelėjimu valdyti šalies teisės asus – štai 2022 metų rugsėjo mėnesį iškėlusi drausminę bylą advokatui Ignui Vėgėlei, tačiau tokio pat likimo pagailėjo, matyt, sau palankiam advokatui Andriui Iškauskui, kuris, vykdydamas savo profesinę veiklą grubiai pažeidė įstatymus.
Taigi, kas čia vyksta? Visuomenė svarsto, kad į tokius svarbius postus išties patogu skirti ne savo srities profesionalus ir profesorius, mat šie turi savo nuomonę ir nesibodėtų jos pareikšti. Tad daug „patogiau“, kai ministro pareigas eina jose menkai besiorientuojantis asmuo, kuris neabejotinai klausys nurodymų „iš aukščiau“.
O štai kai kurie išrinkti savo srities profesionalai galėtų trukdyti siaurų lobistinių tikslų vykdymui, kuriais nebūtinai norima Lietuvai gero. Iš kitos pusės, Lietuvos vadovui G. Nausėdai tai – jau antroji kadencija. Tad kodėl nepradėjus rūpintis savo oria senatve iš anksto?
