Kada žlugo Romos imperija: 410, 476 ar 1453 metai?

Romos žlugimas ir civilizacijos pabaiga siekia šimtmečius

Daugelis istorikų mano, kad Vakarų Romos imperijos žlugimas įvyko tada, kai sosto atsisakė imperatorius Romulas Augustulas, tačiau ne visi su tuo sutinka. Pati Vakarų imperijos pabaiga skaičiuojama V amžiumi po Kristaus, o žlugimas buvo ilgas procesas: vieni jį skaičiuoja šimtmečiais, kiti – vienu simboliniu įvykiu. [4]

Ir iš tiesų, „Romos žlugimas“ paprastai reiškia Vakarų Romos imperijos žlugimą V amžiuje po Kristaus, bet nesutariama nei dėl tikslios datos, nei dėl tokio įvykio priežasčių, nors kai kurie istorikai teigia, jog Romos imperija gyvavo tol, kol žlugo Rytuose po kelių šimtmečių.

Įdomu dar ir tai, jog Šventoji Romos imperija nėra ta pati Romos imperija, kurios geležiniai legionai užkariavo beveik visą senovės Europai žinomą pasaulį. Šventoji Romos imperija buvo net ne Italijoje, o šiuolaikinės Vokietijos, Austrijos, Olandijos, Čekijos ir dalies Italijos teritorijoje. Žemių sujungimas įvyko 962 m., o nauja imperija buvo skirta Vakarų Romos imperijos tęsiniui. Oficialiai ji gyvavo 962–1806 m. [4]

Šiaip ar taip, europietiška tvarka ir disciplina leido šiai valstybei egzistuoti aštuonis su puse šimtmečio, o sudėtinga valdymo sistema degradavo, susilpnindama centrinę valdžią, dėl ko ir žlugo Šventoji Romos imperija.

Jau vėliau imperatoriai Romą padalijo į lengviau valdomus gabalus, todėl atsirado Vakarų ir Rytų Romos imperijos. Imperatorius Diokletianas imperiją pradėjo dalyti jau apie 285–286 m. [4] Nepaisant to, penktojo mūsų eros amžiaus pabaigoje Vakarų Romos imperija nuo Didžiosios Britanijos iki Italijos žlugo ir ją pakeitė „barbarų“ karalysčių kratinys.

„Dalis atiteko įsibrovėliams, o dalis subyrėjo“, – teigė Bryanas Wardas-Perkinsas, Oksfordo universiteto istorikas ir knygos „Romos žlugimas ir civilizacijos pabaiga“ autorius.

Kita vertus, kaip tai paveikė aplinkui esančius žmones, smarkiai ginčytina.

410 m. rugpjūčio 24 d. laikoma Romos žlugimo data

410 m. rugpjūčio 24 dieną vestgotų (vakarų gotų) armija, vadovaujama Alariko, apiplėšė Romos miestą – pirmą kartą nuo tada, kai ankstyvosios Romos Respublikos laikais, beveik prieš 800 metų, jį užėmė galai.

Tiesa, vestgotai pabėgo nuo hunų invazijų į Rytų Europą IV amžiuje. Tačiau 378 m., nugalėjus romėnų kariuomenę Adrianopolio (dabar Edirnė, Turkija) mūšyje, pastariesiems vis tik buvo suteikta žemė imperijos šiaurinėje sienoje, jog šie galėtų kontroliuoti ir apsisaugoti nuo įsibrovėlių.

Visgi po kelių dešimtmečių jie vėl ėmė plėšti imperiją, 408 metais įsiverždami į Italiją, o 410 metais apguldami ir apiplėšdami ir pačią Romą. Alarikas apsupo visus 13 miesto vartų, o kai baigėsi atsargos, miestas krito. Imperatorius Honorijus miesto neginė: jis gyveno Ravenoje ir atmetė Alariko reikalavimus žemės bei karvedžio posto. [1]

Įdomu tai, kad iki to laiko Romos imperijos centras buvo Konstantinopolyje, o Vakarų Romos imperatoriai gyveno Milane arba Ravenoje šiaurės Italijoje. Tačiau Roma buvo „amžinasis miestas“ ir šventa imperijos širdis, ir daugelis imperijos gyventojų tai matė kaip jos pabaigą.

Kultūrinis šokas buvo stiprus, bet praktinis poveikis – ribotas

Kalbant apie miesto architektūrą, daugelis garsių paminklų ir pastatų buvo nepaliesti, o kadangi vestgotai buvo krikščionys, jie leido žmonėms prisiglausti bažnyčiose, tarp jų Šv. Petro ir Šv. Pauliaus. Vis dėlto pagoniškos šventyklos buvo apiplėštos, sudeginti senieji Senato rūmai, o imperatoriaus sesuo Galla Placidia paimta į nelaisvę. Nepaisant to, vestgotai iš Italijos pasitraukė jau po kelerių metų ir vėliau įsikūrė Galijoje. [1]

Istorikas Peteris Heatheris nurodo, kad Alarikas iš pradžių netroško grobti miesto, o siekė naujo susitarimo su imperija. [1] Tačiau miesto jau niekada neatsigavo iki galo.

476 m. rugsėjo 4 d.: Odoakeris nuverčia Romulą Augustulą

Visgi kai kurie istorikai mano, kad formali Vakarų Romos imperijos pabaiga įvyko po dešimtmečių, o tiksliau, 476 m. rugsėjo 4 d., kai Odoakeris, pirmasis Italijos karalius barbaras, užėmė Raveną ir privertė jauną imperatorių Romulą Augustulą atsisakyti sosto. [2]

Detaliau kalbant, Odoakeris buvo germanų kilmės Romos karvedys, vadovavęs Italijoje tarnavusiems sąjungininkų kariams (foederati). Romulas imperatoriumi buvo paskelbtas 475 m. spalio 31 d., kai jam, galimas daiktas, buvo vos dešimt metų, o valstybę iš tikrųjų valdė jo tėvas Orestas. Orestas atsisakė patenkinti kariuomenės reikalavimus žemės ir 476 m. rugpjūtį buvo nugalėtas bei įvykdyta mirties bausmė. [2]

Romulo Odoakeris nenužudė. Jis buvo išsiųstas į Lukulo pilį (castellum Lucullanum) Kampanijoje netoli Neapolio, o jo metinė pensija siekė 6000 solidų, maždaug tiek, kiek uždirbdavo turtingas Romos senatorius. [2] Rytų imperatorius Zenonas Romulo nebuvo pripažinęs, o pripažino jo pirmtaką Julijų Neposą, kuris pabėgo į Dalmatiją, laikė save imperatoriumi tremtyje ir buvo nužudytas 480 m. (Odoakeris valdė iš Ravenos iki 493 m., kai jį nužudė įsiveržusi ostrogotų – rytų gotų – kariuomenė, vadovaujama jų vadovo Teodoriko Didžiojo, Italijoje įkūrusio galingą naują karalystę.) [2]

„Tai buvo savotiškai svarbus momentas“, – tvirtino Peteris Heatheris, Londono King's College istorikas ir knygos „Romos imperijos žlugimas: naujoji Romos ir barbarų istorija“ autorius.

Tuo tarpu iki to laiko daugelis Vakarų imperijos regionų jau buvo iš esmės nepriklausomos karalystės. Kitaip sakant, jei ieškome simbolinės akimirkos, tai yra būtent tai.

Arabų užkariavimas sumažino imperiją

Iki penktojo mūsų eros amžiaus imperijos dėmesys nukrypo į rytus – į Konstantinopolį, dabartinį Stambulą. Tačiau 330 m. po Kristaus miestą atstatė imperatorius Konstantinas Didysis, perkėlęs imperijos sostinę į savo „Naująją Romą“.

Šiaip ar taip, kai kurių ekspertų nuomone, rytinė Romos imperijos pusė vis dar yra Romos imperija, – ji, be abejo, nėra nekintanti, bet yra tam tikras pokyčių tęstinumas (ne toks jau didelis lūžis). P. Heatheris mato jos nuosmukį per arabų invazijas nuo 632 iki 661 m., kai jie užėmė Egiptą, Levantą ir dalį Anatolijos iš Rytų Romos imperijos.

„Arabai pasiėmė apie tris ketvirtadalius imperijos pajamų ir apie tris ketvirtadalius jos teritorijos“, – sakė P. Heatheris. „Tai visiškai kitoks subjektas po arabų užkariavimo, kadangi tai sumažino imperiją, pasaulinę galią paverčiant į regioninę“.

1453 m. gegužės 29 d.: Konstantinopolio žlugimas baigė Rytų imperiją

Rytų Romos (Bizantijos) imperija išliko dar beveik tūkstantmetį po Vakarų pabaigos. Osmanų kariuomenė prie Konstantinopolio atvyko 1453 m. balandžio 2 d., apgultis oficialiai prasidėjo balandžio 6 d. ir truko 53 dienas. Gegužės 29 d. anksti ryte osmanai po paskutinio šturmo pralaužė sienas ir įžengė į miestą. [3]

Sultonas Mehmedas II sostą paveldėjo 1451 m., būdamas maždaug devyniolikos, o 1452 m. Bosforo pakrantėje pastatė Rumelihisaro tvirtovę, kad nutrauktų jūrų tiekimą. Konstantinopolio gynybai vadovavo imperatorius Konstantinas XI su maždaug 7000 karių. Jis atsisakė bėgti ar pasiduoti, o po paskutinio mūšio nebuvo matytas; dauguma istorikų mano, kad jis žuvo kovoje. [3]

Konstantinopolis tapo osmanų sostine maždaug keturiems su puse šimtmečio, o daugelis istorikų šį įvykį laiko viduramžių pabaigos ženklu. Italijon pabėgę mokslininkai prisidėjo prie Renesanso, o užblokuoti sausumos prekybos keliai paskatino europiečius ieškoti jūrų kelių į Aziją. [3]

Taigi kuri data teisinga?

Vienos teisingos datos nėra, nes viskas priklauso nuo to, ką laikome „žlugimu“. Jei svarbiausia miesto pažeminimas, tai 410 m. rugpjūčio 24 d. Jei ieškome formalios Vakarų imperatoriaus pabaigos, tai 476 m. rugsėjo 4 d. Jei Romos imperiją suprantame kaip nuolat tęsusią valstybę, tai 1453 m. gegužės 29 d. Tradiciškai mokykliniuose vadovėliuose pasirenkama 476 m., tačiau iš tiesų imperija tirpo dešimtmečiais, o ne vienu smūgiu. [2][4]