Romos žlugimas ir civilizacijos pabaiga siekia šimtmečius
Daugelis istorikų mano, kad Vakarų Romos imperijos žlugimas įvyko tada, kai sosto atsisakė imperatorius Romulas Augustulas, tačiau vis tik ne visi su tuo sutinka[1].
Ir iš tiesų, „Romos žlugimas“, kaip žinia, paprastai reiškia Vakarų Romos imperijos žlugimą V amžiuje prieš Kristų, bet nesutariama nei dėl tikslios datos, nei dėl tokio įvykio priežasčių, nors kai kurie istorikai teigia, jog Romos imperija gyvavo tol, kol žlugo Rytuose po kelių šimtmečių.
Įdomu dar ir tai, jog Šventoji Romos imperija nėra ta pati Romos imperija, kurios geležiniai legionai užkariavo beveik visą senovės Europai žinomą pasaulį. Šventoji Romos imperija buvo net ne Italijoje, o šiuolaikinės Vokietijos, Austrijos, Olandijos, Čekijos ir dalies Italijos teritorijoje. Visgi žemių sujungimas įvyko 962 m., o nauja imperija buvo skirta Vakarų Romos imperijos tęsiniui.
Šiaip ar taip, europietiška tvarka ir disciplina leido šiai valstybei egzistuoti aštuonis su puse šimtmečio, o sudėtinga valdymo sistema degradavo, susilpnindama centrinę valdžią, dėl ko ir žlugo Šventoji Romos imperija[2].
Jau vėliau imperatoriai Romą padalijo į lengviau valdomus gabalus, todėl atsirado Vakarų ir Rytų Romos imperijos. Nepaisant to, penktojo mūsų eros amžiaus pabaigoje Vakarų Romos imperija nuo Didžiosios Britanijos iki Italijos žlugo ir ją pakeitė „barbarų“ karalysčių kratinys.
„Dalis atiteko įsibrovėliams, o dalis subyrėjo“, – teigė Bryanas Wardas-Perkinsas, Oksfordo universiteto istorikas ir knygos „Romos žlugimas ir civilizacijos pabaiga“ autorius.
Kita vertus, kaip tai paveikė aplinkui esančius žmones, smarkiai ginčytina.
410 m. rugpjūčio 24 d. laikoma Romos žlugimo data
410 m. rugpjūčio 24 dieną vestgotų (vakarų gotų) armija apiplėšė Romos miestą – pirmą kartą nuo tada, kai ankstyvosios Romos Respublikos laikais, beveik prieš 800 metų, jį užėmė galai.
Tiesa, vestgotai pabėgo nuo hunų invazijų į Rytų Europą IV amžiuje. Tačiau 378 m., nugalėjus romėnų kariuomenę Adrianopolio (dabar Edirnė, Turkija) mūšyje, pastariesiems vis tik buvo suteikta žemė imperijos šiaurinėje sienoje, jog šie galėtų kontroliuoti ir apsisaugoti nuo įsibrovėlių.
Visgi po kelių dešimtmečių jie vėl ėmė plėšti imperiją, 408 metais įsiverždami į Italiją, o 410 metais apguldami ir apiplėšdami ir pačią Romą.
Įdomu tai, kad iki to laiko Romos imperijos centras buvo Konstantinopolyje, o Vakarų Romos imperatoriai gyveno Milane arba Ravenoje šiaurės Italijoje. Tačiau Roma buvo „amžinasis miestas“ ir šventa imperijos širdis, ir daugelis imperijos gyventojų tai matė kaip jos pabaigą.
Kultūrinis šokas buvo stiprus, bet praktinis poveikis – ribotas
Kalbant apie miesto architektūrą, daugelis garsių paminklų ir pastatų buvo nepaliesti, o kadangi vestgotai buvo krikščionys, jie leido žmonėms prisiglausti bažnyčiose. Nepaisant to, šie iš Italijos pasitraukė jau po kelerių metų.
Visgi kai kurie istorikai mano, kad formali Vakarų Romos imperijos pabaiga įvyko po dešimtmečių, o tiksliau, 476 m. rugsėjo 4 d., kai Odoakeris, pirmasis Italijos karalius barbaras, privertė jaunąjį imperatorių Romulą Augustulą atsisakyti sosto.
Detaliau kalbant, Odoakeris buvo germanų kilmės Romos generolas, išpažinęs ištikimybę Rytų Romos imperatoriui ir paėmęs Romulą į nelaisvę Ravenoje. Tačiau Odoakeris Romulo nenužudė, bet dėl tokio nusikaltimo pastarasis vis tik buvo išsiųstas gyventi pas gimines. (Odoakeris valdė iš Ravenos iki 493 m., kai jį nužudė įsiveržusi ostrogotų – rytų gotų – kariuomenė, vadovaujama jų vadovo Teodoriko Didžiojo, Italijoje įkūrusio galingą naują karalystę.)
„Tai buvo savotiškai svarbus momentas“, – tvirtino Peteris Heatheris, Londono King’s College istorikas ir knygos „Romos imperijos žlugimas: naujoji Romos ir barbarų istorija“ autorius[3].
Tuo tarpu iki to laiko daugelis Vakarų imperijos regionų jau buvo iš esmės nepriklausomos karalystės. Kitaip sakant, jei ieškome simbolinės akimirkos, tai yra būtent tai.
Arabų užkariavimas sumažino imperiją
Iki penktojo mūsų eros amžiaus imperijos dėmesys nukrypo į rytus – į Konstantinopolį, dabartinį Stambulą. Tačiau 330 m. po Kristaus miestą atstatė imperatorius Konstantinas Didysis, perkėlęs imperijos sostinę į savo „Naująją Romą“.
Šiaip ar taip, kai kurių ekspertų nuomone, rytinė Romos imperijos pusė vis dar yra Romos imperija, – ji, be abejo, nėra nekintanti, bet yra tam tikras pokyčių tęstinumas (ne toks jau didelis lūžis). Ir nors Konstantinopolis atiteko turkams 1453 m., P. Heatheris mato jo nuosmukį per arabų invazijas nuo 632 iki 661 m., kai jie užėmė Egiptą, Levantą ir dalį Anatolijos iš Rytų Romos imperijos.
„Arabai pasiėmė apie tris ketvirtadalius imperijos pajamų ir apie tris ketvirtadalius jos teritorijos“, – sakė P. Heatheris. „Tai visiškai kitoks subjektas po arabų užkariavimo, kadangi tai sumažino imperiją, pasaulinę galią paverčiant į regioninę“.
