„Independence“ Lietuvoje jau dešimtmetį: daugiau išleidome ar sutaupėme?
Laivas-saugykla „Independence“ ne kartą viešai buvo vadinamas Lietuvos energetinės nepriklausomybės simboliu, dideliu bei reikšmingu modernios ir laisvos valstybės pasiekimu.
Tai specialus laivas su įrengtomis suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) talpyklomis ir dujinimo įrenginiu. Laivas-saugykla skirtas jūrų uoste priimti SGD iš jūrų laivų transporterių[1].
Šis laivas pastatytas 2014 m. Pietų Korėjoje ir tuo metu buvo pirmasis pasaulyje naujai pastatytas LNG-FSRU tipo laivas, kuris nebuvo perdarytas iš tanklaivio.
Šis plačiai aptarinėtas, lauktas ir kritikuotas SGD laivas prisišvartavo Klaipėdos uoste, prie Kiaulės Nugaros saloje įrengtų krantinių 2014 m. spalio 27 d. Jo pasitikti atvyko keli šimtai žmonių, dalis jų nešini Lietuvos vėliavomis, tautine simbolika.
Tuometinė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė už suskystintų dujų terminalą dėkojo tiek Andriaus Kubiliaus, tiek Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėms, teigė, kad šis projektas gali nulemti mūsų, galbūt ir viso mūsų regiono ateitį. Savo ruožtu tuometinis energetikos ministras Rokas Masiulis sakė, kad terminalas tapo naują mūsų valstybingumo lygį užtikrinančios orios, nepriklausomos ir žinančios savo vertę valstybės simboliu.
Tačiau diskusijos dėl „Independence“ netyla iki šių dienų, nors rudenį terminalas švęs savo dešimtąjį gimtadienį. Daugelis kritikų pastebi, kad nors SGD terminalo Lietuvai tikrai reikėjo, jį gaunant padarėme visus klaidingus ėjimus.
Laivą nuomojome, o ne pirkome, tad milžiniškus pinigus leidome ištisą dešimtmetį. Be to, galėję sutaupyti ir SGD terminalą įsirengti drauge su kaimynėmis, viską panorome daryti sparčiau ir brangiau vieni.
Pastebima ir tai, kad tariama energetinė nepriklausomybė tikrai nesumažino kainų, veikiau priešingai, jas tik kitaip išskirstė vartotojams, o įtarimų kelia ir tai, kad įmokas už SGD terminalą Lietuva galimai moka „ofšorams“ Bermuduose.
Po dešimtmečio ir milijoninių išlaidų, SGD laivas taps Lietuvos nuosavybe
SGD terminalo laivas-saugykla „Independence“ šiemet galutinai taps Lietuvos nuosavybe, jame bus iškelta mūsų trispalvė.
„Klaipėdos naftai“ (KN) perėmus laivą, jo technine operatore 5 metus bus Norvegijos kapitalo bendrovė „Hoegh LNG Klaipėda“.
Ši bendrovė priklauso grupei „Hoegh LNG“, kuri šiuo metu yra „Independence“ savininkė ir nuo 2014 m. rūpinasi laivo valdymu bei technine priežiūra.
Iki šiol operatoriaus paslaugų dalis buvo įskaičiuojama į bendrą laivo-saugyklos nuomos kainą. „Independence“ tapus Lietuvos nuosavybe, jas reikės įsigyti atskirai.
Skaičiuojama, kad po laivo-saugyklos perėmimo, terminalo išlaikymo sąnaudos bus maždaug trečdaliu mažesnės, nei pratęsus nuomą dabartinės sutarties sąlygomis.
Numatyta, kad laivo-saugyklos eksploatacijos kaštus sudarys fiksuota ir kintama dalys. Maždaug trečdalį sumos, 4,85 mln. eurų per metus, sudarys fiksuotoji dalis: mokestis operatoriui už laivo priežiūrą, įgulos atlygis bei išlaikymo kaštai, neskaitant Lietuvoje taikomų mokesčių. Kintami kaštai, kaip ir iki šiol, priklausys nuo laivo-saugyklos remonto poreikių, išdujinimo apimčių bei su jomis tiesiogiai susijusių apyvartinių taršos leidimų kainos ir kitų dedamųjų.
„Independence“ galutinai tapus šalies nuosavybe, laivas-saugykla bus įregistruotas Lietuvos jūrų laivų registre ir jam bus taikomi čia galiojantys teisės aktai, o ir mokesčiai nuo jūrininkų atlyginimų keliaus į šalies biudžetą.
Primename, kad KN akcininkai dar 2022 m. pritarė „Independence“ įsigijimui iš „Hoegh LNG“. Lietuvos nuosavybe laivas-saugykla pilnai taps šių metų pabaigoje.
Kaip numatyta Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo įstatyme, SGD terminalo operatorius pasirenka ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą laivo-saugyklos įsigijimui ir iki 2024 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise įsigyja laivą-saugyklą su išdujinimo įranga bei tampa jo valdytoju. Terminalo veikla užtikrinama iki 2044 m. gruodžio 31 d.
Teigiama, kad „Independence“ sukurta alternatyva gamtinių dujų importui, kasmet leidžia Lietuvai sutaupyti apie 140‒150 mln. eurų[2], tačiau skaičiuojant būtent taip, nėra atsižvelgiama į terminalo išlaikymo kainas, kurios per dešimtmetį taip pat pasiekė aukštumas. Tai dalį visuomenės jau ne vienerius metus vertė įtariai žvelgti į „Independence“ ir su terminalu susijusius mūsų politikų sprendimus.
SGD prireikė dėl Rusijos politikos mums siūlyti aukštas kainas
„Independence“ vertinimas ekspertų ir visuomenės gretose yra prieštaringas. Nors beveik vieningai sutariama, kad tokios energetinės nepriklausomybės mums reikėjo, tačiau kritikuojama tai, kaip to bandėme pasiekti ir kokiu keliu nuėjome.
Iki „Independence“ Lietuvai vienintelis gamtinių dujų tiekėjas buvo valstybinė Rusijos dujų monopolininkė „Gazprom“. Ji Lietuvai siūlė bene aukščiausią kainą rinkoje. Ar Lietuvos politikai bandė tartis ir derėtis dėl palankesnių tarifų? Aišku nėra.
Už „Independence“ pasisakantys ekspertai teigia, kad pradėjus naudoti laivą-saugyklą, Lietuva įgijo derybinį svertą, tad gamtinių dujų kaina susivienodino su Europos Sąjungos (ES) vidurkiu. Taigi, jei nebūtume turėję „Independence“, tikėtina, kad būtume ir toliau mokėję apie 40 proc. didesnę gamtinių dujų kainą nei ES vidurkis[3].
Tačiau ar tikrai galime sutaupyti tiek daug? Per SGD terminalą daugiau kaip pusę visų dujų ne vienus metus importavo Jonavos „Achema“: 2020 m. gamyklos dalis bendrame kontekste sudarė 58 proc., „Ignitis“ importavo apie 30 proc. dujų, likusią dalį sudarė privačios įmonės[4].
Tačiau jau prieš keletą metų pastebėta, kad štai „Achema“ už savo atsigabentas dujas iš to paties norvegų tiekėjo moka gerokai pigiau nei „Ignitis“, kuris norvegiškas dujas perka pagal iš anksto sutartimi nustatytą kainą, o jas Lietuvos vartotojams parduoda pagal vidutinę rinkos kainą.
Net buvo pasirodžiusios kalbos, kad „Ignitis“ norvegų tiekėjams kasmet permoka apie 25–35 mln. eurų. Taigi, visa tokia perkoma tarsi yra perkeliama visiems šalies gamtinių dujų naudotojams ir vartotojams ant pečių. Tai jau neatrodo kaip tokia didelė energetinė nepriklausomybė.
Norint sutaupyti, reikėjo dirbti drauge su regiono kaimynėmis
2022 m. pasirodė žinia, kad Estija ir Suomija planuoja kartu nuomotis plaukiojantį suskystintų gamtinių dujų terminalą.
Terminalo nuoma kainuos 10 mln. eurų per metus, o kitos plaukiojančio terminalo nuomos išlaidos, kaip planuojama, bus pasidalijamos remiantis šalių dujų suvartojimo apimtimis: Suomija per metus suvartoja apie 23 TWh dujų, o Estija – maždaug 5 TWh.
Kodėl panašiai kooperuotis negalėjo ir Lietuva ir Latvija ar net visos trys Baltijos šalys drauge su ta pačia Suomija? Juk Lietuva savąjį SGD terminalą nuomotis nusprendė pati, savo lėšomis, visiškai nesitardama su kaimynais ir neprašydama ES paramos.
Tai mūsų šaliai kainuoja itin brangiai. Jeigu Estija ir Suomija už nuomojamo terminalo nuomą kasmet gali pakloti per 10 mln. eurų, Lietuva už savąjį „Independence” terminalą moka daugiau ne 50 mln. eurų per metus: dar 2018 m. paskelbta, kad Lietuva už terminalą per metus sumoka 56 mln. eurų.
Žinoma, sprendimų priėmėjams tokios kainos gali būti nė motais. Juk SGD terminalo veikla Lietuvoje yra išlaikoma iš specialaus mokesčio – gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos. Ją moka ne kas kitas, o visi gamtinių dujų vartotojai.
O jei viso to būtų negana, 2022 m. pusę SGD terminalo ilgalaikių 10-ies metų pajėgumų KN paskyrė Latvijos ir Lenkijos energetikos kompanijoms[5]. Tai reiškia, kad gali susidaryti ir tokių situacijų, kai Lietuvai dujas per terminalą pardavinės kitų valstybių tarpininkai, nors Lietuva pati galėjo pardavinėti dujas laisvoje rinkoje.
Energetikos ekspertai tada ypač kritikavo šią situaciją, akcentuodami, kad už terminalą daug sumokėjo viena Lietuva, o dabar naudos iš jo taip ir negaus.
Terminalas „Independence“ galėjo tapti didelio masto politinės aferos dalimi
Politikas Artūras Skardžius yra teigęs, kad SGD terminalas yra tikra šio amžiaus afera, tikriausiai prilygstanti „Mažeikių naftos“ atidavimui „Williams“.
„Pinigine išraiška tai yra dideli pinigai, nes daikto vertė yra 220 mln. Eur, už jį mes iki 2024 metų sumokėsime 1 mlrd. 200 mln. Eur. Tai matyti iš modelio, kurį pristatė Energetikos ministerijos pasamdyti ekspertai, vertinę, kokiu keliu nueiti. Be abejo, visas šios aferos pamatas buvo padėtas tada, kai buvo pavesta privačiam juridiniam asmeniui – „Klaipėdos naftai“ savo iniciatyva įgyvendinti projektą, kurį įgyvendinti ji nepajėgi. Todėl ji pasirašė sutartį su Bermudų salyne registruota įmone „Hoegh LNG Ltd“, kad dešimčiai metų nuomosis plaukiojančią suskystintųjų dujų saugyklą su išdujinimo įranga, ir už tą laikotarpį per 10 metų sumokėsime 700 mln. Eur nuomos mokestį. Tie pinigai, be abejo, keliaus į Bermudų salyną“, – anksčiau šia tema kritiškai kalbėjo A. Skardžius[6].
Jo teigimu, jam pačiam asmeniškai teko dalyvauti specialiojoje tyrimo komisijoje, kuri nustatė, kad buvo suklastota viešojo pirkimo sutartis: ten buvo nurodyta, kad „Hoegh LNG Ltd“ įmonė yra registruota Norvegijoje, Osle, o atlikus tyrimą paaiškėjo, kad ji registruota Bermudų salyne.
Be to, A. Skardžius sakė, kad Vyriausybės buvo paprašyta, kad nuomos kaštai būtų socializuojami, o tai reiškia, kad jie būtų perkelti ant visų vartotojų pečių.
Tačiau politikas teigia, kad visi valdžios atstovai prašė nestabdyti projekto, nors viešojo pirkimo procedūros ir buvo pažeistos. Tai nustatė ir tuometinė Teisingumo ministerija, kuriai vadovavo buvęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius, nurodęs, kad turėjo būti paskelbtas tarptautinis konkursas, kad pažeistos procedūros, kad „Klaipėdos naftai“ paskirta projekto įgyvendinimo funkcija nėra teisėta.
Vis gi, tuometinės A. Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės posėdyje nutarta, kad nereikia kreipti dėmesio į Teisingumo ministerijos pastabas.
„700 mln. per 10 metų yra labai brangu. Galima įvertinti, kad įgula yra ne mūsų, kad mokame už visą aptarnavimą, juk faktiškai ten mūsų žmonės nedirba, išskyrus apsaugą. Bet tai yra labai didelė kaina. Galime palyginti terminalą, kurį pasistatė mūsų kaimynai lenkai. Jis yra statomas stabilus, ant kranto, todėl yra brangesnis, nes jis kainavo 3 mlrd. zlotų, t.y. 80-90 mln. Eur, o pusė pinigų buvo padengta iš Europos Sąjungos fondų. Kodėl mes to neprašėme? Aš žinau, kad Europos Sąjunga turėjo tvirtą nuostatą, jog Baltijos šalims reikia vieno terminalo ir galbūt tokiu atveju jie būtų dalį finansavę. Manau, tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl mes negavome paramos. Jau ir pastačius terminalą buvo prašoma paramos, tačiau priežastis buvo ta pati, kad jūs turėjote statytis bendrą, turėjote susitarti, jeigu jums nepavyko susitarti su estais ir latviais, tuomet paramos nebus“, – kalbėjo A. Skardžius.
Politikas A. Skardžius dėmesį atkreipė ir į kitą aferos dalį, kuri yra sutartis su norvegų kompanija „Statoil“. Ji pasirašyta jau pradėjus terminalui veikti, o dujų pirkimo aprašas buvo priimtas po rinkimų 2012 m.
„Pagal tą aprašą 2015-ieji buvo pagrindiniai metai, per kuriuos mes nupirkome 5,3 mln. MWh, permokėdami už MWh mažiausiai 34 proc., palyginti su buvusia britų dujų biržos kaina. Tai reiškia, kad mes 53 mln. eurų permokėjome nuo rinkos kainos. Mes realiai patyrėme nuostolių. Galiu pasakyti, kad mūsų suskystintųjų gamtinių dujų tiekėjas „LITGAS“ 2016 m. patyrė 20 mln., 2017 m. – 25 mln., 2018 m. – 20 mln., o 2019 m. prognozė – 21 mln. Eur nuostolių. Dabar skolinamės pinigus, kad padengtumėm kaštus ir perkeltumėm mokėjimą mūsų vaikams iki 2044 metų“, – kalbėjo A. Skardžius.
Politikas pažymėjo, kad iki 2045 m. „Independence“ projektas energijos vartotojams atsieis 1 mlrd. 300 mln. eurų, o už šią sumą galėjome įpirkti net 5 SGD laivus.
„Tokia yra verslo projekto – „Nepriklausomybė“ tikroji kaina. Tuo metu energijos vartotojų pinigais dotuojama „Klaipėdos nafta“ tik didina savo apetitą, artimiausiu metu planuoja net 140 mln. EUR investuoti į keturis Brazilijos ir kitų Lotynų Amerikos valstybių SGD terminalus, tapti jų dalininke. Todėl nereikėtų stebėtis jog Lietuva yra viena labiausiai nuo energetinio nepritekliaus kenčiančių ES valstybių. Lietuvoje šis rodiklis siekia 28 proc. ir daugiau nei tris kartus viršija ES vidurkį (8 proc.). Miestuose šis skirtumas dar didesnis ir siekia 34 proc.“, – pažymėjo politikas[7].
„Ofšoriniai“ mokėjimai kelia įtarimų, bet skaidrumo paieškos bevaisės
O apie tam tikras su „Independence“ susijusias aferas yra ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis[8].
Jis dar 2020 m. atkreipė dėmesį į tai, kad įmokas už suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą Lietuva moka „ofšorinei kompanijai“ valstybėse, kurios taiko itin žemus arba 0 proc. pelno ir pajamų mokesčių tarifus.
Įmokas už laivą KN moka į Lietuvoje registruotos įmonės „Hoegh LNG Klaipėda“ sąskaitą. Ataskaitos rodo, kad pelno, pajamų ir aplinkos apsaugos mokesčius „Hoegh LNG Klaipėda“ sumoka Lietuvoje, bet mokamas nuomos mokestis, laivo operavimo išlaidos ir pan., o tai, kas lieka, dividendo forma išmokama akcininkams.
Čia jau tampa įdomu. „Hoegh LNG Klaipėda“ akcininkas yra Jungtinėje Karalystėje įsikūrusi įmonė „Leif Hoegh (U.K.) Ltd.“ Taigi KN pinigai atsiduria čia. Tačiau „Hoegh LNG“ įmonių JK, JAV, Singapūre, Kolumbijoje, Lietuvoje, Egipte, Filipinuose ir Indonezijoje kontroliuojančia įmone nurodoma Bermuduose registruota „Hoegh LNG Holdings Ltd.“
Įmonės atstovai teigė, kad tai yra normali praktika, kai dėl vadinamos „patogios vėliavos“ politikos, kai laivai registruojamasi laivybai specializuotose jurisdikcijose, dažniausiai tarptautiniuose vandenyse sutinkamos Panamos, Maršalo salų ar Liberijos vėliavos. Bermudai taip pat patenka į „patogios vėliavos“ valstybių kategoriją.
Tačiau R. Karbauskio teigimu, tokia praktika nėra sveikintina.
„Ofšoras ten veikė ir dabar naudą gauna ofšorinė kompanija ir iš tikrųjų tai yra skandalinga, nes mes šnekame apie skaidrumą, mes patys šnekame, kad ofšorų neturi būti, o Lietuva pati moka pinigus ofšorinei kompanijai“, – kalbėdamas apie SGD terminalo projektą sakė R.Karbauskis.
Tačiau daugiau į šią temą pasigilinta taip ir nebuvo. Kaip ir nebuvo pripažintos kitos, su šiuo terminalu susijusios klaidos, kurias padarė sprendimų priėmėjai.
O dabar, artėjant svarbiam „Independence“ jubiliejui, galima net neabejoti, kad artimiausiais mėnesiais valdžioje esantys asmenys ne kartą pagirs save už Lietuvos atvedimą į energetinę nepriklausomybę, tačiau vengs užsiminti apie skaidrumą ar viso to kainą, kurią galiausiai sumoka eiliniai lietuviai.
