Ar tikėjimas Dievu ir religija aktualūs tik seneliams ir vyresnei kartai?
Religija visada vaidino svarbų vaidmenį žmonių visuomenėse. Ji teikia žmonėms gyvenimo gaires, paguodą ir bendruomeniškumo jausmą. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau pastebima tendencija, kad jauni žmonės nusigręžia nuo religijos.
Mišiose, religiniuose renginiuose vos ketvirtadalis asmenų, kurie lankosi nuolat, yra jaunesni nei 30. Nors šios tendencijos priežastys yra sudėtingos ir įvairios, yra keletas pagrindinių veiksnių, kurie gali turėti įtakos jaunimo religinės priklausomybės mažėjimui[1].
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jaunimas savo noru nusigręžia nuo religijos, yra didėjanti visuomenės sekuliarizacija. Daugelyje išsivysčiusių šalių religijos įtaka mažėja, o žmonės vis labiau orientuojasi į mokslą, protą ir empirinius įrodymus.
Šis sekuliarus požiūris ypač traukia jaunimą, nes jauni žmonės paprastai yra labiau išsilavinę ir susipažinę su įvairesne informacija bei idėjomis nei ankstesnės kartos. Todėl jie gali manyti, kad religija yra pasenusi ir nesvarbi jų gyvenime. Dažnai religija nesutinka su jaunimui priimtinomis ir svarbiomis teorijomis bei gyvenimo būdu.
Dar vienas veiksnys, galintis prisidėti prie jaunimo religinės priklausomybės mažėjimo, yra didėjanti individualizmo svarba. Daugelyje visuomenių atsisakoma tradicinių socialinių struktūrų ir hierarchijos, o jaunimas vis labiau orientuojasi į savo poreikius ir troškimus[2].
Religija, kurioje akcentuojama bendruomenė ir bendros vertybės, gali būti laikoma nesuderinama su tokiu individualistiniu mąstymu. Be to, daug jaunų žmonių nusigręžia nuo religijos, nes mano, kad ji juos engia arba yra netolerantiška.
Bažnyčiai priimtina korupcija ir įvairi diskriminacija atgraso jaunuolius
Pastaraisiais metais kilo daug skandalų ir nesutarimų, susijusių su religinėmis institucijomis, o jauni žmonės gali tai laikyti įrodymu, kad religija yra korumpuota ar veidmainiška. Be to, daugelis religinių doktrinų ir praktikų gali būti laikomos diskriminuojančiomis ar atstumiančiomis, ypač tokiais klausimais kaip lytis ir seksualumas[3]. Tai gali paskatinti jaunus žmones atsisakyti religijos ir rinktis labiau įtraukiančias ir pažangesnes tikėjimo sistemas.
Galiausiai jaunimas gali nusigręžti nuo religijos, nes paprasčiausiai nemano, kad ji juos asmeniškai tenkina ar yra prasminga. Kai kuriems žmonėms religija gali suteikti bendruomeniškumo ir tikslo pojūtį, tačiau kitiems ji gali atrodyti pernelyg ribojanti arba nepatenkinanti.
Be to, daugelį jaunų žmonių gali patraukti alternatyvios dvasingumo formos, pavyzdžiui, dėmesingas įsisąmoninimas ar joga, kurios teikia panašią naudą be tradicinės religijos dogmų ar institucinės struktūros. Tikėjimas netapatinamas su religija, teorijomis ar bažnyčios nuostatomis, todėl dažniau priimtinas jauniems asmenims.
Jaunimo religinės priklausomybės mažėjimas yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, kurio negalima paaiškinti vienu veiksniu. Visuomenei toliau vystantis ir keičiantis, religinėms institucijoms bus svarbu prisitaikyti ir rasti būdų, kaip išlikti aktualioms jauniems žmonėms, kad išgyventų ir klestėtų šiuolaikiniame pasaulyje.
Jauni žmonės iš naujo atranda tikėjimo galią ir kalbasi su Dievu savaip
Nors dažnai jaunimui nepriimtinos senamadiškos ir netolerantiškos bažnyčios taisyklės, jaunimas atranda kitokius būdus nepamiršti tikėjimo. Religija nebėra tapatinama su bažnyčia ir apeigomis kai yra liečiamas jaunuolių tikėjimo Dievu klausimas.
Tačiau paskutiniais metais, kai religija nebėra tokia griežta ir priima daugiau kitokių grupių, pripažįsta homoseksualus ir kitas mažumas, ji vėl traukia jaunimą. Net ir religingos įžymios personos tokios kaip Justinas Bieberis su žmona[4] paskatina jaunus žmones atsisukti į tikėjimą ir ieškoti sau tinkamos religijos, atsigręžti į sielovadą ir Dievą.
COVID-19 pandemija neabejotinai įvairiais būdais paveikė žmonių gyvenimą, įskaitant jų dvasinius įsitikinimus. Viena iš labiausiai stebinančių tendencijų, išryškėjusių pandemijos metu, yra jaunimo tikėjimo sustiprėjimas po daugelio metų nutolimo nuo religijos. Ekspertai teigia, kad šis reiškinys yra šalutinis pandemijos ir po jos prasidėjusio prieglobsčio suteikimo padarinys.
Neseniai „Springtide“ tyrimų instituto atliktos apklausos duomenimis, 18-25 metų amžiaus žmonių, tikinčių aukštesnės jėgos egzistavimu, padaugėjo iki maždaug trečdalio, palyginti su maždaug ketvirtadaliu 2021 metais.
Apklausos metu taip pat nustatyta, kad iš dalies už šį šuolį kalta pandemija, nes tai buvo pirmoji krizė, su kuria susidūrė jaunimas. Ekspertai mano, kad jauni žmonės dabar yra atviresni transcendencijai ir ieško paguodos jausmo savo tikėjime.
Ekspertai sako, kad mato tokį jaunų žmonių atvirumą transcendencijai, kokio jau kurį laiką nematė.
Jaunimui dabar Dievas yra daugiau nei religija ir dažnas sako, kad tikėjimas jiems suteikia gyvenimo prasmę bei tam tikrą viltį. Tokioms mintims pritaria daugelis jaunų žmonių, kurie pandemijos metu ieškojo tikėjimo, kad rastų paguodą ir prasmę. Tokias tendencijas atskleidžia atlikto tyrimo duomenys.
Individualistų pasaulyje jaunimui trūksta bendruomeniškumo
Nepaisant dvasinio pakilimo, vis dar yra tam tikrų abejonių dėl religijos. Praėjusį mėnesį atliktos apklausos duomenimis, tik 31 % 18-29 metų amžiaus amerikiečių teigė, kad religija jiems yra labai svarbi[5]. O tai mažiausias procentas tarp visų amžiaus grupių. Be to, 20 % 18-29 metų amžiaus žmonių kas mėnesį ar dažniau lanko religines apeigas, o 2019 m. tokių žmonių buvo 24 % mažiau.
Tačiau ekspertai teigia, kad apklausos neatspindi realios patirties. Pavyzdžiui, Sinajaus šventykloje Los Andžele dirbanti rabinė Nicole Guzik pastebėjo, kad religinių apeigų dalyvavimas socialinėje aplinkoje didėja. Ji mano, kad ši demografinė žmonių grupė turi poreikį socialiai ir dvasiškai bendrauti, o religija suteikia bendruomeniškumo jausmą, kurį kitaip sunku rasti.
Pasak 24 metų Kristiano Camacho, kuris užaugo kaip konservatyvus katalikas, į religiją taip pat kreipiamasi kovojant su psichine sveikata ir depresija, tačiau vaikinas pripažįsta, kad daugelį žmonių atstumia religinės institucijos.
Šią mintį palaiko daug jaunų žmonių, kuriuos galbūt traukia dvasingumas, tačiau organizuota religija jiems atrodo pasenusi ar slegianti. Jaunimo tikėjimo augimas pandemijos metu yra sudėtingas reiškinys, kurio negalima priskirti vienam veiksniui.
Pandemija galėjo sukelti pažeidžiamumo jausmą ir paguodos bei bendruomenės poreikį, todėl kai kurie jaunuoliai, ieškodami paguodos, kreipėsi į religiją. Daugelis tikisi atrasti su kuo galėtų tapatintis ir sukurti ryšį, o tikėjimas suteikia tokią galimybę.
Tačiau daugelis jaunų žmonių vis dar abejoja dėl religijos, nes juos gali traukti dvasingumas, tačiau jie jaučiasi atskirti nuo organizuotos religijos.
Kadangi visuomenė toliau vystosi ir keičiasi, bus įdomu stebėti, kaip laikui bėgant keisis jaunų žmonių santykis su religija ir dvasingumu. Prieš 10 metų buvo kalbama, kad jaunimas atsitraukia nuo religijos be noro sugrįžti, o dabar ateitis atrodo jau kiek kitaip.
