Izraelio valstybės sukūrimas: svajonę turėti savo šalį greitai pakeitė imperialistinis godumas

Europos šalims kalbant apie Palestinos pripažinimą, Izraelis pyksta

Norvegija, Airija ir Ispanija šią savaitę paskelbė, kad netrukus pripažins Palestinos valstybę. Airijos lyderis pranešė, kad jo šalis pripažins Palestinos valstybę, tačiau nenurodė konkrečios datos, Norvegijos ir Ispanijos lyderiai pareiškė, jog jų šalys tai padarys gegužės 28 d.

142 iš 193 Jungtinių Tautų (JT) narių jau pripažįsta Palestinos valstybę. Tarp jų yra daug Artimųjų Rytų, Afrikos ir Azijos šalių, bet ne JAV, Kanada, didžioji dalis Vakarų Europos, Australija, Japonija ar Pietų Korėja.

Norvegijos, Airijos ir Ispanijos valdžiai prakalbus apie Palestinos valstybės pripažinimą, į tai suskubo reaguoti pasaulis. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasisakė, jog tokie žingsniai gali dar labiau eskaluoti konfliktą Artimuosiuose Rytuose, nors ir teigė, kad Lietuva palaiko dviejų valstybių idėją.

Saudo Arabija ir Kataras pasveikino sprendimą pripažinti Palestiną ir paragino kitas šalis padaryti tą patį. Prancūzija kol kas atmetė tokią galimybę, tačiau teigė, kad klausimas nėra tabu. 

Vyriausiasis Europos Sąjungos (ES) įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellis paragino Bendriją rasti bendrą poziciją šiuo klausimu.

Baltieji Rūmai ir prezidentas Joe Bidenas prieštarauja, jog Palestinos valstybė būtų pripažinta. Dėl to stebėtis neverta: tiek JAV, tiek J. Bidenas asmeniškai yra itin artimi Izraelio sąjungininkai.

Vis dėlto, šis pastarųjų dienų diskursas verčia atsigręžti ir įsigilinti į bendrą Palestinos-Izraelio istorija, tuo, kaip išskirtinai arabų žemėse prieš ištisus dešimtmečius staiga ėmė ir išdygo Izraelio valstybė, o iš savo namų išvaryti palestiniečiai tapo ne tik Izraelio, bet ir Vakarų priešais.

Antisemitinės nuotaikos ir socialiniai pokyčiai žydus vertė atsigręžti į sionizmą

Nuo 1896 iki 1948 m. šimtai tūkstančių žydų persikėlė iš Europos į tuo metu Didžiosios Britanijos kontroliuojamą Palestiną. Tada daugelis arabų žydų atvykimą laikė Europos kolonijiniu judėjimu, tačiau tai buvo visos valstybės formavimosi pradžia.

Tačiau apie viską iš pradžių. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais vykę socialiniai ir politiniai pokyčiai Europoje įtikino žydus, kad jiems reikia savo valstybės. Taip gimė sionizmas – žydų nacionalizmas. Jis buvo puoselėjimas tikėjimu, kad egzistuoja ryšys tarp žydų ir Eretz Israel.

Juk nuo romėnų įvykdyto žydų ištrėmimo maždaug prieš 2000 metų iki Izraelio valstybės įkūrimo 1948 m. daugelis žydų save laikė diasporos tauta, laukiančia Mesijo, kuris juos sugrąžins į Šventąją Žemę^[1].

Sionistiniam požiūriui įsitvirtinti padėjo 1791 m. Nacionalinis susirinkimas Paryžiuje, kuris paskelbė Prancūzijos žydų mažumos emancipaciją. Pirmą kartą Prancūzijos žydai buvo lygūs prieš įstatymą. Tai sukėlė tam tikrą jų tapatybės krizę.

Vieni žydai tikėjo, kad liberali, apsišvietusi Europa noriai pasitiks juos kaip savo mažumas. Kiti priėmė reformuotą religinę tapatybę, kurioje judaizmas liktų tik privačioje sferoje, dar kiti pasirinko ortodoksų tikėjimą, o nedidelė mažuma ėmė diskutuoti apie žydų nacionalizmą. Tokias mintis skatino antisemitizmas, dėl kurio žydai dažnai būdavo išstumiami iš nacionalinės bendruomenė.

Ilgainiui, maža grupelė žydų mąstytojų padarė išvadą, kad vienintelis būdas apsaugoti savo bendruomenę yra sukurti žydų „nacionalinius namus“ – šalį – ir tai padaryti reikėtų Šventojoje Žemėje.

Buvo teigiama, kad Europos žydų tėvynės sukūrimas suteiktų prieglobstį persekiojamai tautai ir užkirstų kelią konkurencijai su kitataučiais, o antisemitizmas tiesiog išnyktų.

Po šios idėjos pristatymo kurį laiką buvo svarstoma, kad Argentina, o gal ir Rytų Afrika galėtų tapti naujosios žydų tėvynės. Vis dėlto, teritorijos nebuvo tokios patrauklios kaip Šventoji Žemė arba tuo metu – Palestina.

Tikriausiai nereikia stebėtis, kad Palestinos arabai nesuprato šio siekio. 1899 m. Jeruzalės meras Jusufas Dija al-Dinas Paša sakė, kad bandymas Palestinoje įkurti žydų valstybę yra „gryna kvailystė“, nes joje „jau gyvena kiti“.

Vis dėlto, sionizmo ideologijos pradininkai toliau kalbėjo vis atviriau: užsimindavo apie būtinybę „užkariauti“ žemę ir Palestinoje sukurti išskirtinai žydų ekonomiką, išpirkti teritoriją iš arabų žemvaldžių ir pakeisti arabų darbininkus žydų darbininkais. Daugelis taip pat kalbėjo apie būtinybę „perkelti“ palestiniečius kaip būtiną sąlygą žydų daugumos tėvynei sukurti. Žinia palestiniečiams buvo aiški: sionistų judėjimas norėjo kuo daugiau žemės ir kuo mažiau arabų.

Didžioji Britanija suteikė žydų sionistams laisvę veikti Palestinos žemėse

Pirmasis pasaulinis karas turėjo didelės įtakos šiai istorijai. 1917 m. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Artūras Balfūras įsipareigojo, kad „Palestinoje bus įkurti žydų tautos nacionaliniai namai“ su sąlyga, kad bus gerbiamos „nežydų“ bendruomenių teisės. Netrukus britai okupavo Palestiną, o 1922 m. Tautų Lyga suteikė jiems teritorijos mandatą.

1920 m. Palestinoje gyveno 650 000 gyventojų. 90 proc. jų buvo arabai musulmonai ir krikščionys, o likę 10 proc. priklausė žydų bendruomenei. Planas perkelti palestiniečius ir jų vietoje įkurdinti žydus sukėlė vietinių priešiškumą, tai neilgai trukus peraugo į smurtą, tačiau sionistų lyderiai laikėsi savo siekių. Kita vertus, ne visi sionistai buvo tokių kraštutinių ir neginčytinų pažiūrų. Grupė „Brit Shalom“ pasisakė už taikų, dviejų tautų žydų ir arabų sandraugos sukūrimą.

Tačiau konfliktas buvo neišvengiamas, o 1937 m. Didžioji Britanija pasiūlė nesutarimus spręsti teritorijos padalijimu ir gyventojų apsikeitimu: toks modelis tada jau buvo taikytas Airijoje, Graikijoje, Turkijoje, vėliau turėjo būti panaudotas Indijos subkontinente. Sionistų vadovybė pritarė šiam pasiūlymui, bet palestiniečiai nesuprato, kodėl jie turi dalytis savo žeme su naujakuriais ir jį atmetė.

Britų vyriausybė, siekdama pagerinti savo pozicijas arabų pasaulyje, 1939 m. išleido Baltąją knygą, kurioje apribojo žydų imigraciją ir pasiūlė Palestinos valstybę, tačiau tai nepadėjo.

Palestinos teritorija buvo suskaldyta, didžioji dalis jos atiduota atvykėliams žydams

1947 m. britai nusprendė palikti Palestiną, o Jungtinės Tautos pasiūlė kitą teritorijos padalijimo planą: 55 proc. Palestinos būtų žydų valstybė, kurioje gyventų 500 000 žydų ir 400 000 arabų, o likusi dalis būtų Palestinos valstybė, kurioje gyventų 725 000 arabų ir 10 000 žydų. Jeruzalę kontroliuotų tarptautinė bendruomenė.

Sionistų vadovybė pasiūlymą priėmė, o palestiniečių vadovybė jį atmetė. Žydai tada sudarė 37 proc. gyventojų ir valdė vos 7 proc. žemės. Tuo metu vykdavo susirėmimai, o žydų pajėgos jau buvo iškėlusios arba sunaikinusios ištisus arabų kaimus.

Galiausiai, 1948 m. gegužės 14 d. Davidas Ben-Gurionas paskelbė Izraelio valstybės nepriklausomybę.

Kitą dieną britai pasitraukė iš teritorijos, o Egiptas, Jordanija, Sirija ir Irakas į ją įsiveržė. Pirmasis arabų ir Izraelio karas baigėsi Izraelio pergale, Jordanija ir Egiptas okupavo atitinkamai Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą. Taip buvo tiesiogiai ar netiesiogiai išvaryta apie 750 000 palestiniečių, apie 15 000 žuvo^[2]. Tai palestiniečiai vadina „Nakba“, kas arabiškai reiškia „katastrofą“. Kai kurie ekspertai įspėja, kad dabartinis Izraelio puolimas, per kurį Izraelis liepė bėgti daugiau kaip milijonui palestiniečių, prilygsta „antrajai Nakbai“.

Izraelis laimėjo ne tik karą: jam atiteko 77 proc. ankstesnės Palestinos mandato teritorijos, įskaitant žemę, kurią JT ketino skirti arabams. O po 1967 m. karo, Izraelis įgijo Sinajaus pusiasalio, Golano aukštumų, Vakarų Kranto, Gazos Ruožo ir Rytų Jeruzalės kontrolę.

Istorikai, vertindami Izraelio valstybės susikūrimo aplinkybes ir to meto įvykius teigia, kad smurtas tarp žydų naujakurių ir vietinių palestiniečių buvo neišvengiamas, viena pusė visada turėjo laimėti, kita pralaimėti.

Nugalėtojai aiškūs: sionistai įkūrė valstybę, kurioje žydai galėjo laisvai gyventi, priimti sprendimus ir atrasti namus po tragiškų Holokausto įvykių.

Izraelis ne vienintelė valstybė, kuri buvo sukurta ant kolonizuotos žemės, anksčiau toje vietoje gyvenusių žmonių tragedijos ir kraujo pėdsakų, bet dabartiniai įvykiai Artimuosiuose Rytuose rodo, kad ši istorija yra išskirtinė ir dar nebaigta.

Izraelio egzistavimas – nekvestionuojamas, tačiau valdžios veiksmai – abejotini

Ano meto sionistų lyderiai, jeigu ir turi būti kritikuojami dėl priemonių, kurių pagalba įkūrė savo šalį, kartu turėtų būti giriami dėl pasiektų rezultatų. Šiandieninis Izraelis yra turtinga, galinga ir įtakinga valstybė, turinti nepalenkiamą Vakarų, o ypač – Amerikos – palaikymą. Tai garantuoja, kad tiek dabartinės Izraelio valstybės valdžios veiksmai, tiek kūrimosi istorija niekada nebus kvestionuojama ar kritikuojama.

Jungtinės Amerikos Valstijos, viena galingiausių pasaulio šalių, nepajudinamai remia ir teisina Izraelio valdžią bet kokioje situacijoje, o šiuo požiūriu vadovaujasi didelė dalis Vakarų pasaulio.

Ši nekvestionuojama JAV parama Izraeliui ypač pastebima tapo po pernai spalio 7 d. įvykių, kai „Hamas“ grupuotė įvykdė siaubingą teroro ataką Izraelyje, o šalis, pabrėždama, kad siekia keršto, ėmėsi atsakomosios kovinės operacijos Gazoje.

Dalis pasaulio piliečių piktinosi, kad Izraelis kovoja ne tik prieš „Hamas“ kareivius, tačiau ir civilius, ragino nutraukti ugnį, garantuoti apsaugą Gazos Ruožo gyventojams. Vis dėlto, JAV atvirai sukritikuoti ar tuo labiau pasmerkti Izraelio nenori.

Tai dešimtmečius pastebima praktika: nesvarbu, ar valdžioje respublikonai, ar demokratai, Izraelis Amerikos politikoje yra neliečiamas. Kodėl?

JAV laiko Izraelį itin svarbiu „strateginiu partneriu“ Artimuosiuose Rytuose. Dar 1986 m. dabartinis JAV prezidentas, o tada dar „tik“ senatorius J. Bidenas kalbėjo, kad Izraelis yra „geriausia 3 mlrd. dolerių investicija“ ir „jei nebūtų Izraelio, turėtume jį išrasti.“ J. Bidenas yra pabrėžęs, kad JAV politika Artimuosiuose Rytuose visada turėtų būti grindžiama „nuogais JAV interesais“ ir, kad parama Izraeliui atitinka šiuos interesus^[3].

Panašios pozicijos jau aibę metų laikosi visos besikeičiančios Amerikos vyriausybės, tiek respublikonai, tiek demokratai, o to logika yra paprasta. JAV ryšys su Izraeliu nėra vedinas demokratiškų šalių (Izraelis Vakarų spaudoje neretai vadinamas „vienintele demokratija Artimuosiuose Rytuose“) vienybe ir bendryste, bet imperialistiniais pačios Amerikos interesais regione.

Tereikia prisiminti JAV karinius veiksmus Irake, Afganistane, Sirijoje. Tai tik keli amerikietiškosios karinės politikos pavyzdžiai. Būtų pernelyg ironiška, jei JAV smerktų ne visada pagal tarptautines teisės normas besielgiantį Izraelį, įvertinus pačių kontraversiškus praeities sprendimus ar Valstijų susikūrimo istoriją, nors Amerikos čiabuvių išnaikinimas gali būti jau atskira tema.

Vis tik, šiuo metu Amerikos (ir kitus Vakarų pasaulio) žmones, tampa vis sunkiau įtikinti, kad Izraelio valdžios veiksmai negali būti kvestionuojami. Akademiniai ekspertai ir žmogaus teisių gynimo organizacijos jau kuris laikas tvirtina, kad Izraelis yra kolonijinė valstybė, vykdanti apartheidą.

Gindamiesi tokios etiketės, Izraelio valdžios elitas tokią kritiką laiko antisemitizmu. JAV įgalina tokį naratyvą, bandydama išsaugoti savo interesų regione užtikrintoją ir savo pačios, kaip itin laisvos, liberalios, demokratinės taikos nešėjos pasaulyje vaidmenį. Abipuse nauda pagrįsti JAV ir Izraelio santykiai tik parodo, koks sėkmingas buvo sionistinis Izraelio sukūrimo planas ir kodėl Amerika prieštarauja Palestinos pripažinimui.