- Specialiųjų poreikių vaikai klasėse ir skriaudžia kitus, ir būna skriaudžiami patys
- Psichologas E. Šidlauskas: pamirštame vaikus, kurie neturi spec. poreikių
- Mokykloje apie trečdalis vaikų yra su specialiaisiais poreikiais
- Atidėti įtraukųjį ugdymą – ne variantas
- Mokytojų padėjėjais gali būti kone bet kas
Specialiųjų poreikių vaikai klasėse ir skriaudžia kitus, ir būna skriaudžiami patys
Viena iš nesibaigiančių švietimo reformos dalių – įtraukusis ugdymas, kuris paprastai suprantamas labai siaurąja prasme. Esą tai programa, kurią įgyvendinant į bendrojo lavinimo mokyklas integruojami specialiųjų poreikių turintys vaikai. Vis dėlto tai – netiesa. Įtraukiojo ugdymo esmė yra sudaryti sąlygas ugdytis visiems mokiniams. Kas gi lemia, kad kalbant apie įtraukųjį ugdymą pamirštami paprasti vaikai? Pasirodo, kad, kaip dažnai ir būna, ministerija pirma liepia kažką daryti, o tik po to pagalvoja, KAIP reikėtų tai daryti. Reformas pradėjus iš kito galo labiausiai nukenčia ne kas kita, o vaikai..
Nepaisant to, kad yra daugybė atvejų, kai specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai puikiai integruojasi į bendrojo lavinimo mokyklas, mokosi, auga ir socializuojasi kartu su visais, nutinka ir tokių atvejų, apie kuriuos garsiai kalbėti vis dar bijomasi. Vien jau dėl to, kad visi supranta, kokia jautri tema yra vaikas, kuris turi vienokią ar kitokią negalią. Tačiau tėvai ir vaikai, net ir suvokdami, kad jų klasės draugas yra kiek kitoks, nei visi, kartais turi nuryti daug blogų dalykų: pykčio protrūkių, smurto, trukdymo klasėje.
„Septintokė, klasėje yra neadekvatus berniukas, kuris puldinėja mokytojus, kviesta policija, buvo apklausiami klasės vaikai vaikų teisese, vienos mergaitės tėvai parašė pareiškimą, nes sumušė klasiokę.
Mano dukrą pastoviai apstumdo, apspjaudo. Ji į tai žiūri tolerantiškai, jis gi ligonis. Tėvai to nepripažįsta.
Šiandien vėl apspjaudė, klasės auklėtoja pripažįsta, kad nieko padaryti negali. Tik informavo, kad jūsų dukrai klasėje nesaugu. Vaikas su spec. poreikiais“, – tokia patirtimi anonimiškai dalijasi viena mama.
Atsiranda ir daugiau istorijų, kurios įtraukųjį ugdymą piešia labai juodomis spalvomis – nuo tokių, kai specialiųjų poreikių turintis vaikas tiesiog triukšmauja ir trukdo susikaupti, iki tokių, kai tėvams tenka mokyklai grasinti advokatais, nes jų vaikai ir net mokytojai vieno mokinio paprasčiausiai bijo.
„Jau antrus metus klasė kenčia pas mus nuo smurtautojo. Kandžiojasi, vaikosi su šakute po valgyklą, pr…. į batus rūbinėje. Kaip mokytoja dar nenušoko nuo proto, neįsivazduoju. Su padėjėjomis situacija prasta. Skaitau komentarus, kažkas baisaus... pati dažnai sūnui aiškinu kaip apsiginti jei nebegali pabėgti. Pasirodo daugybė vaikų patiria fizinį ir psichologinį smurtą kasdien mokykloje iš klasiokų“, – antrina kita mama.
„Darbuotojai dirbantys spec. poreikių vaikais jų mokyklose bijo, tai ką apie vaikus kalbėt. Ten [Sepcialiosiose mokyklose-red.past] turi ir nusiraminimo kambarius minkštomis sienomis, turi apsauginius darbuotojus, jeigu ištinka priepuolis…o čia eini kasdien kaip į karą…“, – guodžiasi dar viena mama.
Tačiau yra ir atvirkštinių istorijų. Viena mama dalinasi istorija, kai jos vaiko klasėje mokėsi autizmo spektrą turintis vaikas. Pastarąjį išbalansuoti būdavo itin lengva, ir bendraklasiai, tai žinodami, sąmoningai darydavo dalykus, kurie vaiką išvesdavo iš pusiausvyros. Pasirodo, stebėti, kaip jų bendraklasis siautėja, jiems buvo tapę pramoga.
„Pas sūnų buvo su spec.poreikias vaikas. Ką aš galiu pasakyti, kad patys vaikai išprovokuodavo tą berniuką. Jiems patikdavo žiūrėti, kaip jis draskosi, šaukia, verkia, mušasi apimtas įniršio.
Tą berniuką įmanoma išvesti iš pusiausvyros net ir žodžiais, štai kas baisiausia. Mano sūnus jam liepė atšokti nuo jo, kai jis pristojo dėl kažko – ir prasidėjo ...užgulė ir pradėjo trankyti per galvą. Aišku, atvyko policija, greitoji. O jis, kuo labiau ramini, tuo daugiau niršta. Net mama sakė, kai jis niršta, jo negalima liesti, jis negali pakęsti prisilietimų.
O kai būna ramus net nepasakytum, kad jis toks agresyvus gali būti“, – kitokia istorija dalinasi mama[1].
Psichologas E. Šidlauskas: pamirštame vaikus, kurie neturi spec. poreikių
Šiandieną vykusiuose Švietimo ir mokslo komiteto klausymuose pasisakęs Lietuvos psichologų sąjungos narys Edvardas Šidlauskas teigė, kad įtraukusis ugdymas turėtų būti vykdomas, tačiau kitaip, nei jis vyksta dabar. Maža to, mažiau reikėtų pūsti netikrus burbulus apie tariamą tokios socializacijos naudą, nes jos, pasak specialisto, nėra.
„Matau, kaip darbe tai vyksta – kai vaikas su dauno sindromu lanko bendrojo lavinimo mokyklą, tačiau akivaizdu, kad jis niekaip negali dalyvauti ugdymo procese.
Reikalingas tam tikro intelekto gebėjimų cenzas ir tai nėra diskriminacija. Jei ateina vaikais su žemais gabumais, arba kaip tik – su aukštais gabumais – o apie jų teises apskritai nėra kalbama – na jie neturėtų mokytis su kitais vaikais tokiu pačiu tempu, tokiais pačiais metodais.
Trikdomas klasės darbas, vaikai išbalansuoja, jiems negalima susikaupti. Tai labai didelė žala visai švietimo sistemai. Hiperaktyvūs vaikai gali turėti itin aukštą intelektą, tačiau grupinis darbas jiems netinka, jiems reikia individualaus mokymo“, – sako psichologas.
Jis griežtai sako, kad nereikia apsimetinėti, jog tokia, kokia vyksta dabar, socializacija yra kaži koks gėris.
„Tie vaikai tikrai nesiintegruoja, priešingai, jie sulaukia patyčių, vaikšto nuošaly su mokytojo padėjėju, laikosi atokiai, jiems gėda“, – sako iš arti situaciją matantis E.Šidlauskas.
Jo teigimu,geriausia būtų kiekvienam ypatingam vaikui individualizuotas mokymo procesas, o jo pasiekti būtų galima kiekvienam vaikui pasiūlius specialųjį pedagogą, kai mokosi vienas mokytojas ir vienas mokinys.
„Negalime diskriminuoti tų, kurie neturi specialiųjų poreikių, nes apie jų teises mes čia išvis nekalbame. Mes negalime dėl vieno vaiko su specialiaisiais poreikiais skriausti visos likusios klasės.
Nors puikiai suprantu ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvų norą savo vaikus integruoti“, – sako specialistas.
Mokykloje apie trečdalis vaikų yra su specialiaisiais poreikiais
Tauragės Jovarų pagrindinės mokyklos direktorė Janina Pukelienė sakė, kad jų mokykloje yra apie 30 proc. ugdytinių, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių.
„Tai labai didelis procentas ir mes bandome kažkaip su tuo tvarkytis. Skaitau straipsnius ir bandau įsivaizduoti, kaip juos įgyvendinti.
Pas mus mokykloje yra buvę klasių, kurios vadinamos išlyginamosiomis klasėmis. Ten ugdydavosi 1-4 klasės mokiniai, kurie papildomai pasimokę, keliaudavo su visais į penktą klasę“, – sakė direktorė pridurdama, kad tokios klasės galėtų atsirasti visose mokyklose, kurios taiko įtraukųjį ugdymą.
Tačiau, kaip sako ji, problema yra ne tik lėšų, pedagogų trūkume ir apskritai neaiškiose tvarkose. Dažnu atveju patys tėvai nenori matyti ir pripažinti, kad jų vaikas yra problemiškas.
„Algoritmas pas mus toks: jei mes pastebime, kad vaikas yra ypatingų poreikių, tada mokytoja turi gauti tėvų sutikimą, kad vaiką leistų vertinti PPT. Yra dalis tėvų, kurie kategoriškai su tuo nesutinka. Ir čia mums visos durys užsidaro. Ką tada daryti, jei tėvai nesutinka?
Jei vaikas turi didelių ir labai didelių mokymosi sunkumų, tai pastebima ikimokykliniame, priešmokykliniame amžiuje. Srautus būtų galima sureguliuoti prieš priimant juos į pirmąją klasę, gal būtų galima pasitelkti kokias kvotas, tarkime, kad tokių moksleivių mokykloje būtų ne daugiau, kaip 15 proc.“, – siūlė J. Pukelienė.
Atidėti įtraukųjį ugdymą – ne variantas
Pasigirsta svarstymų, kad gal su įtraukiuoju ugdymu paskubėta. Tačiau, panašu, kelio atgal nebėra. Dalis specialiųjų mokyklų jau uždaryta, o likusios vėlgi jau prisitaikė prie pokyčių ir dirba kitaip. Kelio atgal nebėra, tad nelieka nieko kito, tik stumtis pirmyn, bandant ištaisyti paliktas klaidas.
„Nuo įtraukiojo ugdymo niekur mes nežadame traukis. Bet, teoriškai, kalbame įtraukiajame ugdyme apie visus vaikus, bet kodėl niekas nekalba apie diskriminaciją socialinės, kultūrinės, ekonominės atskirties vaikams? O kaip tas ugdymo procesas paveiks visą klasę? Apie tai edukologai turi galvoti.
Ikimokykliniame ugdyme labai svarbu nustatyti vaiko ugdymosi poreikius, tėvai to nedaro, jie neveda vaikų į PPT, kaip tą išspręsti? Vaikas negauna pagalbos, kuri būtina“, – sakė Švietimo komiteto narė Vilija Targamadzė. Ji pridūrė, kad mokyklos galėtų turėti galimybę netaikyti įtraukiojo ugdymo, tačiau tam turi būti labai svarios priežastys ir svarūs argumentai. Akivaizdu, kad daugelis mieliau rinktųsi dirbti tik su spec. poreikių neturinčiais vaikais, tačiau tai – ne išeitis. Nesinorėtų, kad visos mokyklos imtų piktnaudžiauti ir sakyti, kad negali taikyti įtraukiojo ugdymo, nors ir pedagogų jiems užtenka, ir pagalbos mokytojams, ir pagalbos vaikui.
Tiesa, yra dar viena problema, susijusi su vaikais, kurie turi judėjimo negalią. Daugelis seniai statytų mokyklų yra jiems nepritaikytos, tad tenka keisti ir infrastruktūrą, kuri kainuoja labai daug, o ir jos pakeitimo darbai trunka ilgai.
„Turime neigiamą patirtį, kai vykstant vienai ar kitai reformai, ir kažkam nesisekant, kaltinami, esą, nekompetentingi vadovai.
Bet reikia suprasti, kad įtraukusis ugdymas yra brangus, jis kainuoja. Galiu pateikti pavyzdžių, kai vadovai rašo prašymus, sako, kad reikia infrastruktūros, mokytojų padėjėjų – tai užtrunkantys procesai. Turiu pavyzdį, kai infrastruktūros keitimas mūsų mokykloje vietoje pusės metų truko 2,5 metų.
Girdime, kad vaikus su negalia turi priimti visos mokyklos, bet galiu tvirtai pasakyti,kad mokyklos tam nepasirengusios dėl lėšų bei darbuotojų trūkumo“, – sako Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas Dainius Žvirdauskas[2].
Mokytojų padėjėjais gali būti kone bet kas
Dar vienas niuansas – mokytojų padėjėju gali būti asmuo, turintis vidurinį išsilavinimą. Įstatyme numatyti reikalavimai mokytojo padėjėjui, be vidurinio išsilavinimo yra šie: gebėjimas bendrauti su mokiniais, turėjimas žinių apie jų sutrikimų specifiką, gebėjimas dirbti su mokiniais padedant jiems įsisavinti mokomąją medžiagą, atlikti mokytojo skirtas užduotis, apsitarnauti, susitvarkyti, orientuotis aplinkoje, judėti, maitintis, naudotis ugdymui skirta kompensacine technika ir mokymo bei kompensacinėmis priemonėmis.
Taip pat – gebėjimas bendradarbiauti su mokytoju, specialiuoju pedagogu, logopedu, kitais specialistais ir mokinių tėvais (globėjais, rūpintojais).
Iš esmės nėra apibrėžta, kaip ir iš kur žmogus turi gauti žinias apie sutrikimus, kuriuos gali turėti vaikas, juo labiau, kad tų sutrikimų yra gyva galybė. Tai, kad su spec. poreikių turinčiais mokiniais dažnai dirba tam nepasirengę žmonės, mato ir patys tėvai.
„Jie yra nepasirengę, – sako ir V. Targamadzė. – Jie gi gauna minimumą, su viduriniu išsilavinimu. Mano supratimu reikėtų kitaip daryti – yra vienerių metų trukmės aukštosios studijos, jas galėtų ir kolegijos organizuoti. Tada ir mokytojo padėjėjai būtų geriau paruošti, ir jų atlyginimas būtų solidesnis, o tokios studijos visada turėtų būti finansuojamos valstybės“.
