Įtraukioji sistema Lietuvos mokyklose ir darbovietėse – kiek ji efektyvi?

Valstybinėse įstaigose turėtų dirbti ir neįgalieji, tačiau tam reikalingos specialios sąlygos

Siekdama su šaknimis panaikinti negalios tabu, Lietuva jau ėmėsi krūvos iniciatyvų. Vienos jų pavyko, kitos – ne taip, tačiau neabejotinai tai sulaukia didžiulio kiekio visuomenės reakcijų. O štai darbdaviai ir mokyklų vadovai aiškina, kad gražūs norai ne visada gali būti įgyvendinami realybėje.

Nuo šių metų pradžios remiantis naujuoju Asmenų su negalia teisių apsaugos įstatymu numatyta, kad šalies valstybinėse įstaigose turėtų dirbti 5 proc. asmenų, turinčių negalią, jei joje dirba 25 ir daugiau darbuotojų. Pavyzdžiui, pernai metais daugiau kaip pusė darbdavių šio reikalavimo neįvykdė^[1].

Visgi, realybė yra tokia, kad tam, jog darbdavys galėtų priimti į savo darbuotojų gretas neįgalųjį, jis turi pritaikyti darbo vietą tokio asmens poreikiams (pavyzdžiui, regos negalią turinčiam asmeniui) – tam reikalingos, pavyzdžiui, ekrano skaitymo programos, kas neabejotinai reikalauja papildomų pastangų ir investicijų.

O štai situacija tokia, kad Lietuvos įstatymo raidė taipogi nenumačiusi ir sankcijų, jeigu kriterijus atitinkančioje valstybinėje įstaigoje nedirba nei vienas neįgalus darbuotojas. Tam tikslui, pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) komunikacijos skyriaus patarėjos Justinos Petravičienės, galėtų būti taikoma nebent paskatų sistema – pavyzdžiui, pasiekus kvotą, esą būtų galima tokios institucijos vadovą papildomai paskatinti papildomais balais vertinant įstaigos darbą, skiriant finansavimą.

Situaciją valstybinių įstaigų vadovams esą dar labiau apsunkina tai, kad darbindamasis žmogus apie savo negalią atskleisti neprivalo, tad kaip apskaičiuoti tikslų įstaigoje dirbančių negalią turinčių asmenų skaičių?

Lietuvos darbdaviai pamažu prisitaiko prie naujos realybės, o negalią turintys asmenys įtraukiami kaip niekada anksčiau

Nors dar prieš dešimtmetį žodis „negalia“ skambėjo it nuosprendis, galima pasidžiaugti, kad jau dabar tai nebekliudo nei mokytis, nei dirbti norimo darbo. Vis daugiau Lietuvoje veikiančių įmonių jungiasi prie socialinių iniciatyvų ir savo komandas papildo regos bei judėjimo ir kitas negalias turinčiais asmenimis, kurie puikiai įsilieja į kolektyvą ir atlieka pavestas užduotis.

Tokie asmenys gali kuo puikiausiai dirbti kone visose norimose srityse – šiuolaikinės technologijos leidžia būti IT specialistu net ir turint regėjimo sutrikimų.

Užimtumo tarnybos (UŽT) duomenimis, nors neįgalieji ir sparčiai įtraukiami į darbo rinką, jų įdarbinimo rodikliai – vis dar žemame lygyje – iš Lietuvoje gyvenančių 142,9 tūkst. neįgaliųjų, dirba tik 43,4 tūkst. gyventojų^[2].

Pavyzdžiui, per aštuonis šių metų mėnesius buvo padėta įsidarbinti 5 tūkst. asmenų su negalia, dar 3,8 tūkst. dalyvavo aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, 1,5 tūkst. dirbo savarankiškai pagal verslo liudijimus.

Skelbiama, kad per 2023-iuosius įsidarbino 5,6 tūkst. asmenų su negalia, kuriuos į savo kolektyvų gretas priėmė beveik 3 tūkst. darbdavių.

Rugsėjo pradžioje UŽT buvo registruota 11,8 tūkst. asmenų, turinčių negalią – tai 600 daugiau nei prieš metus, bet 1,7 tūkst. mažiau nei prieš dvejus. Daugiausiai kreipiasi 45-55 proc. dalyvumo lygį turintys asmenys (65 proc.). Kas ketvirtas (25,3 proc.) su negalia – ilgalaikis bedarbis – darbo ieško daugiau nei 12 mėnesių.

Džiugina ir tai, kad beveik kas aštuntas negalią turintis žmogus turi aukštąjį išsilavinimą (12,9 proc.), aukštesnįjį – 12,6 proc. Beveik pusė (46,4 proc.) tokių darbuotojų yra kvalifikuoti darbininkai ar paslaugų srities darbuotojai. Jokio profesinio pasirengimo neturi 28 proc. asmenų, turinčių negalią.

Viena žymiausių Lietuvoje darboviečių, besiėmusi socialinės iniciatyvos ir įdarbinusi kone visus negalią turinčius asmenis, yra sostinėje gerai žinoma kavinė „Pirmas blynas“.

Mokytojai ir tėvai niršta dėl įtraukiojo ugdymo mokyklose – kodėl kentėti turi visi?

Tuo tarpu įtraukties principas taikomas ne tik darbovietėse, bet ir mokyklose. Tik šioje vietoje nėra iki galo aišku, ar tokie sprendimai buvo priimti išties norint gero vaikams su specialiaisiais poreikiais, ar vardan politinių tikslų. Apie tai svarsto ir patys mokytojai, ant kurių pečių ir užkraunamas visas šios (ne)tobulos sistemos „gėris“.

Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) nurodo, kad įtraukiojo ugdymo esmė yra „kokybiškas ugdymas kiekvienam mokiniui“.

„Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymąsi reglamentuojantys teisiniai dokumentai sudaro palankias sąlygas kiekvienam mokiniui ugdytis pagal jų poreikius ir galimybes bendrojo ugdymo mokyklose, užtikrinant švietimo pagalbą, lygias galimybes ir ugdymosi prieinamumą“, – skelbia NŠA.

Tačiau kodėl šios įtraukiojo ugdymo sistemos „purtosi“ net pačių spec. poreikių turinčių mokinių tėvai ir vadina tai veikiau eksperimentu, o ne pagalba šeimoms?

Nuo 2024 metų pradžios Lietuvoje pradėjo veikti įtraukiojo ugdymo mechanizmas, numatantis, kad į vieną klasę mokytis „sumetami“ ir labai gabūs, ir specialiųjų poreikių turintys moksleiviai.

Nepaisant to, kad gerokai paskubėta su tokio projekto įgyvendinimu, pačios ugdymo įstaigos teigė jam visiškai nepasiruošusios, o patys pedagogai teigė nežinoję kaip elgtis su vaikais, turinčiais pačių įvairiausių fizinių ar emocinių sutrikimų.

Spec. poreikių vaikų turintys tėvai irgi neslepia pasipiktinimo tapę „eksperimentiniais triušiais“

Tėvams neslepiant pasipiktinimo, kad šių atžalos, lankydamos mokyklą jau bijo savo neadekvačiai besielgiančių klasiokų, kuriems buvo nustatytas sunkus autizmo lygis, patys tokių vaikų tėvai irgi lieja skaudulį tapę „eksperimentiniais triušiais“.

„Įtraukusis ugdymas yra dar viena tragikomiška mūsų švietimo sistemos vyšnia ant torto“, – taip jį apibūdino šeima, auginanti autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką^[3].

Tačiau pati Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM), panašu, nė neketina stabdyti pradėto stumti švietimo sistemos griovimo buldozerio ir džiaugiasi pasiektais rezultatais.

Pasak ŠMSM, šiais metais ugdymo įstaigose dirba 5 271 mokytojo padėjėjas, kas yra beveik tūkstančiu daugiau nei praėjusiais metais. Per ketverius metus tokių darbuotojų skaičius ugdymo įstaigose išaugęs 2,5 karto^[4].

Pagrindinė mokytojo padėjėjo funkcija – padėti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam ugdytiniui paaiškinant mokytojo skirtas užduotis, padedant perskaityti tekstus, užsirašyti pamokos medžiagą ir kt.

Tačiau tėvai svarsto, kiek iš šių pedagogų padėjėjų turi pedagoginį išsilavinimą ir geba veiksmingai dirbti su spec. poreikių turinčiais vaikais, mat ir ne kiekvienas pedagogas galintis tą daryti. Visgi, tokiam padėjėjui keliamas reikalavimas, pasirodo, tėra vidurinis išsilavinimas.

„Tai apie kokį pasirengimą gali eiti kalba. Tragedija“, – pasipiktinimo naująja švietimo sistema neslepia mokinių tėvai.