Vėžio tyrimams išleidžiami milijardai, bet vaisto – nėra: ar tai gali būti dar viena apgaulė?
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) vėžį apibrėžia kaip didelę grupę ligų, kurios gali prasidėti beveik bet kuriame kūno organe ar audinyje, kai pakitusios ląstelės nekontroliuojamai auga, peržengia įprastas ribas ir įsiskverbia į gretimas kūno dalis bei išplinta į kitus organus.
Kasmet pasaulyje nuo vėžio miršta apie 10 mln. žmonių, o tai reiškia, kad vėžys yra viena didžiausių sveikatos problemų pasaulyje.
2020 m. duomenimis, pasaulyje labiausiai paplitęs buvo krūties (2,26 mln. atvejų), plaučių (2,21 mln. atvejų), storosios ir tiesiosios žarnos (1,93 mln. atvejų), prostatos (1,41 mln. atvejų), odos (ne melanomos) (1,20 mln. atvejų) ir skrandžio (1,09 mln. atvejų) vėžys[1].
Siekiant sumažinti šios daugialypės ligos mirtingumą, mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį vykdo pačius įvairiausius vėžio tyrimus, kuriems kasmet yra išleidžiami milijardai. Vis dėlto, visiškai išgydyti vėžio net ir 2023-iaisiais metais medicina vis dar negali.
Atsižvelgiant į tai, kokią pažangą žmoniją padarė kitose srityse, pavyzdžiui, technologijų, dalis visuomenės yra įsitikinę teorija, jog vaistai nuo vėžio jau yra sukurti, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie yra slepiami nuo visuomenės.
Kitaip tariant, tai dar viena konspiracinė teorija, kuri teigia, kad vaistas nuo vėžio egzistuoja, tačiau farmacijos kompanijos, o galbūt net vyriausybinės sveikatos apsaugos agentūros ir vėžio labdaros organizacijos jį slepia, nes gauna daug pinigų iš ligos gydymo ar lėšų sergantiesiems rinkimo.
Iš tiesų, viena nedidelio masto JAV visuomenės apklausa rodo, kad daugiau nei ketvirtadalis amerikiečių mano, jog vaistas nuo vėžio jau egzistuoja.
Tuo tarpu Tedas Gansleris, Amerikos vėžio draugijos (ACS) patologinių tyrimų strateginis direktorius ir mokslinio žurnalo „CA: A Cancer Journal for Clinicians“ redaktorius, dar 2002 m. ėmėsi klausinėti žmones apie tai, ar jie tikrai tiki šia teorija ir kokios gali būti šio tikėjimo priežastys ar net įrodymai.
„Rezultatai buvo dar labiau šokiruojantys, nei tikėjausi“, – sako T. Gansleris ir praneša, kad net 27,3 proc. respondentų tikėjo šia teorija[2].
Dabar, daugiau nei po dviejų dešimtmečių, tikinčiųjų ratas galimai dar išaugo. Juk ne viena konspiracine laikyta teorija jau tap realybe.
O ir kai kurie medicinos ekspertai, jei kategoriškai ir nepatvirtina šios teorijos tikroviškumo, tačiau akcentuoja, kad šiuo metu vėžys yra gydomas neteisingai, o tai prisideda ir prie didžiulio mirtingumo statistikos.
Vėžys yra gydomas neteisingai, onkologai nėra suinteresuoti tikslingu gydymu
Gydytojas ir profesorius Paulas Marikas, antrasis pasaulyje daugiausiai publikacijų paskelbęs kritinės slaugos gydytojas, parašęs daugiau kaip 500 recenzuojamų straipsnių įvairiuose moksliniuose žurnaluose, teigia, kad šiuo metu onkologai nėra suinteresuoti praktikuoti gerą mediciną, o dabartinė paradigma apie vėžį yra sukurta tam, kad uždirbtų pinigų.
„Onkologams iš tikrųjų mokama už vaistų nuo vėžio skyrimą, taigi tai didelė pramonė. Taigi onkologai nėra suinteresuoti iš tikrųjų praktikuoti gerą mediciną. Jie nėra finansiškai suinteresuoti tai daryti. Tai yra tragedija, su kuria susiduriame“, – tvirtina gydytojas P. Marikas[3].
Gydytojas teigia, kad dalis įtakingų medicinos autoritetų yra įsitikinę, kad vėžys yra genetinė liga, tačiau jo manymu, tai greičiausiai nėra tiesa; o už susirgimus gali būti atsakingi medžiagų apykaitos sutrikimai pačioje ląstelėje. Jei tai yra tiesa, P. Mariko teigimu, vėžį galima laikyti medžiagų apykaitos liga ir gydyti tuomet jį reikėtų visiškai kitaip.
„Yra kažkas, kas vadinama naviko mikroaplinka. Taigi, naviko ląstelės yra gana protingos. Jos gamina hormonus, kurie iš tikrųjų keičia mikroaplinkos imuninę funkciją, kad skatintų jų išlikimą. Taigi, jei galite paveikti naviko mikroaplinką, naviko ląstelių aplinką padarysite mažiau palankią, tada naviko ląstelės žus“, – kalba gydytojas.
Medikas taip pat kalba apie Varburgo efektą, kurį atrado Ottas Varburgas, Nobelio premijos laureatas. Jis reiškia, kad visos vėžinės ląstelės yra metaboliškai disfunkcionalios ir joms reikia gliukozės kaip pagrindinio energijos šaltinio.
„Taigi, jei iš vėžinės ląstelės atimsite gliukozę, tai paskatins ląstelių mirtį. Ketozė iš tikrųjų yra labai naudinga intervencija, jei sergate vėžiu, nes vėžinės ląstelės negali naudoti ketonų kaip energijos šaltinio, o žmogaus ląstelės gali. Jos yra priklausomos nuo gliukozės“, – aiškina gydytojas P. Marikas.
Jis taip pat ragina visuomenę pasidomėti Džeinės Makeland, britės, sirgusios paskutinės stadijos vėžiu, bet savarankiškai jį išsigydžiusios, knyga „Kaip numarinti vėžį badu?“.
Pasak gydytojo, ketogeninė dieta iš tiesų gali būti vienas iš būdų kontroliuoti vėžį, o antrasis gydymo būdas yra daugiau kaip 200 vaistų, kurie veikia vėžį. Kartu, daktaras P. Marikas pataria ne visiškai atsisakyti chemoterapijos, bet naudoti ją mažesnėmis dozėmis. Jo teigimu, toks veiksmų planas yra racionaliausias būdas gydyti vėžį.
Vienas vaistas nuo vėžio – neįmanoma misija?
Tačiau gydytojo P. Mariko įžvalgos neatsako į esminį klausimą: ar tikrai efektyvus vaistas nuo vėžio jau egzistuoja? Dalis medikų šią teoriją paneigia paprastai, teigdami, kad niekuomet nebus galima sukurti vieno vienintelio vaisto nuo vėžio, nes pats vėžys nėra vienas dalykas.
Po „vėžio“ termino skėčiu slepiasi šimtai giminingų ligų, kurių priežastys ir pagrindiniai mechanizmai labai skiriasi. Net ir tos pačios rūšies vėžys gali evoliucionuoti skirtingai, todėl ir skirtingiems pacientams reikalingi nevienodi gydymo būdai. Be to, vėžio rūšys labai skiriasi savo priežastimis, plitimo būdais – dėl vėžio sudėtingumo vienas vaistas yra neįtikėtinai mažai tikėtinas[4].
Vis dėlto, didelis dalis medikų bendruomenės atstovų neatmeta teiginių, kad problemų vėžio tyrimų procesuose iš tiesų yra. Teigiama, kad dabartiniai mokslinių tyrimų ir vaistų kūrimo finansavimo būdai nėra itin veiksmingi ir prieinami.
Pavyzdžiui, 2017 m. Nacionalinio vėžio instituto (NCI), pagrindinio JAV mokslinių ir medicininių tyrimų finansuotojo, biudžetas buvo 5,69 mlrd. dolerių. Nors NCI skiriama dolerių suma kasmet šiek tiek padidėja, jos tikroji vertė, įvertinus infliaciją, nuo 2003 m. nuolat mažėjo.
NCI paprastai bendradarbiauja su farmacijos bendrovėmis arba universitetais, kad atliktų klinikinius tyrimus. Dėl privataus ir viešojo vėžio tyrimų finansavimo disbalanso kai kurie kritikai teigia, kad didžiosios farmacijos kompanijos iš tikrųjų lėtina vėžio gydymo paieškas.
Eugene’as Brownas, ne pelno siekiančios organizacijos „Global Cures“, padedančios vėžiu sergantiems pacientams rasti įrodymais pagrįstus gydymo būdus, kurie nėra įprasti gydymo standartams, mokslinis patarėjas, nors ir nesutinka, kad didžioji farmacija yra didžiausia problema, trukdanti rasti ir prieinamais padaryti vaistus nuo vėžio, vis dėlto sako, kad tikėtis, jog farmacijos bendrovės investuos į vaistų paskirties keitimą, yra nerealistiška.
„Turėtų būti daugiau bendradarbiavimo, ypač kai vyriausybinės ir valstybinės institucijos bei labdaros organizacijos laiko tai svarbiu tikslu. Ir iš tiesų, didžioji farmacija gali būti įtraukta į visą šią schemą“, – sako jis ir atkreipia dėmesį, kad norint skirti vaistą vėžiui gydyti, reikėtų atlikti klinikinį tyrimą, o farmacijos bendrovė galėtų jį atlikti nemokamai, tačiau pasirenka to nedaryti.
