Kraujas būna išlietas ir meilės istorijose
Akivaizdi psichologinė suirutė ir beprotybė, kuri panašėja į iliuziją. O gal potencialus žudikas, galintis staiga tapti nematomu? Taip, ne visus dalykus gyvenime galima sieti su princesės Dianos drama, tačiau įvairūs siaubo filmai – paremti fantastikos elementais ar tikrais faktais – daugeliui stingdo kraują iki šių dienų.
Tiesa ta, jog ne tik prieš Heloviną, bet ir prieš didžiąsias žiemos šventes, nemaža dalis žmonių socialinėje erdvėje talpina su filmų rekomendacijomis susijusias užklausas, teiraudamiesi, ar yra koks nors siaubo filmas, kuris ir „techniškai“ galėtų priklausyti šiai kategorijai – nebūtų lėkštas, paviršutiniškas bei nuspėjamas? Žinoma, kažkam net ir romantinė kino juosta „Nuostabus gyvenimas“, vaikų filmas „Pinokis“ arba ganėtinai senas kinas su Edvardu „Žirkliarankiu“ priešaky, galėtų į tai pretenduoti, kol galiausiai suvokiame, kad kas siaubinga vienam, kito nė trupučio negąsdina.
Sakyčiau, jog siaubas kone visuomet buvo elastingas bei palaipsniui regeneruojantis žanras. Jis, be kita ko, geba pakilti nuo beveik visų kino filmų tipų: komedijos, mokslinė fantastika, trileris, romantika bei dokumentika taipogi susilieja su adrenaliną sukeliančiais momentais, neretai aptinkamais siaubo filmų juostose. Tuo tarpu pastarųjų lankstumas gali nusitęsti iki siaubingos meilės istorijos filme „Frankenšteino nuotaka“, kuri, beje, yra tokia pat populiari, kaip ir krauju permirkęs trileris „Piktybinis“. Kita vertus, kaipgi žinoti, ar žiūrime siaubo filmą, kai nėra žudiko, pabaisos, egzorcizmo ar kraujo?
Ne paslaptis, kad tai – dešimtmečių senumo klausimas, ypatingai užduodamas apie naujus filmus, ištrinančius ribą tarp tikro siaubo ir kelių smurtinių, bet neilgai trukusių aplinkybių: pasiklydusi dukra, baisaus charakterio vyrukas, įtariamuoju žmogžudystės byloje tapęs kolegijos profesorius, apsėstas poilsiautojas bei košmarus sapnuojanti jo dukra, kartais išties panašėja į minėtą žanrą, kol paaiškėja, kad tai vis tik buvo spekuliacinė „psichodrama“.
Trumpiau tariant, siaubo filmų apžvalgose galėtų būti pasakojama apie trapią moterį, laikomą nelaisvėje baisiame dvare ar namo rūsyje, kamuojamą sadistinių pabaisų bei jų klastingų pakalikų; Grinčas, vagiantis Kalėdas, šiai kategorijai toli gražu netinka.
Siaubo filmo tikslas – išgąsdinti auditoriją
Norint išpildyti visus žiūrovų lūkesčius ir nepažeisti žanro sutarties, iš esmės kūrėjai turėtų nuolatos kurti naujoves[1]. Tuo tarpu mėginant rasti tinkamą siaubo filmą, dažnas iš mūsų vadovaujamės tam tikrais raktažodžiais, tokiais kaip „siaubinga“, „baisu“ arba „grėsminga“, apibūdinančiais, pavyzdžiui, šeimą, įstrigusią vaiduoklių name ar atokaus kaimelio kapinėse. Aišku, šis modelis nėra taikomas universaliai – kiekvienas renkamės tai, kas mums atrodo įdomiausia – tačiau būti išrankiems yra išties svarbu.
Įdomu tai, jog kai kuriems režisieriams žodžio „siaubas“ nuoroda šalia filmo, kurio jie nelaiko tikruoju siaubu, žymi klaidingą provokaciją žiūrovų atžvilgiu. Ne, tai nereiškia, kad perdėm ramus pagrindinio veikėjo vaidmuo nenukryps nuo „kurso“ ir jis neatsidurs mirtį sėjančioje aklavietėje. Bet neretai, deja, vaiduoklių istorija virsta sekinančia romantinių filmų gerbėjų rauda.
Pamaldiems siaubo mylėtojams dargi daro įspūdį aukštus įvertinimus pelniusios scenos, vaizduojančios, kaip žmonės susidoroja su savo baimėmis kraupioje istorijoje: nors kartais ji žada banalią dramą prie šeimyninio stalo, tipiški Padėkos dienos dalykai, regis, staiga nusidažo iš arterijų trykštančio kraujo spalva, kol melsvai žalios valgomojo sienos pakvimpa pašvinkusia mėsa, primenančia vakarykščio mutanto įsibrovimą.
Noriu pasakyti, jog apstu baisių žmonių portretų, iš kurių šokinėja demonai ir sklinda stiprūs garsai, sustingdantys širdį. O siaubo filmai yra „dalykai“ – jeigu nors vienas iš jų – jo stilius ar forma – priverčia auditoriją jaustis nepatogiai, neramiai ir sutrikusiai, vadinasi, žengiame tikruoju „siaubo filmo“ keliu.
Kartais tereikia siaubingo antagonisto, o ne viso filmo, kad kraujas sustingtų
Galime pagalvoti apie Robertą De Niro filme „Taksi vairuotojas“. Ar tai siaubo filmas? Manyčiau, ne visai[2]. Šiaip ar taip, kiekviename siaubo filme yra akimirkų, scenų bei sekų, kurios taip tiksliai ir sumaniai sukurtos, kad priverstų mus jaustis siaubingai. Ir tai nėra atsitiktinumas – paslaptis slypi gebėjime nustebinti auditoriją.
Taip, adrenalino troškimas verčia nuolat kurti naujoves, ir tai yra gerai, mat jaunieji siaubo filmų kūrėjai stengiasi įvaldyti netikėtas kryptis bei figūras, sakydami, jog atėjo laikas sujudėti. Visgi yra priežastis, dėl kurios ši diskusija niekur neveda: senos idėjos vis dar yra reikšmingos. Kai kurie režisieriai sako, kad siaubo negalima statyti erdvėje (labiau tinkama vaizduoti uždaroje patalpoje), o siaubo gerbėjai kaipmat susierzina, reaguodami pavyzdžiu, tokiu kaip „Alien“ (1979 m.). Kitaip tariant, tikroji šio žanro prasmė gali būti suvokta daugiau mažiau skirtingai.
Paslaptingos antgamtinės jėgos, kurios netrukus kažką uždusina, skiria laiko savo veikėjų vystymui, pamažu supažindindamos su jais bei kontekstu, įskaitant ir aplinkui esančius žmones. Tai, savaime suprantama, suteikia mums žvilgsnį į įvairius gyvenimo būdus: kol vienoje ilgoje scenoje moteris desperatiškai bando įtikti vyriškajam autoritetui, kitame gi gremėzdiškai tempiamas kirvis – siaubo filme, ko gero, simbolizuojantis artėjančią skausmingą pabaigą. Galų gale, kaip ir daugelis dalykų gyvenime, siaubo filmai turi du veidus – vieną išoriniame pasaulyje, o kitą viduje. Ir šis skirtumas veda į vis didesnį chaosą: emocijos įkaista, o daiktai ima nykti, taip pat ir atsirasti, dėl ko svarbu įsijausti ir nedaryti išankstinių išvadų.
Verta paminėti ir tai, jog kai kuriose šalyse galioja griežta cenzūra, dėl kurios, tarkim, Irano filmų kūrėjams labai sunku realiai užfiksuoti gyvenimą ir sukurti išvystytus personažus: moterims kino juostoje neįmanoma atidengti plaukų bei dėvėti sporto drabužių namuose, kol jos mankštinasi. Taigi, išskyrus keletą beveik klišinių akimirkų, siaubo gerbėjus nuvilti vis tik yra lengva.
Kita vertus, kai kurie mokslininkai tiki, jog idėja „siaubo filmai stingdo kraują“ yra teisinga – šis posakis, beje, vartojamas jau nuo viduramžių [3]. Jie aiškina, kad po baisaus filmo peržiūros baltymų kiekis kraujyje įprastai gerokai pakyla. Nors nėra aišku, kokiomis priemonėmis tokie rezultatai gali suteikti klinikinės naudos, platesnė jų reikšmė liudija, kad po šimtmečių terminas „kraują stingdantis“ literatūroje yra pateisintas – bent jau tada, kai žiūrime „Siaubo“ vardo nusipelniusį filmą.
