Miestą iškeitė į kaimą ir ėmėsi drožybos amato
„Jeigu man kas nors prieš 20 metų būtų pasakęs, kad aš kada nors tai darysiu, tikrai būčiau nepatikėjęs“, – prisipažįsta Utenos rajone, Utenėlės kaime, gyvenantis medžio drožėjas Giedrius Juodis.
Vyras neneigia, gyvenimas tikrai yra įdomus ir nenuspėjamas. Jis turėdamas mechanikos inžinieriaus profesiją su šeima daugelį metų gyveno Utenoje, tačiau pavargęs nuo miesto šurmulio daugiau nei prieš 15 metų su šeima persikraustė gyventi į kaimą. Matyt gamta ar, kaip jis pats juokavo, vidurio amžiaus krizė taip paveikė, kad gyvendamas kaime vyras ėmė ir susirado naują hobį.
Nepagalvokite nieko bloga. Vyras gyvendamas gamtos apsuptyje prisijaukino ąžuolą ir pamilo drožybą. Tai tapo ne tik jo hobiu, laisvalaikio praleidimu, bet ir pačia maloniausia veikla. Apie savo meilę drožybai ir ąžuolui vyras net Rytų aukštaičių patarme eilių posmelį sukūrė.
„Paėmis runkan ąžuolinį pagaliokų
Jį kalbant užgirdau:
„Gal padaryk tu angeliokų
Ar kakį bliudų abaliam sudėt“. Ir nuo tadu palaist jo negaliu
Ir vis drožiu, drožiu, drožiu…“, – apie širdyje užgimusią meilę drožybai paeiliavo pašnekovas[1].
Dirbinius gamina iš pusantro šimto metų amžiaus ąžuolų
G. Juodis per savo gyvenimą išbandė daug skirtingų profesinių sferų. Persikėlęs gyventi į kaimą pajuto natūralų poreikį pasigaminti kažką funkcionalaus, sukurti tam tikrų detalių namų interjerui ar eksterjerui.
„Pašaukimas drožybai atėjo nelauktai. Norėjosi to, kas miela ir šilta. Taip ir prasidėjo draugystė su medžiu. Pradžioje dirbau su uosiu. Vėliau nusipirkome sklypą su šimtamečiais ąžuolais. Nuo tada ir prisijaukinau ąžuolą. Tik sunku pasakyti, ar aš ąžuolą radau, ar jis mane“, – pašmaikštauti nevengė vyras.
Pastaruoju metu drožėjas medžio dirbinius gamina tik iš ąžuolo, kurio amžius siekia ne mažiau nei pusantro šimto metų. Anot pašnekovo, kuo medis senesnis, tuo jis gražesnis ir skleidžia geresnę energiją.
Savo kūrinių skulptorius pavadinimais nekrikštija, tik vienam angelui suteikė Coronos vardą, mat ją kūrė per karantiną.
Pasak G. Juodžio, ąžuolas galingas, stiprus ir patvarus medis, jis skleidžia šilumą bei gerą energiją ir veikia gydančiai. Iš ąžuolo gaminti dirbiniai yra ilgaamžiai. Pašnekovas tikino, kad ąžuolas turi ir traukos galių. Vyras teigė tiesiog negalįs leisti, kad garbingo amžiaus sulaukę ąžuolai miške tiesiog sutrūnytų. Todėl juos tempia iš miško ir kurdamas įvairias grožybes tokiu būdu senolius Lietuvos galiūnus prikelia antram gyvenimui.
„Ąžuolas – tai medis laidininkas, jungiantis žmogų su pasauliu ir visata. Todėl, jei žmogus sugeba užmegzti ryšį su juo, medis gali suteikti žmogui tokių jėgų, kurios ne tik prailgins jo gyvenimą, bet ir teigiamai veiks vaikų ir anūkų likimą – kartais net iki penktosios kartos. Ąžuolas stabilizuoja žmogaus kūno energijas, užpildo mus ugninga galia“, – įtikinamai dėstė pašnekovas
Vyro drožiniai turi išliekamąją vertę
Su medžiu Giedrius Juodis dirba jau apie 10 metų ir sako, kad darbas su šia kieta mediena jo rankų visai nevargina. Šiam hobiui skiriamų valandų vyras net neskaičiuoja.
„Visada gali atrasti priežasčių, kad laisvalaikiui neliktų laiko. Aš laisvo laiko turiu nemažai. Aišku, nuo tiesioginio darbo, buities reikalų niekur nepabėgsi, bet visą laiką likusį nuo šių veiklų skiriu savo hobiui“, – atviravo pašnekovas.
Vyras teigė ieškojęs paveldėjimo gyslelės menui ankstesnėse tėvų, senelių kartose, kad sužinotų, iš kur gi ta medžio drožyba galėjo jį taip patraukti. Bet, deja, taip paveldimumo sąsajų ir nerado.
„Dabar nebent jau aš savo vaikams ar anūkams meilę drožybai perduosiu“, – šypsodamasis kalbėjo G. Juodis.
Vyras savo talentą atskleidžia ir į kūrybą pasineria darbo kabinete, kurį turi įsirengęs atskiroje nuo gyvenamojo namo patalpoje. Pašnekovas neslėpė, kad technologinių medžio apdirbimo subtilybių jis vis dar tebesimoko. Kuriant ąžuolo dirbinius pasitelkia ne vien rankinius įrankius, bet ir elektrinius medžio apdirbimo prietaisus. Pirmieji drožėjo darbai buvo lauko baldai iš uosio, vėliau pradėjo rastis ąžuoliniai indai, namų apyvokos daiktai – vazos, dekoracijos, mini skulptūros, kiti funkcionalūs dalykai, kurie turi išliekamąją vertę.
„Man labai patinka, kuomet žmonės saugo ir brangina kokius nors senelių paliktus daiktus, močiučių austas staltieses… O ąžuolas yra ilgaamžis medis, taigi dirbiniai iš šios medienos turės išliekamąją vertę. Dauguma jau buvome pripratę prie plastikinių indų, namų apyvokos daiktų, bet dabar vėl grįžtame prie natūralumo. Nuo savo šaknų mes niekur nepabėgsime“, – filosofavo G. Juodis.
Savęs menininku nevadina, bet turi mūzą, kuri negaili kritikos
Vienas iš masyviausių drožėjo rankų darbo kūrinių – kiemą puošiantis kryžius, kurį vyras sumanė pagaminti vien dėl to, kad kaime, kuriame jis gyvena, nėra nė vieno kryžiaus. Pats smulkiausias dirbinys, kurį kūrė G. Juodžio rankos, tai žmonos užsakymu gamintos ąžuolinės sagos.
„Su šiuo užsakymu savo antrai pusei įtikau ne iš pirmo karto. Teko pavargti, nes rankomis pagaminti sagą nėra taip lengva“, – atviravo pašnekovas.
Kiek iš viso yra sukūręs darbų vyras nė neskaičiavo, o ir suskaičiuoti nebūtų lengva. Nes prie vieno dirbinio, kaip sakė pašnekovas, gali užtrukti gana ilgą laiko tarpą, o kitam, smulkesniam dirbiniui, sukurti pakanka ir kelių dienų.
Prieš imdamasis įgyvedinti idėją, drožėjas būsimo dirbinio vaizdinį susikuria mintyse, kartais pasipaišo ir minimalų eskizą. O mūzą, kaip pats juokavo, jaučia nuolat esančią šalia. Drožėjas sulaukia ir užsakymų, tačiau dažniau savo kūrinius dovanoja arba pritaiko savo namams. Vyras nevadina savęs nei meistru, nei menininku ir neslepia, kad namuose neretai sulaukia ir kritikos, mat turi gana griežtai funkcionuojantį kokybės skyrių. Tokiu epitetu pašnekovas vadina savo žmoną ir tikina negalintis jai prieštarauti, nes jo moteris turi gerą pojūtį ir supratimą apie grožį bei madą. Kritika, G. Juodžio teigimu, leidžia tobulėti.
„Jeigu visi tik pagyrimus dalintų, nebūtų poreikio stengtis ir augti. Tai tas šeimyninės rangos metodas veikia teigiamai“, – šypsodamasis kalbėjo pašnekovas.
Prieš kelis metus G. Juodis įsijungė į Utenos krašto liaudies kūrėjų gretas. Surengė personalinę savo kūrybos parodą Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Galimybė parodyti savo darbus žmonėms vyrui leido pasijusti gerbiamam ir įvertintam. Ateities sumanymų ir projektų vyras nepanoro atskleisti, teigdamas, kad per anksti atskleisti jie gali tiesiog neišsipildyti.
„Dirbant su ąžuolu sudėtingiausia perprasti šį medį. Dar daug ko nežinau, dar turiu kur tobulintis ir turbūt kiek dirbsiu su medžiu, tiek ir mokysiuosi. Sugadinti dirbinį nesunku, o išmokti drožimo subtilybių gali tik praktikuodamasis ir, žinoma, mokytis iš jau padarytų klaidų“, – baigdamas pašnekesį sakė Utenos krašto drožėjas.
