Suprasti akimirksniu
  • Uždarbiavo užsienyje, kad galėtų investuoti į ūkį Lietuvoje
  • Mano, kad Lietuvoje žemes grobia stambieji ūkininkai
  • Užsienio valstybėse taikomos lengvatos, o Lietuvoje skatinami pašalpų gavėjai ir tinginiai
  • Lietuvoje pagalbos iš valdžios nesulaukė
  • Kad braškės būtų derlingos, reikia tinkamai paruošti dirvą
  • Be laistymo sistemos derlius bus mažesnis 50 procentų
  • Atskirti lietuviškas braškes nuo atvežtinių – nėra paprasta
Šaltiniai
Braškės
Šeima uždarbiavo užsienyje, kad galėtų investuoti į braškių ūkį Lietuvoje. Anastasia Zhenina/Unspalsh nuotrauka

Uždarbiavo užsienyje, kad galėtų investuoti į ūkį Lietuvoje

Viena iš Lietuvos kaimų nykimo priežasčių – emigracija. Lietuviai bėga į užsienį ieškoti vertingesnio uždarbio, geresnio ir lengvesnio gyvenimo. Bet štai atsiranda ir tokių, kurie nusprendžia grįžti ir kurti gyvenimą čia. Prieš kelerius metus jauna emigrantų pora, Gitana ir Nerijus Jockai, grįžo gyventi į Ignalinos rajono Panižiškių kaimą. Čia nusipirko sodybą, įkūrė ūkį ir įveisė braškyną. Nors, atrodo, kurtis jiems pavyksta gana sparčiai, tačiau jauna ūkininkų pora šalies valdžios atstovams ir įstatymų kūrėjams negaili kritikos.

Dar iki emigracijos pora bandė auginti kiaules, tačiau dėl paplitusio kiaulių maro šios veiklos privalėjo atsisakyti. Tuomet viską metė ir nusprendė važiuoti uždarbiauti į užsienį.

Gyveno Anglijoje, Šiaurės Airijoje ir dirbo įvairius darbus – skynė net ir ten auginamas braškes. Mažamečius vaikus tuomet buvo palikę Lietuvoje prižiūrėti tėvams.

„Emigravome nes supratome, kad čia, Lietuvoje, bus sunku kažką pasiekti, kažką užsidirbti. Išvažiavome turėdami beveik du tūkstančius eurų skolos, o kelionei dar turėjome pasiskolinti. Lietuvoje dirbant samdomą darbą ne kažką tenusipirksi“, – vienas kitam antrino sutuoktiniai.

Prakaitą liedami svetur, jie užsidirbo, grįžo į Lietuvą, nusipirko traktorių ir vėl važiavo uždarbiauti. 2019 metais pora vėl grįžo į Lietuvą, tik dabar, kaip patys sako, galbūt jau visam laikui.

Gitana grįžusi įsidarbino parduotuvėje, Nerijus Ignalinos rajono savivaldybėje.

„Ignalinoje darbą susirasti galima, bet iš tokių atlyginimų, kokie čia mokami, nepragyvensi“, – tvirtino moteris.

Mano, kad Lietuvoje žemes grobia stambieji ūkininkai

Dabar ūkininkų pora dirba per 14 hektarų žemės, turi pasisėję žieminių pasėlių, augina daržoves. Tačiau N. Jockaus teigimu, norint pragyventi iš grūdininkystės, reikia didesnių žemės plotų, o tai jau yra papildomos investicijos ir galvos skausmas. Pora neslėpė nuoskaudos ir dėl to, kad pradedantiems ūkininkams Rytų Aukštaitijoje tenka susidurti su liūdna realybe. Laisvos žemės plotų čia beveik nebėra, nes beveik visą ją išsinuomoję stambieji ūkininkai.

„Valstybė besikuriantiems jauniems ūkininkams turėtų palengvinti žemės nuomos sąlygas ir kažkokiu būdu apriboti galimybes stambiems ūkininkams grobti žemes. Yra ir jaunų žmonių, smulkesnių ūkininkų, kurie taip pat nori dirbti. Jeigu valstybinės žemės stambieji ūkininkai ir negali išsinuomoti, jie randa būdų, kaip apeiti tą įstatymą – jie buriasi į kooperatyvus, turi pažinčių, moka, žino ir gali rasti spragų įstatymuose. O tu, jaunas, ateini ir nežinai kaip čia kas vyksta...“, – atviravo pašnekovas.

Užsienio valstybėse taikomos lengvatos, o Lietuvoje skatinami pašalpų gavėjai ir tinginiai

Gitanos ir Nerijaus šeima ūkininkauti pradėjo, kaip patys sakė, nuo nulio. Išsimokėtinai nusipirko sodybą, susitvarkė kiemo teritoriją, įveisė braškyną, šiltnamius, daržus. Visa tai sukūrė savo lėšomis, tik po kurio laiko pateikė paraišką smulkaus ūkio paramai gauti.

Jockų šeima ūkininkauti pradėjo nuo nulio –Išsimokėtinai nusipirko sodybą, įveisė braškyną. Nerijaus Jockaus facebook paskyros nuotrauka
Jockų šeima ūkininkauti pradėjo nuo nulio –Išsimokėtinai nusipirko sodybą, įveisė braškyną. Nerijaus Jockaus facebook paskyros nuotrauka
„Reikėjo įsigyti sėjamąją, purkštuvų, daug ko reikėjo... Lietuvoje bankai mums nebūtų davę paskolos, nes mes didžiąją laiko dalį dirbome užsienyje. Skolintis iš kitur taip pat negalėjome, nes Lietuvoje mūsų uždirbami atlyginimai buvo per maži, kad galėtume atiduoti skolas, o ūkis dar pelno nenešė. Kiek patys turėjome, kiek susitaupėme, tiek ir galėjome sau leisti“, – kalbėjo N. Jockus.

Pora tikino, kad, net ir vietos valdžios atstovai tuomet nesidomėjo, kaip grįžusiems emigrantams sekasi kurti ūkį.

„Mano sesuo dirbo Airijoje 7 metus, ji ten nusipirko namus ir net neketina grįžti. Lietuvoje 7 metus atidirbęs namų nelabai nusipirksi. Airijos valstybė net ir imigrantams suteikia paskolas, o perkant būstą, padengia 50 procentų sumos. Užsienio valstybėse taikoma daug įvairių lengvatų. Tuo tarpu Lietuvoje skatinami tik pašalpų gavėjai, kurie dirbti nenori“, – mintimis dalijosi Gitana.

Pašnekovai neabejoja, kad jeigu tokia politika mūsų valstybėje tęsis ir toliau, tai Lietuvoje ir liks gyventi tik tinginiai ir pašalpų gavėjai.

Lietuvoje pagalbos iš valdžios nesulaukė

Užsienio šalyse, anot pašnekovų, net pradėti ūkininkauti yra lengviau.

Užsienio šalyse pradėti ūkininkauti yra lengviau nei Lietuvoje. Nerijaus Jockaus facebook paskyros nuotrauka
Užsienio šalyse pradėti ūkininkauti yra lengviau nei Lietuvoje. Nerijaus Jockaus facebook paskyros nuotrauka
„Pradėjęs veiklą ūkininkas ten 5 metams atleidžiamas nuo mokesčių. O Lietuvoje vos pradedi veiklą ir tave iš karto užkrauna mokesčiais. Jei čia būtų galima lengviau pradėti veiklą, galėtume iš karto kurti darbo vietas, atitinkamai mokėti mokesčius ir taip valstybė į biudžetą surinktų daugiau pinigų. Tik įdomu, ant kieno pečių bus kraunami tie mokesčiai, kai nebeliks Lietuvoje dirbančiųjų? Jeigu nepasiseks ūkininkauti tėvynėje, mes būsime priversti viską išparduoti ir vėl išvažiuoti iš Lietuvos. Tik tada jau – visam laikui...“, – nevyniodami žodžių į vatą kalbėjo sutuoktiniai.

Pašnekovai aiškino neprašantys finansinės paramos, bet teigė, kad atitinkamos institucijos ar vietos valdžia galėtų padėti rasti būdus, kaip jauniems ūkininkams išsinuomoti daugiau žemės, padėti patarimais, konsultacijomis, pasikviesti pokalbiui apie šio regiono žemės ūkio aktualijas ir pan.

„Jeigu būtų bent kažkoks skatinimas, tai niekas į tą užsienį nevažiuotų. Plėstume ūkį, kurtume darbo vietas ir kitiems nereikėtų emigruoti. Dabar Lietuvoje už minimalų atlygį žmonės vos pragyvena, tuo tarpu užsienyje lietuvišką minimumą žmonės gali uždirbti per savaitę“, – dėstė N. Jockus.

Kad braškės būtų derlingos, reikia tinkamai paruošti dirvą

Taigi G ir N. Jockų šeima neapsiribojo grūdininkyste, nemažą dalį turimos žemės jie užsodino braškėmis.

„Pabandymui nusipirkome 10-ties veislių braškių: „Rumba“, „Royal“, „Roxana“, „Sonata“, „Malvina“ ir kt. Veisles pasirinkome nuo pačios ankstyviausios iki vėlyviausios, kad uogas galima būtų skinti visą sezoną – nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pabaigos“, – teigė ūkininkas.

Šeimos braškyne iš vieno daigo užauginama apie 150 gramų uogų. Na, o uogynų derlingumo didinimu dar papildomai rūpinasi ir šalia braškyno įkurdintos bitės.

Braškyną ūkininkai įveisė lengvo priesmėlio žemėje, tokioje, kokios ir reikia braškėms. Pašnekovų teigimu, prieš sodinant braškes bent 5 metus dirvą reikia atitinkamai prižiūrėti, naikinti kenkėjus. Dirvą reikia suarti, frezuoti, giliai išdirbti ir dar prieš ruošiantis sodinti braškes užsėti garstyčiomis. Ne ką mažiau svarbu atlikti ir dirvos bei vandens tyrimus, mat žemė braškėms neturi būti rūgšti.

Be laistymo sistemos derlius bus mažesnis 50 procentų

„Laistyti augalus vandeniu tiesiai iš gręžinio nėra gerai. Nes tas vanduo yra geležingas ir per šaltas. Vanduo braškėms laistyti turi būti prisisotinęs deguonies. Jeigu braškyne neįrengta laistymo sistema, tai praktiškai derlius bus 50 procentų mažesnis. Geram braškės skoniui, uogos dydžiui taip pat labai svarbu ne tik pakankamas drėgmės kiekis, bet taip pat ir saulės šviesa“, – vienas kitam antrino pašnekovai.

Taigi savo braškyną ūkininkai laisto beveik kas antrą dieną. Didžiausio braškių derliaus sulaukia iš antrų, trečių metų braškių sodinukų. Penkių metų senumo braškių daigus, pasak pašnekovų, jau reikia keisti naujais, o tuo pat metu keisti ir braškių sodinimo vietą.

Auginti braškes ūkininkai nusprendė ne todėl, kad šias uogas auginti paprasčiau ar pelningiau, bet dėl to, kad Lietuvoje jų neužauginama tiek, kad būtų patenkintas šalies vidaus rinkos poreikis. Jockų šeima neatmeta minties ateityje imtis ir aviečių auginimo, o dar tolimesnės ateities planuose ir uogų liofilizavimas. Ignalinos krašte braškių augintojų nėra daug, todėl ūkininkų pora braškes realizuoja vietinėje rinkoje.

Atskirti lietuviškas braškes nuo atvežtinių – nėra paprasta

Atskirti lietuviškas braškes nuo atvežtinių – nėra paprasta. Han/Unsplash nuotrauka
Atskirti lietuviškas braškes nuo atvežtinių – nėra paprasta. Han/Unsplash nuotrauka

Beje, turguose prekeiviai neretai apgaudinėja pirkėjus, teigdami, kad ant jų prekystalio lietuviškos braškės, todėl pašnekovai sako, kad čia svarbu neapsirikti. Jų teigimu, atvežtinės braškės gražios tik todėl, kad yra pripumpuotos chemijos.

„Egzotiškose šalyse auginamos tų pačių veislių uogos kaip ir pas mus. Tačiau jei jos būtų be chemikalų, Lietuvą ar kitas tolimesnes šalis pasiektų įgavę prastą prekinę išvaizdą“, – tikino G. Jockuvienė.

Todėl Jockai klientų neapgaudinėja, braškes jie stengiasi auginti kuo ekologiškiau. Na, o jauniems uogų daigams, ūkininkų teigimu, jokių cheminių apsaugos priemonių ar trąšų ir nereikia. Kad tuo įsitikintumėte, galite kliaudami po Ignalinos apylinkes užsukti į Panižiškių kaimą. Ūkininkų pora mielai kvietė atvykti į ūkį ne tik pasižiūrėti, kaip čia auginamos uogos.