Heroizmo vizija: ar tai tikra, ar susikurta?

Herojai ir jų interpretavimas – žingsnis sąmoningo įvertinimo link

Individualus tikrovės suvokimas bei instinktai iš esmės visada leido žmonijai interpretuoti pasaulį kaip teatrą, žaidimą (kartais žaidžiamą, kad išgyventum) bei klasifikuoti Žemės gyventojus į gerus ir nelabai. Tuo tarpu kiekvienas iš mūsų iki šiol bandome įminti slapčiausias gyvenimo paslaptis ir gyventi harmonijoje su savimi bei aplinka. Įdomu ir tai, kad lyginant dabartinius faktus su praeities istorija, žmogaus silpnumas vis dar yra laikomas pagrindiniu valios bei drąsos veikti komponentu ir tai perdėm vaizdžiai nupasakoja vardan tam tikrų ideologijų vykusios kovos bei akistatų su mirtimi scenarijai.

Ir visgi, kuris iš mūsų gali būti vadinamas didvyriu bei koks esminis tokio žmogaus bruožas? Turbūt visi esame girdėję apie galiūną vardu Heraklis, na arba absoliučiai atsidavusią moterį Motiną Teresę. Tačiau ką gi jie turi bendro tarpusavyje?

Iš principo heroizmo filosofiją visi žmonės supranta savaip. Tačiau esminės detalės bei ryšys tarp to, ką norime matyti kaip herojų ir kas jis buvo kadaise išlieka beveik tos pačios. Greičiausiai pasakytume, jog bene kiekvienas žmogus plėtoja skirtingą heroizmo viziją, tačiau turbūt vieningai sutartume, kad herojus neabejotinai yra tas, kuris gina skriaudžiamus vaikus, moteris ir visa širdimi bei pastangomis tarnauja žmonių gerovei.

Žinoma, heroizmas yra individo morale paremtas reiškinys, kurio sąvoka nors ir nėra sukonkretinta, tačiau akcentuojama ir įvairiapusiškai nagrinėjama jau tūkstančius metų^[1].

Ir būtent todėl, jog žmonės į herojus dažniausiai skirstomi besiremdami asmeniniais įsitikinimais, kiekvieno žmogaus požiūris į juos yra labai subjektyvus. Mat vienam didvyris gali būti mokslininkas, išradęs patobulintą mašinos variklio technologiją, o kitam, tuo tarpu, valstybei atsidavęs karys ar niūriai atrodantis ir gyvybes gelbėjantis daktaras. Verta paminėti ir tai, kad neretai turtas bei profesinė sėkmė taip pat apibūdina žmogų kaip sėkmingą ir didvyrio vardo vertą asmenį, tokiu būdu dar labiau įtvirtindama jo statusą įvairiose visuomenės plotmėse.

Tuo tarpu paklausus, pavyzdžiui, mokinių, kas jiems yra herojus, jie turbūt paminėtų jais besirūpinantį bei dvylika valandų per dieną dirbantį tėtį, o kita dalis galbūt užsimintų apie istorinę asmenybę, apsaugojusią tautą nuo išnykimo. Ir būtent skirtingas požiūris bei individualus  vertinimas leidžia daryti išvadas apie žmonių vertybes bei žavėjimosi didvyriškumu pozicionavimą jų gyvenime.

Didvyriškumo nauda ir šių dienų ugdymas – vertės nustatymo elementai

Heroizmas bei jo suvokimas yra tarsi gija, jungianti bruožus, būdingus tiek dažnai idealizuojamiems didvyriams, tiek mums patiems. Tačiau negalima nuginčyti fakto, kad didybė yra tai, kuo mes patys tikime ir tai, ką mąstome. Kitaip sakant, ji yra tarsi žmogaus nuostatų rinkinio atspindys bei mūsų, kaip žiūrovų „regos laukas“. Mat kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, taip ir teisingumo vertinime - teisingas tas, kuris perka arba nustatinėja vertę.

Žinoma, nei tėvų, nei švietimo sistemos tikslas neturi būti koncentruotas vien į, pavyzdžiui, berniuko techninių įgūdžių lavinimą ir mokymą apsiginti užgriuvus netikėtoms aplinkybėms. Ir nors visuomenė yra tam tikro elgesio bei mokymų šablono atspindys, kuriame kiekvienas iš mūsų užimame tam tikrą socialinės sistemos dalį, vis tik išauklėti žmogų, kuris būtų kilnus ir doras yra ne ką mažiau svarbi misija.

Šiandieniniame pasaulyje dauguma iš mūsų dar tikriausiai sakytų ir tai, jog labai kvaila aukoti gyvybę dėl kažko kito. Visgi prieš tūkstančius metų daliai žmonių toli gražu taip neatrodė: išskirstydami materiją dvasiniu, fiziniu ir protiniu lygmenimis senovės žmonės laikėsi vieningos nuomonės, kuri paskatino juos aukotis ir konstatuoti tikrąją laimę kaip veiklą, o ne aistrą gyvenimiškiems malonumams^[2].

Tikėtina, kad spalvingos grožinėje literatūroje randamos istorijos apie didvyrius vienaip ar kitaip pritraukia ir suaugusiųjų, ir mokinių dėmesį ir kone priverčia juos sudalyvauti. Mat savotiška provokacija įvyksta tuomet, kai diskusija paliečia pasirinkimus bei bandymą argumentuoti tam tikrus individo poelgius. Tačiau gera žinia ta, jog įkvepiantys pasakojimai apie herojus bei gėrį skleidžiančius žmones gali savo pavyzdžiu įkvėpti ir aplinkinius bei sužadinti jų norą būti geresniais.

Kita vertus, svarbu suvokti, jog nė vienas iš mūsų nesame tobulas ir būtent tai yra žmogiškosios būties dalis. Tuo tarpu domėjimasis praeities įvykiais bei to meto didvyriais gali dar labiau priartinti prie heroizmo vizijos įgyvendinimo.

Herojai ir piktadariai bei skirtumai tarp jų

Turbūt nėra abejonių, jog herojai yra tie žmonės, kurie vedini užuojautos jausmo bei pasitelkdami altruistiškus veiksmus gelbsti svetimų žmonių gyvybes ar daro kitus nesavanaudiškus darbus. Be abejo, kartais jie gali dėvėti šarvus, bet tai iš esmės nėra būtina... Pati heroizmo idėja yra gana sena, nes reikalavimai tam tikram elgesiui egzistavo jau nuo senų laikų^[3]. O tiksliau, maždaug nuo tada, kai žmonės buvo pradėti skirstyti į čempionus ir paprastuosius, taip sukuriant pagrindą veiksmams bei puoselėjamiems lūkesčiams.

Kalbant apie piktadarius ir blogo linkinčius asmenis, jie, priešingai nei gero norintys žmonės, įvairiais būdais siekia asmeninės naudos. Mat, pavyzdžiui, visiems gerai žinomas animacinio filmo herojus Supermenas saugojo planetą nuo manomos grėsmės, tačiau nepaisant jo tikslų, kita dalis žiūrovų palaikė jo priešininką, ir tai tik parodo, kad žmonės yra linkę į skirtingas nuomones net ir tokiose, rodosi, vieną tiesą turinčiose situacijose.

Visgi kuo platesnis įvykio mastas apskritai, tuo daugiau dėmesio sulaukia abi oponentų grupės ir visai nesvarbu, kokiomis ideologijomis jos vadovaujasi. Kita vertus, pabrėžiant piktadarių bei geradarių skirtumus yra žymiai lengviau identifikuoti bei išryškinti konflikto šaltinius, keliančius trintį tarp skirtingo požiūrio pusių. Tačiau nereikėtų pamiršti ir to, kad didvyris yra ne tas, kuris nori gauti atgalinį ryšį ir šlovę dėl nuveiktų darbų, o tas, kuris į tai visai nesikoncentruoja.

Garbė, nuolankumas, geraširdiškumas, atjauta – tai savybės, kurios gali būti perduodamos vaikams, kai yra pasakojama istorija apie esminius didvyrio būdo bruožus. Mat pasitelkiant atvirumą ir pasakant, kad, pavyzdžiui, ši už lango esanti obelis greitu metu bus nupjauta, galima jiems įskiepyti nuoširdumu ir pasitikėjimu grįstus jausmus bei prisidėti prie šių bruožų plėtojimo ateityje.

Kalbant apie herojus, turbūt niekas negalėtų ginčytis, jog tokie herojaus titulą gavę žmonės, kaip mokytojas Buda bei išradėjai Niutonas ir Einšteinas tik parodo, kad mes esame linkę labiau vertinti mokslininkus, žiniuonius bei humanitarus kaip didvyrius. Tačiau praėjus keliems šimtmečiams, o kartais netgi mažiau, kadaise buvę išskirtiniai žmonės bei jų poelgiai ima ir pasimiršta, padarydami asmenį absoliučiai neutralia figūra. Tuo tarpu žiniasklaida, padėdama skleisti konkrečius įsitikinimus, užmiršimo procesą gali tik dar labiau paspartinti.

Visgi vertėtų nepamiršti, kad herojai ir mes – tai viena provincija, arba, kitaip sakant, neatsiejamos visuomenės dalys, kurios vienos be kitų tiesiog neegzistuotų. Na, o didvyriški veiksmai tai greičiau paprasti visai paprastų žmonių poelgiai, kurie yra pozicionuojami mūsų valios pastangomis.