Helovynas Lietuvoje: kruvina lėlės galva, įkomponuota moliūge – nauja tradicija?

Kai kuriose šalyse Helovynas laikomas komercine, svetima tradicija

Helovyno tradicijos pasaulyje yra įvairios ir skiriasi priklausomai nuo šalies kultūros, tačiau dauguma jų remiasi į panašias šaknis, siejamomis su senovės keltų Samhain švente^[1]. Teigiama, jog ši šventė buvo skirta pažymėti vasaros pabaigą bei mirusiųjų pasaulį, kuris nejučia priartėja prie gyvųjų.

Išskiriant šalis pagal jų tradicijas, pasaulinė Helovyno diena Jungtinėse Valstijose žymima ne tik moliūgų skaptavimu, tačiau taipogi kostiumų vakarėliais – nuo gąsdinančių iki humoristinių. Be to, daugelis esame girdėję apie žaidimą „Saldainiai arba pokštas“ (Trick-or-Treat), kai einama nuo durų prie durų, prašant saldainių. Šis užsiėmimas yra ypač populiarus JAV. Meksikoje Helovynas – tai Mirusiųjų diena, įkvėpta panašių idėjų – pagerbti mirusius, kabinant spalvingas dekoracijas ir lankant šeimos kapus.

Airija ir Škotija šią dieną išsiskiria kaukių ir ugnies šou, mat tikima, jog gąsdinantys kostiumai bei kaukės atbaido blogąsias dvasias. Japonijoje Helovynas taipogi tapo mados švente, tad miestuose vyksta kostiumuotųjų eitynės, kuriose dalyvauja tūkstančiai žmonių. Vis dėlto, dėl budistinių tradicijų Japonijoje nėra tradicijos, susijusios su mirusiųjų pagerbimu per Helovyną. Prancūzijoje ši šventė – itin senas reiškinys, siejamas su amerikietišku popkultūros poveikiu kaip ir Italijoje.

Nors Helovynas tradiciškai gimė kaip keltų ritualas, šiandien jis yra įtrauktas į daugelio šalių tradicijas. Kita vertus, nepaisant to, kad vakarietiškas „gąsdinimo“ festivalis plinta globaliu mastu, kai kuriose šalyse jis laikomas komercine, svetima tradicija.

Lietuvoje Helovyno tradicijos – ganėtinai naujos, bet kasmet vis labiau populiarėja, ypač tarp jaunimo. Tai galima pajusti ne tik matant dekoracijas nuosavų namų kiemuose, tačiau taip pat atitinkamai puošiantis kai kurioms ugdymo įstaigoms. Visgi, nors vieniems šis reginys kelia nuotaiką, atsirandą tokių, kuriems visa tai kelia pasibaisėjimą.

Kolekcionuoti moliūgus Lietuvoje tampa vis populiariau – tačiau ne sriubos virimui

Nors kai kurios dekoracijos daliai tautiečių kelia šiurpą, primindamos siaubo filmų elementus, regis, pasaulietinių Helovyno šventės atributų neišvengsime. Kol kas to negalima pasakyti apie žaidimą „Saldainiai arba pokštas“, kuris šalyje dar neprigijęs. Tačiau, didėjant Helovyno populiarumui, kai kuriose bendruomenėse ar daugiabučiuose galima pamatyti šį žaidimą inicijuojančius vaikus.

Nepaisant vakarietiškų aidų, dalis mūsų visuomenės šią šventę vertina skeptiškai dėl menamo nesuderinamumo su lietuviškais papročiais. Mat tauta vis dar yra linkusi minėti tradicines Vėlines, kai pagerbiami mirusieji, lankomi kapai bei uždegamos žvakės.

Šiaulių Didždvario gimnazija užminė mįslę, daliai žmonių primenančią siaubo filmą

Nors kai kas skuba ruošti ryškius kostiumus ir darytis makiažą, kitoje barikadų pusėje esantys tautiečiai verčia akis į dangų, tikėdamiesi Dievo palaiminimo. 

Pastariesiems šoką sukėlė vienas Šiaulių Didždvario gimnazijos kiemo papuošimas, išskaptuotame moliūge regint lėlės galvą^[2]. Žmonės smalsauja: ar tai darė vaikas, o gal tai vis tik jį mylinčių tėvelių kūrybos vaisiai? Nors šventimas skamba kaip nekaltas laiko leidimas, atsipučiant nuo rutinos bei kasdienių darbų, pamačius tokius vaizdus nevengiama svarstyti, kur gi ta riba tarp siekiamų išgyvendinti lietuvių papročių ir šventinio nenormalumo...

Pasauliečiai, ko gero, it susitarę tvirtintų, jog mūsų matytos dekoracijos – „tik gėlytės“. Kitaip tariant, nors pamažu perimame neįprastų švenčių vairą į savo rankas, taip toli greičiausiai dar nepažengėme.

Minėta dekoracija, savo ruožtu, sukaustė nemažos dalies internautų žvilgsnį bei pelnė kritiką, o kai kur – ir pagyrimų. Tad aišku, jog susipriešinimas – neišvengiamas: kol vieni nemato tame nieko bloga, kiti regi „prastūminėjamą“ mirties kulto garbinimą.

Labiausiai nerimaujama, jog tokių vaizdų neturėtų matyti vaikai. Kadangi Vėlinių prasmė, dalies akimis, yra tradicija, lydėjusi mūsų tautą nuo pagonybės, švęsti Helovyną – tolygu beprotybei. Kita vertus, kaltų nėra ir, ko gero, negali būti, naujovėms įsiūbuojant papročių kitimą – kartais veik nematomą – kaip tą, kuris uzurpavo Šiaulių mokyklos kiemą. 

Kai kurie Helovyną vadina „demonišku ritualu, ateinančiu pasiimti mūsų vaikų“

Dalis tautiečių smalsauja, kodėl, pavyzdžiui, Helovyno negalima vadinti moliūgų arba derliaus švente, nuogąstaudami, kad Helovynas – lengvabūdžių šventė – tų, kuriems visuomet stinga aštresnių pojūčių. Kaip vieną iš alternatyvų, pastarieji siūlo netraukti vaikų į tai ir, tarkime, organizuoti šventes klubuose ir kitose uždarose suaugusiems skirtose erdvėse.

O iš tiesų, Helovyno šaknys glūdi Samhaine – senovės keltų šventėje, žyminčioje derliaus nuėmimo pabaigą ir žiemos pradžią, kai, keltų manymu, riba tarp gyvųjų bei mirusiųjų buvo plona^[3]. Nors per šią šventę buvo pagerbiami protėviai ir uždegami laužai, ji nebuvo susijusi su šėtonu ar blogio būtybėmis. Tačiau dėl jos sąsajų su dvasiomis bei antgamtiniais reiškiniais, kurie yra dažni daugelio pagoniškų švenčių motyvai, kai kas ją laikė susijusia su tamsiaisiais ar okultiniais veiksmais.

Ankstyvaisiais krikščionybės laikais Bažnyčia iš tikrųjų siekė pakeisti arba pertvarkyti pagoniškas šventes, kurdama naujas krikščioniškas šventes. Visų šventųjų diena (lapkričio 1 d.) ir Visų sielų diena (lapkričio 2 d.) buvo įvestos siekiant pagerbti šventuosius ir melstis už sielas, dėl to spalio 31 d. atsirado „Visų šventųjų diena“. Nepaisant to, kai kas išlikusias liaudies tradicijas, susijusias su dvasiomis ir kostiumais, laikė nesuderinamomis su krikščioniškomis vertybėmis ir Helovyną siejo su nekrikščionišku ar net „šėtonišku“ elgesiu. Vėlgi, satanizmo prieskonio Helauvyno šventei prideda ir jos vaizdavimas žiniasklaidoje bei kultūriniuose pasakojimuose. Tad švęsti šią šventę ar ne, ir, galiausiai, kaip ją teisingai pateikti – atsakymo vis dar ieškoma.