Žmonės nužudytų vieną, kad išgelbėtų daugelį
Pasaulinė gyvūnų skerdimo statistika skelbia, jog per pastaruosius kelis dešimtmečius gyvūnų skerdimas paaugo[1]. Akivaizdu, kad viščiukai yra labiausiai skerdžiami sausumos gyvūnai, o po jų eina kiaulės, avys ir karvės. Žinoma, galima teigti, jog šio reiškinio didėjimas atsirado dėl gyventojų skaičiaus augimo, tačiau tai ne visai tiesa.
Įdomu tai, kad valstybės, kuriose daugiausiai paskersta karvių ir vištų, yra Kinija, JAV ir Brazilija. Kalbant apie kiaules, jos dažniausiai skerdžiamos Kinijoje, JAV, Vokietijoje, Ispanijoje, Vietname bei Brazilijoje. Tuo tarpu tonas žuvų gamybai sunaudoja Kinija, Indonezija, Peru, Indija, Rusija ir JAV. Kita vertus, jeigu nekenčiame žiauraus elgesio su gyvūnais, kodėl mes tai darome?
Tiesa ta, kad augintiniai gali nukentėti dar labiau koronaviruso pandemijos metu, įskaitant piktnaudžiavimą jais ar jų atsikratymą. Derėtų apsvarstyti ir netinkamą elgesį su, pavyzdžiui, lenktyniniais žirgais Kvinslendo skerdykloje Australijoje, arba pasipiktinimo audrą sukėlusį incidentą, kuomet žmogus nukirto kukabaros (paukščio) galvą. Ir tokios istorijos, kaip žinia, daugeliui sukelia šoką bei pasibaisėjimą.
Turime pripažinti, jog mūsų visuomenėje žaloti gyvūnus yra ganėtinai įprasta – milijardai kasmet nužudomi ūkiuose ar skerdyklose – ir žmonijos ryšys su pastaraisiais yra išties kontroversiškas: žmonės myli gyvūnus, bet tuo pat metu kelia ranką prieš juos, ir toks elgesys kenkia ne tik gyvūnams, bet ir mums patiems. Ir visgi, negalime nutraukti savo bendravimo su jais ir išsilakstyti į skirtingas puses – turime dalintis pasauliu. Kitaip tariant, užmegzti tinkamus santykius yra būtina.
Galime iliustruoti žmogaus požiūrį gyvūno atžvilgiu tokiu pavyzdžiu: keletą žmonių ištinka staigi mirtis dėl organų nepakankamumo. Ir vienintelis būdas išgelbėti jų gyvybes yra nužudyti vieną sveiką žmogų, išimant iš jo reikiamus organus ir persodinant tiems, kuriems jie šiuo metu reikalingi. Taigi, ar etiškai priimtina nužudyti tą, kuris išgelbės didžiąją dalį?
Sakyčiau, kad jeigu atstovaujate daugelio žmonių požiūrį, jūsų atsakymas yra kategoriškas „ne“, mat argumentas, jog kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę ir negali būti paaukotas visuotiniam gėriui, ko gero, paimtų viršų.
Pateiksiu ir kitą scenarijų asmenims, kurie nevalgo mėsos, bet vis dar dėvi odinius drabužius: tarkime, esate viščiukų fermos valdytojas, ir ilgainiui paplinta infekcinis virusas, o jūs turite nuspręsti, ar nužudyti vieną užkrėstą gyvūną, ar leisti virusui plisti visame ūkyje, galiausiai užmušant didesnį skaičių vištų? Neversiu jūsų rinktis, tačiau esu tikra, kad susidūrę su tokia situacija, sakytumėte, jog normalu nužudyti tą, kuris išgelbės daugumą. Ir tai vadinama utilitariniu sprendimu, kurio dėka galutiniu tikslu tampa laimės maksimizavimas ir kančios minimizavimas, kuomet daugelio poreikiai yra svarbesni už keleto interesus.
Naminiai gyvūnai yra nusipelnę daugiau
Ne paslaptis, jog gyvūnų aktyvistai, laikantys gyvūnus ir žmones moraliai lygiais, gali būti linkę į pastaruosius žiūrėti iš absoliučiai skirtingų perspektyvų, ir tai atspindi perdėm žmogišką polinkį mąstyti apie gyvūnus bei žmones pagal skirtingus standartus. Kita vertus, juk nelegalūs medžiotojai yra žymiai didesnė problema negu gyvūnų aktyvistai, tad kodėl mes nekalbame apie juos?
Kai įvairūs gyvūnai yra naudojami moksliniams eksperimentams, sakoma, kad tai daroma visuomenės labui; tuo tarpu su žmonėmis, išlaidų ir naudos koncepto motyvo, rodosi, nepakanka. Ir visgi, derėtų paminėti, jog išimčių pasitaiko ir gyvūnų išlikimo atrankoje. Pagalvokite apie savo šunį: ar leistumėte jį nužudyti tam, kad išgelbėtumėte tuziną? Tarp kitko, maža pelytė mokslininko rankose atrodo įprastai.
Iš esmes žmonės gali matyti gyvūnus keliais skirtingais būdais: galime juos laikyti objektais, egzistuojančiais tik dėl mūsų malonumo (žvejybos pramonė); žvelgti iš utilitarinės perspektyvos, kai gyvūnai yra svarbūs, bet, reikalui esant, nesunkiai pakeičiami kitais; žiūrėti kaip į būtybes, kurios yra ne tik svarbios (savaime suprantama), bet ir turi teises, tokias kaip teisę į gyvybę, kūno vientisumą ar netgi teisę į laisvę[2].
Žinoma, turbūt kiek keista skirstyti gyvūnus į svarbius ir mažiau reikalingus, tačiau šeimos nariai – tik tie, kurie auginami kambaryje – akivaizdu, jog ši nuostata beveik nekinta.
Dažnai žiaurumas grindžiamas tyčiniu motyvu
Nūdienoje daugelis iš mūsų, deja, gyvūnus laiko elementariu dalyku, kaip kad žvejai mato savo kasdienį laimikį. Ir būtų didžiulė tragedija, jei tokia nuostata išliktų vertinga ir ateityje. Nepaisant to, jog gyvūnai itin skiriasi nuo žmonių, jie vis tik yra sąmoningi individai, turintys teisę į asmeninę gerovę. Ir tai pripažinus žengsime lemtingą žingsnį siekiant sumažinti nereikalingų kančių bei mirties proveržio, kurį žmonės sukelia gyvūnams, mastą[3].
Gyvūnai nėra daiktai, o mes, kaip visuomenė, turime išspręsti klausimus, susijusius su santykių su gyvūnais kūrimu, kurie identifikuotų bei gerbtų įsipareigojimus jiems: moralinės teisės bei gyvūnų skirtumai turėtų atspindėti elgesio ribas, impregnuojančias tinkamą (etišką) požiūrį.
Taip, žiaurus elgesys su gyvūnais, paplitęs šiuolaikinėje visuomenėje, kaip žinia, gali pasireikšti ganėtinai įvairiomis formomis – nuo vaiko, metančio akmenį į šunį, iki cirko trenerio, kuris, drausmindamas dramblį, suduoda šiam per užpakalinę dalį. Be to, puikus tokio elgesio pavyzdys – nuolatinis gyvūnų pirkimas (kaupimas), apibūdinantis situaciją, kai individas įsigyja daugiau gyvūnų, nei turi tam sąlygų, jog jais tinkamai pasirūpintų (šis atvejis, beje, gana populiarus Lietuvos veislynų pogrindžiuose).
Reikėtų nepamiršti ir žalą darančių šunų kosmetinių procedūrų, kurios, nors ir nėra nė trupučio reikalingos, laikomos gana populiariomis. Kalbant apie gyvūnų išvaizdos manipuliacijas, kelis šimtus metų žmonės selektyviai augino šunis, kad įgytų tam tikrų trokštamų savybių: dekoravimas cheminėmis priemonėmis, odos nulupimas, ausų ar uodegos patrumpinimas – tai operacijos, keliančios ne tik skausmą bei diskomfortą, bet ir didelį pavojų, dargi galintį privesti prie mirtinų komplikacijų.
Be kita ko, mėgstama ir dar labiau improvizuoti: arklių ir šunų lenktynės, kovos su gyvūnais, visame pasaulyje egzistuojančios jau šimtmečius, ritualinė dvikova su jaučiais, kurios metu gyvūnas galiausiai nužudomas koridos arenoje – tokie vaizdiniai ir toliau žadina aplinkinių susidomėjimą, prieštaraujantį gyvūnų gynėjų pozicijai.
Savaime aišku, jog žiaurus elgesys su gyvūnais prieštarauja įstatymams visose šalyse, o tam tikri piktnaudžiavimo gyvūnais veiksmai taipogi yra laikomi nusikaltimais, dėl ko būtina pranešti apie nusikaltimo vykdymą, ir visai nesvarbu, ar tai būtų piktnaudžiavimas gyvūnais, ar prievarta prieš vaikus, ar bet kokia kita neteisėta veika.
