Jei gyvenimas kaime skamba nuobodžiai – visuomet yra alternatyva
Ne paslaptis, jog slegiami rūpesčių, išvarginti automobiliais „užspringusių“ kelių ir nuolatinio per gerklę lendančio lėkimo dažnai pasižiūrime į tą pusę, kur žaliuoja miškai, spindi ežerai bei tuntais murkdosi tenykštės vietos gyvūnija.
Žinoma, visa tai nėra kažkoks stebuklas ar anomalija, nes, anot kai kurių tyrimų, žmonės, kurie gyvena netoli pagrindinių kelių, gali turėti didesnę riziką į tokį galvos smegenų sutrikimą, kaip demencija. Ir būtent susirūpinimas sveikata gali paskatinti galvoti apie švaresnį, ramesnį bei lėtesnį gyvenimo būdą.
Visgi kokia yra ta tikroji gyvenimo užmiestyje „kaina“ ir ar iš tiesų tai gali padaryti stebuklus? Grįžtant prie ligų ir gyvenimo kaime sąsajos, iš esmės nėra vieningo atsakymo į klausimą, ar persikrausčius į kaimą jūsų sveikata staiga imtų ir kardinaliai pasikeistų. Tačiau tikėtina, kad bent daliai žmonių šis pokytis taptų tramplinu į geresnę savijautą ir, galbūt, laimingesnį gyvenimą apskritai.
Toliau vardijant gyvenimo atokiau nuo judrių „stop-go“ miesto kelių kultūros privalumus, reikia pabrėžti, kad mes ir sumažiname riziką pakenkti plaučiams bei širdžiai, dėl kurių galiausiai dūstame, kosėjame ir mojuojame ranka sau prieš nosį. Aišku, daliai žmonių galbūt tiesiog pakaktų persikelti toliau nuo pagrindinio kelio link, pavyzdžiui, netoliese esančio centrinio parko, jog situacija, susijusi su sveikata, kaipmat susitvarkytų, tačiau vyresnio amžiaus asmenys dažniau renkasi gyvenimo kaime alternatyvą.
Reikėtų paminėti ir tai, kad jei iš pažiūros atsiskyrimas nuo dinamiško miesto gyvenimo kelia geras emocijas ir asocijuojasi su kone tobulo gyvenimo perspektyva, kurios fone marguoja nuolatos skambantys gaidžių peštynių aidai, ir mes ten matome gražiai „įrėmintą“ save, tuomet persikėlimas į užmiestį gali būti tikrai geras sprendimas.
Tuo tarpu stiklinių dangoraižių, prekybos centrų mylėtojų ir „klubinėtojų“ dėmesį vargu ar galima patraukti mojuojant iš ekologiškų žaliavų pagamintomis vėliavėlėmis bei itin sveiko maisto „politika“ apskritai – žmonės visuomet renkasi tai, kas atspindi jų asmenybės tipą, amžių ir specifinius reikalavimus, kurių kaimas gali ir neatitikti. Kita vertus, senyvo amžiaus piliečiai pasaulį mato dar kitaip ir dažnai jis būna susijęs su ramesniu gyvenimu gamtos prieglobstyje.
Ilgaamžis sveikuolis, gyvenantis kaime – tradicinis reiškinys
Švaresnis oras, lėtesnis tempas ir daugiau žalumos – tai privalumai to, ką vadiname gyvenimu toliau nuo miesto. Tuo tarpu, anot sveikatos priežiūros atstovų, kenksmingos didmiesčio sąlygos, kaip žinia, padidina insulto, plaučių vėžio, širdies ir kvėpavimo takų ligų riziką, o ypatingai vyresniesiems[1].
Taigi, jei žiūrėsime į kaimą kaip į nuostabią vietą gyventi, tuomet pamatysime, jog ten taip pat yra galimybių išeiti į „žmones“ ir dalyvauti susibūrimuose, pavyzdžiui, pasivaikščiojimuose ar tam tikrose sporto ir kultūros programose.
Žinoma, nėra sunku romantizuoti gyvenimą kaime ir regėti jį kaip žalią, ramią bei atgaivos kupiną erdvę, kurioje stresu tarsi nė nekvepia. Tačiau apsistojant ten, aišku, turime pagalvoti ir apie susidūrimo su finansiniais keblumais galimybę, susijusią su, galbūt, ribotais pasirinkimais, dėl kurių gyvenimas užmiestyje daliai žmonių nebūtų patrauklus sprendimas.
Aišku, neretai tokios aplinkybės neįveikiamos gali atrodyti tik mums, miestiečiams, kol senjorai tuo tarpu susiėmę už pilvų linksmai kvatoja ir toli gražu nesiskundžia būdami „atskirti“ nuo pasaulio. Kita vertus, galime pasidžiaugti tuo, kad dėl kaimo žmonių (sąmoningos arba ne) intencijos ir pasyvesnio transporto naudojimo jų gyvenimo tempas tampa puikiu gamtos saugojimo šaltiniu.
Tuo tarpu kalbant apie senjorus bei galimą jų izoliaciją ir kasdienius sunkumus, svarbu paminėti, jog iš esmės vienišumas yra nemenka problema senstant: pagyvenusiems žmonėms, kurie nėra pakankamai materialiai apsirūpinę arba tiesiog gyvena toliau ir dėl to neturi galimybės naudotis elementariais patogumais gyvenimas kaime gali tapti išties rimtu iššūkiu[2].
Tačiau svarbu paminėti, kad vis tik neretai jiems didelės problemos tai nekelia, ko negalima pasakyti apie jų suaugusius vaikus, kurie norėdami gero ištempia tėvus iš ilgus metus puoselėtos trobos bei tokiu būdu nutiesia kelia į, galima sakyti, pragaru grįstą gyvenimą tarp mūrų ir pragaištingo žmonijos susvetimėjimo.
Kitaip sakant, miestas ne visada reiškia kokybišką socializavimąsi – kartais užtenka vos kelių kaime gyvenančių žmonių bei į mėnesį dukart atvažiuojančių anūkų, jog jaustumeisi laimingas, ir visai nesvarbu, kad norint pasiekti parduotuvę reikia pėdinti netgi pusvalandį.
Aplinka kaime senyviems žmonėms yra rojus Žemėje, kurio jie neketina palikti
Turbūt niekam nėra paslaptis, jog sulaukę garbaus amžiaus žmonės neretai persikelia gyventi į užmiestį ir pasirenka tokį gyvenimo būdą, kurio miestas įprastai nesiūlo.
Aišku, tai nebūtinai reiškia gyvenimą atskirtoje sodyboje, kurią vaizduoja spalvingi atvirukai – kartais senjorams tinka turgaus miestai, priemiesčiai, ar bažnytkaimiai. Kitaip tariant, atrodo, kad didžioji dauguma vyresnio amžiaus žmonių nenori gyventi itin tankiai apgyvendintoje vietovėje.
Tuo tarpu kalbant apie miestą, turėčiau paminėti, kad tiems, kurie nusprendžia pasilikti mieste, kartais norų neužtenka: esminė problema dalyje miestų yra ta, kad jie nėra pilnai pritaikyti garbaus amžiaus žmonėms, kuriems reikia daugiau suoliukų, viešųjų tualetų, bendrų erdvių, ryškesnių gatvės žibintų ir pan[3].
Taigi, iš esmės miestai turėtų būti geriausios vietos senėjimui, tačiau taip, deja, dar nėra. Nors, kita vertus, gal ir anokia čia problema, nes daugumai senukų modernaus dizaino suoliukas neatsvers gyvenimo mieste nepatogumų, tokių kaip šiukšlės, nuolatinis dundesys ir smogas.
Gyvenimas kaime turi savų aspektų ir įdomybių, tokių kaip „visi žino viską apie visus“ ir todėl iškeliavimas kažkur kitur tampa nemenka kančia ir padidina atskirtumo jausmą. Ir visai nesvarbu, kad rankas ištiesę laukia sūnus, dukterys ar kiti jaunesni giminaičiai, siūlantys visus įmanomus miesto patogumus – garbaus amžiaus žmonės mielai renkasi sėdėti prie savo trobos lango, šnekėti su kaimynais ir kramsnoti kieme nokstančius obuolius. Žinoma, tai skamba kiek idiliškai, bet galbūt tai yra tai, ko jiems labiausiai reikia ir mes, be abejonės, turėtume į tai atsižvelgti.
