- Lietuvoje nuolatinė neigiama demografinė tendencija
- Gimstančiųjų skaičiai Lietuvoje kelia nerimą
- 10 000 tūkstančių gyventojų tenka 80 naujagimių
Lietuvoje nuolatinė neigiama demografinė tendencija
Praėjusiais metais buvo pakartota seniai daugeliui žinoma tiesa – demografinė padėtis šalyje bloga ir nuolat blogėja. Nors labai prastai buvo atsiliepiama apie 2021 metus, jais šalyje gimė 23,3 tūkst. kūdikių, o 2022 m. – jau tik 21,9 tūkst. kūdikių arba 1,4 tūkst. (5,9 proc.) mažiau negu 2021 metais. [1]
Nors tūkstančiai lyg ir skamba gražiai, toks gimstamumo skaičius artėja prie gimstamumo rodiklių, Lietuvoje fiksuotų Antrojo pasaulinio karo metu. Dar mažiau optimizmo lieka gimstamumo duomenis palyginus su mirtingumo rodikliais: 2021 m. gimė 23,3 tūkst., mirė 47,9 tūkst. gyventojų. Ir šiuos duomenis pateikia ne kas kitas, o Valstybės duomenų agentūra.
Kelia nerimą ne vien pats nuolat mažėjantis gimstamumas, bet ir absoliutus gimusiųjų skaičius. Juk būtent minėti skaičiai, praėjusiais metais pasiekę minimumą (gimė 22 000 kūdikių), rodo potencialų ateinančių kartų dydį. Maždaug tiek vaikų, jeigu jų tėvai neemigruos, po 6-7 metų ateis į mokyklas, o po 16-18 metų jie turėtų įsilieti į darbo rinką arba stoti į aukštąsias mokyklas. Palyginimui, dar 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvoje niekas nekalbėjo apie 72 genderius (nes lytys yra tik dvi) ir nekūrė „gerovės“ valstybės, per metus gimdavo apie 56–57 tūkstančiai kūdikių.
Gimstančiųjų skaičiai Lietuvoje kelia nerimą
Situaciją, susijusia su demografine krašto problema, dar labiau gilina tai, kad mažėjant gimstančių vaikų skaičiui, tuo pat metu auga nenorinčių gimdyti moterų ar nesiekiančių susilaukti atžalų tėvų skaičius. Net netikėtai išaugs gimstančių vaikų skaičiui iki dviejų vienai moteriai, rodikliai vis tiek negrįš į praėjusio amžiaus pabaigą.
Šiandien mes turime tokį neįtikėtinai mažą gimusiųjų skaičių ne vien todėl, kad nenorima gimdyti, bet ir todėl, kad radikaliai sumažėjo pačių galinčių gimdyti moterų skaičius. Net jeigu gimstamumas padidės iki, sakykime, dviejų vaikų, tenkančių vienai moteriai, absoliutus gimusiųjų skaičius tikrai negrįš į 10-ojo dešimtmečio pradžios lygį.
Prie prastos demografinės situacijos, ne tik Lietuvoje, bet ir visame vadinamajame išsivysčiusiame pasaulyje, prisideda neaišku kieno užsakytos, prieš vaikus nukreiptos, kampanijos, kad esą atžalų nesusilaukiantys žmonės prisideda prie kovos su klimato kaita. Tik tokių iniciatyvų autoriai nutyli, kad trečiajame pasaulyje apie klimato kaitas niekas negalvoja ir jo gyventojai dauginasi nesustodami.
Grįžtant prie Lietuvos, čia galima pastebėti, kad įtaka dabartinei prastai situacijai daro ir ankstesnių metų tendencijos. Mūsų krašte gimsta mažiau mergaičių, tai reiškia, kad turime ir mažiau gimdyti galinčių moterų. O ir likusioms plaunamos smegenys, kalbant apie 72 genderius, šylantį klimatą ir t.t. [2]
Kitas neigiamas veiksnys – pastaraisiais metais vėl išaugusi jaunų, sveikų, potencialiai reproduktyvių asmenų emigracija. Dabar galinčių gimdyti moterų skaičius vos viršija pusę milijono, kai praėjusio amžiaus pabaigoje tokių buvo beveik milijonas. Tai lemia, kad net jei visos moterys nuspręs turėti bent du vaikus (gyventojų skaičiaus augimui reikalingos trys atžalos), situacija vis tiek liks prasta.
Pirmaeilė Lietuvos misija demografijos srityje – atkurti tokią jos gyventojų amžiaus struktūrą, kuri sulėtintų dabar tik augančius depopuliacijos tempus ir galėtų užtikrinti bent lėtą augimą tolesnėje ateityje. Pastaraisiais metais gyventojų skaičiaus mažėjimo neišvengia ne tik Lietuva, bet ir Vakarų Europa, kur moterys vis dažniau motinystę iškeičia į karjerą arba minėtą mistinę kova su klimato kaita. Visgi iki 2018 m. Lietuva buvo, ir labai tikėtina, kad liko, viena iš sparčiausiai mažėjančių šalių pasaulyje. [3]
10 000 tūkstančių gyventojų tenka 80 naujagimių
Apie tai, jog be skubių pokyčių Lietuvą gali ištikti primirštos aktorės ir aktyvios konservatorių ruporės Nijolės Oželytės prognozuojamas likimas, tai yra, po 100 metų liktų tik su jokia žmonių grupe nebesiejamas pavadinimas, vis garsiau kalba ir socialinių tinklų vartotojai. [4]
Jie primena, kad Lietuva vieną po kito muša antigimstamumo rekordus, tačiau, nepaisant to, jog 10 000 gyventojų tenka mažiau negu 80 naujai gimusių asmenų, priimantys sprendimus nieko nedaro, kad situacija pasikeistų.
Pasak internautų, gers sprendimas buvo vaiko pinigai, bet ši priemonė išsisėmė. Šiandien potencialūs tėvai pirma nori užsitikrinti gerbūvį, o tik tuomet pradėti galvoti apie vaikus, bet kol daugelis pasiekia užsibrėžtus tikslus, gimdyti tampa per vėlu. Ir čia valdžia ne tik kad nedaro nieko, jog padėtis pasikeistų, bet ir, naikindama regionuose veikiančias gydymo bei ugdymo įstaigas, situaciją tik dar labiau blogina.
Kaip vieną iš galimų problemos sprendimo būdų internautai siūlo susieti vaiko pinigus su tėvų amžiumi – kuo jaunesni žmonės gimdytų, tuo didesnes išmokas jie gautų. Deja, toks pasiūlymas net tik radikaliai nepakeistų situacijos, bet ir paskatintų vaikus gimdyti asocialius ar tiesiog nenorinčius dirbti, asmenis. Gimstamumas kažkiek gal ir padidėtų, tačiau situacija suponuotų naujas socialines-ekonomines problemas, o ne jų sprendimą.
Tai lemtų, kad mokėti reikėtų ne tik už pagimdytus vaikus, bet ir už jų išlaikymą, nes Lietuva Europoje pirmauja ne tik pagal žemą gimstamumą, bet ir pagal paliekamų vaikų skaičių.
Demografinė problema yra plati, giliai įsišaknijusi, todėl priebėgomis jos išspręsti nepavyks. Sprendimai turi būti daromi kompleksiniai, apgalvoti, numatant ilgalaikį jų poveikį. Tik tokiu atveju dar galima pakeisti situaciją ir išvengti N. Oželytės taip laukiamo valstybės ir tautos išnykimo...
.
