Ant garbingo Gedimino kalno įsitaisė prancūzų menininko padaryta „tatuiruotė“
Pastaruoju metu ramybės negaunantys istoriniai Vilniaus objektai tapo iš užsienio atvykusių menininkų „bandomaisiais triušiais“ – ir pirmiausiai pradėta nuo kadaise buvusią Lietuvos didybę menusio Gedimino kalno. Šiam iš Prancūzijos atvykęs menininkas nusprendė iškeverzoti milžinišką tatuiruotę.
Trečiadienį įvyko tai, ko Vilnius dar savo akimis neregėjo, o Didysis Kunigaikštis Gediminas, kadaise sapnuose ant šio kalno išgirdęs geležinio vilko gausmą, veikiausiai savo prabangiame sarkofage vartosi iš kairės į dešinę ir atvirkščiai.
Legendomis ir mitais apipinti Gedimino pilies griūvėsiai, vis dar tebestovintys ant jau kurį laiką irstančio tuo pačiu vardu pavadinto kalno, dabar jau tapo ne Lietuvos didybės, bet kvailybės simboliu. Štai ant Gedimino kalno trečiadienį Vilniuje viešėjęs įtakingas menininkas Saype’as išpaišė freską, kurioje vaizduojamos susikibusios rankos. Vienybė – svarbu kaip niekad.
„Pasaulyje, kur vienas su kitu esame kaip niekad susiję, tuo pat metu esame ir labai susiskaldę“, – aiškino Saype[1].
Žmonės esą visą kūrybos procesą galėjo stebėti iš toli, mat kūrinys – milžiniškas ir iš tolo atkreipiantis dėmesį (matyt, labiau, nei eilę metų vykstanti kalno erozija).
Įvertino ir miestelėnai: piešinys kaip ir valdžia – „kai ranka ranką plauna ir kalną nuplauna“
Žinoma, net ir inovatyviems vilniečiams šios tatuiruotės buvo per daug. Dar šitaip išdarkyti kalną reikia sugalvoti – rėžė vieni. O štai kiti rado ir tokio dizaino paaiškinimą – kai ranka ranką plauna, ir kalną tuo pačiu nuplauna.
Tačiau liūdesio šį kartą net ir sveikas humoras nepaskandino – daugiau susidirbti, matyt, jau nebuvo galima. Tik štai kada pagaliau tas Vilnius pasieks dugną? Mat vis krenta žemyn, jau atrodo, kad dugnas – ir štai, tada Vilnius tampa „Europos G tašku“ arba pasiūlo už simbolinį mokestį miestiečiams išsitatuiruoti sostinės „ženklus“ – tą patį griūvantį kalną arba seną, nupiepusį ir dažnai užsiliepsnojantį troleibusą.
Tik štai, nei italai Koliziejaus, nei britai Vestminsterio, nei prancūzai Dievo Motinos katedros „nepeckioja“, o gerbia ir saugo[2].
„Padarykite svarbiausią Lietuvos istorijos kalną „modernaus“ pseudomeno eksperimentų vieta. Nuklokite šlaitus vamzdžiais ir kitais „meno“ kūriniais.
Coca Cola ir kramtuškių reklamomis, ant pilies – būtinai graffiti pirmenybes. Ir visus svarbiausius kultūros paminklus, šventyklas apipezokite kuo nors.
Ant Katedros – būtinai kokią nors freską apie tuos, kurie „yra visur“. Gal CNN palaikins“, – ironiškai pasiūlė visuomenininkas Algimantas Rusteika.
Valstybei nusispjauti griūnantis kultūrinis objektas
Ir taip, toks meniškas piešinys yra ne kas kita kaip patyčios iš dabartinės Gedimino kalno situacijos, kai nuo 2017 metų, kai kalne buvo paskelbta ekstremalioji situacija, valstybė niekaip neranda pakankamai lėšų sustabdyti jo griuvimui.
O štai kad Kultūros ministerijos neva naudojamos prevencinės priemonės iš tiesų neveiksmingos, rodo ir pasikartojančios nuošliaužos, o paskutinioji atsirado ir šių metų liepos pabaigoje[3].
Pastaruosius aštuonerius metus kone didžiausiu sostinės pasididžiavimu turintis būti kalnas sistemingai virsta nacionaline tragedija. Kalnas ne tik, kad dabar ištatuiruotas ir nuolat vagojamas nuošliaužų, bet dar buvo ir iškirstas aiškinant, kad tą padaryti buvo būtina, mat kalno šlaituose esantys medžiai esą juos judino ir ardė[4].
Didysis tokių medžių retinimo vajus prasidėjo dar 2011-aisiais, kai buvo pašalinta daugiau nei 200 lapuočių, o jau 2013 metais ant kalno esančius medžius buvo galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.
Liūdną bendrą vaizdą dar labiau sustiprina prieš septynerius metus apie kalno ateitį išsakyta Lietuvos geologijos tarnybos darbuotojos Romos Kanopienės nuomonė (nuo to laiko taip ir nepradėta kalno aktyviai gelbėti). Ekspertė teigė, kad versija, jog kalnas tiesiog ims ir sugrius – labai tikėtina.
Pinigų kalno gelbėjimo darbams nerandama, užtat vilniečiams siūloma įamžinti kalną ant savo kūno
Žmogų iš Gedimino kalno išvarysi, bet kalno iš žmogaus – niekada. Štai tokiais lozungais vadovaudamasi sprendimus priiminėja Vilniaus miesto turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“. Ši nusprendė, kad geriau pastangas mesti ne į svarbiausių sostinės objektų išsaugojimą fiziškai, bet jų išsaugojimą vilniečių širdyse, o dar geriau – ant jų kūno.
Juk ne visi sostinės gyventojai gali kasdien matyti Gedimino pilį ar kalną, ar senus Vilniaus troleibusus, todėl geriausia išeitis nuolatos būti neginčijama sostinės dalimi – tai išsitatuiruoti norimą objektą ant savo kūno. O jei dar tą galima padaryti pigiau – tai kodėl gi ne?
Kas jau spėjo, tas spėjo, o kas nespėjo, tas palauks – rugpjūčio pabaigoje akciją atrakciją paskelbusi agentūra, siūliusi Vilniaus simbolių tatuiruotes už 50 eurų simbolinį mokestį, kol kas panašių paslaugų miestelėnams nebeplanuoja, tad dabar teks tik įsiamžinti ištatuiruotą kalną.
