Sukūrus informacijos perteklių, tapome pasyvūs egoistai
Tiek pažadų girdėta apie plačias gatves, struktūruotą miestų valdymą, tvirtas valdytojų rankas bei galimybę gyventi geriau, turint vis mažiau rūpesčių, kad jau daugelį tokios kalbos, esu tikra, verčia vemti. O kur dar nuolatiniai soc. tinklų priminimai apie meilę sau ir nuolatines laimės paieškas – atrodo, jog stovime ant „tobulo“ pasaulio slenksčio – dar žingsnelis – ir durys atsivers.
Tikiuosi, pajutote ironiją. Ir, labai tikiuosi, kad iki puikaus pasaulio mums jau nebetoli.
Galima manyti, kad tobuloje visuomenėje greičiausiai gyventų niekada nesergantys, nejaučiantys liūdesio ar pykčio žmonės[1]. Jame – nuoširdžiai viliuosi, kad šis „tobulo pasaulio“ elementas dienos šviesos nieku gyvu neišvys – taipogi nereikėtų rūpintis vaikais bei šeima, nes ilgalaikiai santykiai būtų nepriimtini, o ir ne itin reikalingi.
Visgi turbūt nė vienas nedrįstume manyti, jog kai narkotikai ir seksas bus dar labiau skatinami, o už pasirinktą nevaisingumą lauks dosnus atlygis, kol naujos alfų ir betų kartos bus štampuojamos mėgintuvėliuose ir programuojamos laimingai ateičiai, mes gebėsime su šypsena ir pasitenkinimu pasiskirstyti darbus: vieni – ropių derliaus nuėmimui, kiti – elito skyriui. Kitaip sakant, kol neatsiras žmogus, jaučiantis, kad gyvenimas yra džiaugsmingas tiek, kiek verta jo asmeninė laimė, „galutinė stotelė“ šmėžuos tik pasakoje.
Iš tiesų, mums nereikia laukti, kol pasaulio lyderiai susipras, kad formavimas kūdikystėje ir narkohipnozė yra kur kas paveikesni valdžios instrumentai nei prievarta bei kalėjimai.
Taisyklė šioje vietoje gana paprasta: mėgstantys laimingą tarnystę ir paklūstantys botagui turi išsivaduoti iš slepiamos tiesos, paskendusios nereikšmingumo jūroje.
Mes labiau bijome užgrobtos kultūros, ne primityviosios
Jau pragyvenome amžių, kuomet knygos buvo uždraustos. Dabar, akivaizdu, nebėra priežasčių jas drausti, nes tiesiog nebelieka norinčių skaityti. Šiuo atveju išeitis yra: norėdami išlaikyti psichikos ramybę ir emocinę pusiausvyrą, turime numalšinti savo įniršį egzistencine prasme, kainuojančia nei daug, nei mažai: prisitaikymą.
Ir iš tiesų, didžioji dalis psichinių, emocinių ir dvasinių kančių kyla dėl žiauraus lūkesčių ir tikrovės susidūrimo. Tuo tarpu nusivalydami dulkes – sužaloti bei pasipiktinę – tik dar labiau kenčiame nuo stulbinančios emocinės energijos įtempimo, klausdami, kaip tikrovė išdrįso nepaisyti to, ko iš jos reikalavome.
Waltas Whitmanas tai suprato, kai, ištiktas paralyžinio insulto, stebėjosi jį nuvylusiu kūnu, galbūt todėl, kad pasiskelbęs „Kūno ir Sielos poetu“ suvokė, kad abu yra vienas[2].
Visgi pastarasis nešvaistė emocinės energijos tikėdamasis, jog staiga sutrikęs kūnas atliks priešingą žygdarbį prieš tikrovę ir leis jam mėgautis savo mėgstamomis treniruotėmis ir kasdienėmis ekskursijomis prie upės; jis tiesiog „redagavo“ savo lūkesčius, jog šie atitiktų jo naują tikrovę, ir siekė ten rasti džiaugsmą pagal šiuos naujus būties parametrus.
Tai, kas tinka mūsų pačių kūno-sielos poetikai, lygiai taip pat ir santykių – tiems gražiems atskirų kūno-sielų mainams – yra gyvenimo džiaugsmas čia ir dabar, atskleidžiantis švaistomą pasipiktinimo energiją vienas kitam ir aplinkai, jog jie nesielgė taip, kaip mes tikėjomės.
Interneto pasipiktinimo kultūra puikiai tai liudija, atkreipdama dėmesį į šią keistą žmogaus proto savigraužos tendenciją, kiekvieną iš mūsų skatinančią ieškoti pagrindinės vertybių sistemos ramsčių, padėsiančių įveikti elementarius egzistencinius žmogaus būties iššūkius.
Įniršis – klaidingo tikrovės suvokimo rezultatas
Ar įmanoma, kad pasaulyje nebūtų begėdiškų žmonių? Tai neįmanoma, todėl turėtumėte nustoti reikalauti. (Derėtų remtis šia mintimi, kai susiduriate su apgaulingais ir nepatikimais žmonėmis.)
Tūkstantmečius prieš tai, kai Williamas Jamesas tvirtino, kad mūsų patirtis yra tai, kuo mes „sutinkame rūpintis“, ir neuromokslas atrado sąmonės vietą subjektyvios patirties savybėje, Markas Aurelijus suvokė, jog gyvenimo kokteilis susideda iš paprasčiausiai suformuluotų tiesų bei tūkstančio sudėtingų elgesio būdų, kuriuos reikia praktikuoti kasdien: pasaulio dalykai negali paveikti sielos; jie guli inertiški už jos ribų, ir tik vidiniai įsitikinimai ją trikdo[3].
Iš to išplaukia keistas bei įniršęs žmogiškumo pagrindas: kad ir ką darytų kitas žmogus – su mumis ar šalia mūsų esybės burbulo – vidinis atsakas į jį gyvena jausmų sferoje.
Dar labiau įniršęs Marcusas Aurelijus primena, kad mūsų pasipiktinimas netinkamu žmogaus elgesiu yra ne ko kito, o mūsų pačių proto galių pasėkmė: pamatysite, jog nė vienas iš žmonių, kurie verčia jus prarasti nuotaiką, nepadarė nieko, kas galėtų paveikti protą; ir už proto ribų nėra nieko, kas jums būtų žalinga.
Taigi, pastebėję, kad sprogimas iš įniršio dėl kito asmens tik dar labiau sutrikdys jūsų sielą, pamąstykite: pirma, nevyksta nieko, kas nedera su visuotine prigimtimi. Antra, nukreipkite žvilgsnį į savo pareigą būti geru žmogumi, eidami ten, kur jums atrodo teisingiausia.
Tai tik vienas iš pagrindinių meditacijos rūpesčių – visą gyvenimą truksiantis mokymasis aiškiai matyti kasdienybę, apsisaugant nuo psichinių kančių.
Akivaizdu, kad didžioji dalis įniršio kyla iš klaidingo suvokimo apie tikrovę – tai nusivylimo skausmas, užsidegantis tomis akimirkomis, kai iliuzijos šydas yra žiauriai pramušamas, kad leistų mums pagaliau pamatyti realybę.
Jei kiekvieną esamą užduotį atliksite vadovaudamiesi protu – uoliai, ryžtingai ir maloniai; jei užuot blaškęsi dėl nereikšmingų dalykų, išlaikysite savimi pasitikinčią dvasią, tarsi bet kurią akimirką turėtumėte ją atiduoti; jeigu vykdysite užduotį be lūkesčių ir būsite patenkinti tuo, jog dabartinis elgesys atitinka jūsų prigimtį, ir jei tai, ką išsakote, kalbama su tikru nuoširdumu, gyvensite gerai.
Mums nebūtina stengtis suderinti sunkiai uždirbtą orumo sferą – pakanka būti savimi.
