Pacientai privalo judėti – viso sveikatinimosi proceso metu
Kai žmogus dėl bet kokios priežasties yra paguldomas į ligoninę (dėl ligos ar operacijos), tikimasi, kad jis visą „viešėjimo“ ten laiką gulomis ilsėsis lovoje, kol pilnai atsigaus. Šiaip ar taip, išaiškėjo vienas svarbus ir neginčijamas dalykas: nors poilsis yra svarbus, per ilgas sėdėjimas ar gulėjimas lovoje gali dar labiau pabloginti padėtį, kadangi dėl to gali sulėtėti sveikimo procesai ir atsirasti dar daugiau nenumatytų sveikatos sutrikimų[1].
Kai kurie naujausi tyrimai iš tiesų rodo, kad fizinis aktyvumas gali padėti neutralizuoti neigiamą poilsio lovoje poveikį[2]. Šiuo atveju netgi 25 minutės per dieną vaikščiojimo ligoninės koridoriais gerokai pagreitina vyresnio amžiaus žmonių sveikimą, taip pat užkertant kelią pasikartojančioms hospitalizacijų tikimybėms ateityje. Tai liudija duomenys, kuriuose buvo nagrinėjamas aktyvaus (kiek įmanoma) laikotarpio ligoninėje poveikis tyrimo dalyvių fizinėms funkcijoms, įtraukiant ir vėlesnių sveikatos problemų (pavyzdžiui, kritimų) bei pakartotinio hospitalizavimo riziką.
Išanalizavus 3 000 vyresnio amžiaus suaugusiųjų nuo 55 iki 78 metų, kurie dėl ūmios ligos (tarkime, kvėpavimo nepakankamumo) arba operacijos buvo paguldyti į ligoninės intensyviosios terapijos skyrių ar bendrosios medicinos skyrių 7-42 dienoms, į rutiną įtraukiant skirtingas fizinio aktyvumo rūšis ir varijuojančią jų trukmę – nuo paprastų tempimo pratimų prie lovos iki vaikščiojimo, kasdienių jėgos bei aerobikos pratimų – prieita prie išvados, jog pastarųjų pajėgumai buvo didesni, lyginant su pasyviaisiais, o rizika grįžti į ligoninę per 30 dienų nuo išrašymo bent trečdaliu mažesnė.
Kitais žodžiais tariant, kuo daugiau judama – kuo intensyvesnė ir ilgiau trunkanti pasirinkta fizinė veikla – tuo geresnė asmens fizinė funkcija ir mažesnė rizika patirti traumą dar kartą.
Apskritai, nustatyta, kad optimalus aktyvumo laikas yra maždaug 40 minučių per dieną vaikščiojant vidutiniu intensyvumu, t. y. judant tokiu greičiu, kad kvėpavimas pasidarytų mažumėlę tankesnis nei yra įprasta.
„Kaulų prajudinimas“ ligoninėje užtikrina gerą savijautą ir už jos ribų
Svarbu pažymėti, kad vyresnio amžiaus suaugusieji, kurie išliko aktyvūs ligoninėje, maždaug 10 % rečiau patyrė kritimą, negalią ar mirtį po išrašymo, palyginti su tais, kurie buvo neaktyvūs. Tai rodo, jog fizinis aktyvumas iš tiesų apsaugo nuo žalingo (pernelyg ilgo) lovos režimo poveikio.
Kai kurie duomenys taip pat liudija, kad ankstyvos mobilumo terapijos metu sunkios būklės ir sąmonės netekusiems pacientams, gulintiems intensyviosios terapijos skyriuose, užtikrinamas nepalyginamai greitesnis atsigavimas, geresnė fizinė funkcija ir daugiau dienų be ventiliatoriaus[3]. Šios išvados leidžia nustatyti optimalius pratimų tipus ir veiklos trukmę norint gauti didžiausią įmanomą naudą.
Mankšta mažina nuobodulį ir depresijos riziką bei pagerina nuotaiką
Idėja, jog būdami ligoninėje neva turėtume ilsėtis lovoje – ir ši veikla netgi naudinga atsigaunant – jau seniai buvo vertinama dviprasmiškai. Tiesą sakant, apie neigiamą lovos režimo poveikį diskutuojama jau nuo 1940 m[4].
Nuo to laiko buvo atlikta daug lovos režimo tyrimų – daugiausia siekiant suprasti, kokį konkrečiai poveikį kūnui turi kosmoso tyrinėjimas, astronautams ilgą laiką praleidžiant nesvarioje aplinkoje. Keista, bet per kelias valandas po poilsio lovoje, kaip paaiškėjo, pradedame prarasti raumenų ir kaulų masę. Tai, kaip žinia, veda prie jėgų praradimo ir sumažėjusio gebėjimo savarankiškai atlikti kasdienes užduotis. Ilgas lovos režimas taip pat lėtina kraujotaką ir mažina plaučių talpą bei padidina venų trombozės riziką, negana to, gali sukelti spaudimą, vidurių užkietėjimą bei šlapimo nelaikymą.
Priešingai, fizinis aktyvumas padeda išsaugoti raumenų jėgą, reikalingą mobilumui ir kasdienėms užduotims atlikti, be kita ko, palaiko tinkamą širdies ir kraujagyslių sistemos darbą ir padeda išvengti venų trombozės bei virškinimo trakto problemų. Vėlgi, „nesusimažinkite“ – judėjimo nauda – ne vien tik fizinė.
Įrodyta, kad mankšta mažina nuobodulį ir depresijos riziką bei pagerina nuotaiką, tokiu būdu pacientus ir personalo darbuotojus apjungiant į komandinę veiklą, gerinant pastarųjų psichinę sveikatą. Galiausiai svarbu tai, jog buvimas ligoninėje (jei tik panorėsime) padovanoja galimybę suvokti visapusišką aktyvumo naudą, o tai yra vienas veiksmingiausių būdų išlikti sveikiems sugrįžus į namus. (Šis argumentas gali paaiškinti, kodėl tų, kurie yra aktyvūs gulėjimo ligoninėje metu, atkryčio rodikliai yra mažesni.)
Įsidėmėkite: kitą kartą, kai reikės vykti į ligoninę, įsidėkite pačius patogiausius sportbačius. Žinoma, šis receptas nėra „vienas dydis“, tinkantis visiems, tačiau svarbiausia įsitikinti, kad atliekate veiklą, atitinkančią individualius gebėjimus (jei sveikstate po operacijos arba turite širdies problemų, pradėkite lėtai ir krūvį palaipsniui didinkite).
Net smulkmenos – pavyzdžiui, pakilimas iš lovos ir atsisėdimas ant šalia esančios kėdės pailsėti arba trumpas pasivaikščiojimas į tualetą ar valgyklą – yra gera pradžia.
