„First Class Citizen“ – lietuvės kurtas filmas apie sisteminį vaikų atiminėjimą

Jurbarkietė Diana Maria Olsson sukūrė filmą apie Švedijoje vykstantį sisteminį vaikų atiminėjimą

Daugelis veikiausiai nežino apie lietuvės režisierės filmą „First Class Citizen“ („Mėlynas kraujas“), kuriame pasakojama apie sisteminį vaikų atiminėjimą. Šis filmas sulaukė pasaulinio pripažinimo ir laimėjo tokius prizus kaip pirmoji vieta Šveicarijoje vykusiame festivalyje „Women In Film Festival“. Bet sužinojus apie tai, kaip gimė tokio filmo idėja ir jame pasakojami skaudūs išgyvenimai, vargu ar gali kilti noras pavydėti režisierės sėkmės dėl puikaus filmo įvertinimo pasaulinėje rinkoje.

Tačiau pradėkime nuo pradžių. Diana Maria Olsson gimė 1983 metais Lietuvoje, kur užaugo savo tremtinio senelio namuose^[1]. Jauna režisierė turi du bakalauro ir du magistro diplomus, kuriuos sėkmingai apsigynė režisūros, žurnalistikos, viešųjų ryšių ir vizualinės kultūros srityse. Ji studijavo ne tik Lietuvos, bet ir Švedijos universitetuose, taip pat mokėsi civilizacijos kusą Sorbonos universitete. Be to, ji moka ne tik lietuvių ir anglų, bet ir švedų, rusų, vokiečių ir prancūzų kalbas.

D. M. Olsson dar studijų metais pradėjo įvairią aktyvią veiklą. Ji dirbo su tokiais televizijos dokumentiniais filmais kaip „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, „Požiūris“, „Laiko portretai“ Lietuvos nacionalinėje televizijoje (LRT). Dokumentinius filmus vis dar galima rasti Auksiniame LRT archyve. Be to, ji pasižymėjo politiniu aktyvumu ir netgi dirbo Seime.

2011 metais jai pavyko sukurti televizijos laidą apie kino pasaulį, pavadinimu „Ant raudonojo kilimo“. Nors transliacija buvo patvirtinta, tačiau dėl šeimyninių priežasčių lietuvių kilmės režisierė persikėlė gyventi į Švediją.

Tiesa, čia ji ir toliau neapleido savo kaip režisierės talento. 2018 metais žinoma moteris įkūrė filmų gamybos įmonę „Zen Division“. 2019 metais D. M. Olsson sukūrė švedų muzikinį dokumentinį filmą „Flickan Flaskan och Fostelandet“ (liet. „Mergina, butelis ir tėvynė“), kurį pilnai finansavo Švedijos nacionalinė televizija (SVT). O 2021 metais ji tapo organizacijos „Child and Family in Focus“ prezidente.

Deja, nepaisant didelių režisūrinių gabumų ir puikaus išsilavinimo, D. M. Olsson teko susidurti su skaudžia realybe. Lietuvei teko patirti dabar jau buvusio vyro švedo fizinį ir psichologinį smurtą. O nepaisant to, jog galiausiai jai pavyko ištrūkti iš tokių nepavydėtinų santykių, iš jos buvo atimtas sūnus.

Režisierė kelerius metus stengėsi kovoti su Švedijos institucijomis ir susigrąžinti sūnų. Dabar ji gyvena Danijoje ir nesiruošia kada nors grįžti gyventi į tiek skaudžių išgyvenimų davusią Švediją, tačiau stengiasi kuo plačiau skleisti žinią apie vaikų atiminėjimą, smurtą prieš moteris ir sistemą, kuri padeda luošinti vaikų bei jų motinų gyvenimus.

Filmas „Mėlynas kraujas“ rodytas įvairiose pasaulio vietose, tačiau Lietuvoje – tyla

D. M. Olsson patyrė aštrėjantį smurtą šeimoje, kai pradėjo kurti dokumentinį filmą su švedų nacionaline televizija. Tai buvo vyro būdas užtikrinti kontrolę, pastatyti žmoną į vietą. Tačiau kai su smurtu nenorėjusi taikstytis moteris pabandė pasitraukti iš žalingos aplinkos, susidūrė su skaudžia realybe – Švedijos sistema gina ne smurtą patiriančią moterį, o smurtautoją vyrą.

Be to, galiausiai iš režisierės, be jokios svarios priežasties, sistema atėmė vaiką. Ir visa tai įvyko nepaisant to, jog D. M. Olsson turėjo slapta įrašytus garsinius įrodymus, kad švedas vyras smurtavo tiek prieš ją, tiek ir prieš mažametį vaiką. Be to, mamos netekęs mažametis patyrė didžiulę traumą, dėl kurios mikčiojo, negalėjo kalbėti.

Dažniausiai su negailestinga Švedijos sistema susiduria ne pačios švedės, o kitatautės, nusprendusios sukurti šeimą su švedais. Deja, pasak režisierės, Švedijos teismai gina tik savo piliečius, o emigrantai tėra antrarūšiai. Be to, apie lygias vyrų ir moterų teises Švedijoje irgi kol kas galima tik pasvajoti.

D. M. Olsson nėra vienintelė išsilavinusi, žalingų įpročių neturėjusi mama, iš kurios Švedija atėmė vaiką. Taip nutiko daugybei kitataučių, savo vaikus mylinčių moterų, nes sistema veikia taip, jog Švedijos institucijos jau nuo senų laikų legaliai atiminėja vaikus be jokio rimto pagrindo.

Būtent apie tai režisierė ir sukūrė dokumentinį filmą, kuriame pateikiami skaudūs jos bei daugybės kitų moterų išgyvenimai, susidūrus su negailestinga Švedijos vaikų atiminėjimo sistema. D. M. Olsson tikėjosi, jog šis filmas padės paskleisti žinią apie didžiulę juodą dėmę Švedijos institucijų veikloje ir drauge paskatins moteris kovoti bei nepasiduoti nei smurtui, nei sisteminiam vaikų atiminėjimui.

Deja, nors „First Class Citizen“ sulaukė pasaulinio pripažinimo, o jame gvildenama tema neabejotinai gali paliesti ir Lietuvos moteris, šis dokumentinis filmas taip ir nesulaukė visuotinės premjeros visoje Lietuvoje. Iki pat šios dienos, net ir režisierei kreipusis į Seimą, filmas nėra platinamas ir nevyksta jo peržiūros skirtinguose Lietuvos miestuose.

Žiūrovus „First Class Citizen“ privertė braukti ašaras ir susimąstyti apie negailestingą sistemą

Kaip seniau yra pasakojusi pati režisierė, jos kurtas filmas apie negailestingą Švedijos sistemą nepalikdavo abejingų^[2]:

„Žiūrovai kino salėse festivaliuose nesulaikydavo ašarų ir klausdavo, kaip galėtų padėti. Kaip? Ir aš ieškau kelių. Sukūriau filmą ir jei reikės sukursiu dar kelis, kol bus pokyčiai.“

Ir iš tiesų – kas gali likti abejingas, matydamas tikrus pasakojimus apie smurto iškamuotas moteris, iš kurių galiausiai be jokio pagrindo atimamas svarbiausias jų turtas – vaikai? Deja, nepaisant to, jog Švedija atrodo kaip demokratinė Europos Sąjungos šalis, ji turi didžiulę juodą dėmę, kai kalba pasisuka apie kitataučių moterų teises.

Kaip jau minėjome, šiuo metu „Mėlynas kraujas“ nėra rodomas Lietuvos kino teatruose, todėl gyvai jo pamatyti neįmanoma. Tačiau internete yra ">„First Class Citizen“ filmo anonsas, o pati kūrėja su savo palaikytojais aktyviai stengiasi, jog ateityje jis būtų parodytas ir Lietuvoje.