Antgamtiška jėga šturmuoja daugiavaikės šeimos gyvenimą
Galime pasisakymą „Mama, šis namas yra blogis, todėl reikia tuoj pat sprukti“ įdėti į sąrašą dalykų, kurių, dedu galvą nukirsti, nenorėtume girdėti persikrausčius į naujus namus. Visgi šiame filme pažintis su būstu prasideda būtent taip[1].
„Man buvo labai jautru matyti, kaip mano gyvenimas rodomas televizoriaus ekrane“, – sakė laikinoji devintojo dešimtmečio siaubo namų Konektikute savininkė Carmen Reed, praleidusi ten maždaug dvejus metus, kol sūnus buvo gydomas nuo vėžio netoliese esančioje klinikoje.
Anot moters, kol ji, jos tuometinis vyras, trys vaikai ir dvi dukterėčios ten gyveno, nuolatos patirdavo piktavališką jėgą. Ir visa tai prasidėjo jau tą pačią naktį, kai jie įsikėlė.
Detaliau kalbant, naujakurių pradžią vainikavo tai, jog C. Reed sūnus pradėjo matyti jaunuolį ilgais juodais plaukais, kuris neva kiekvieną dieną su juo kalbėdavosi: kartais jam grasindavo, o kartais stovėdavo ir tiesiog kartodavo savo vardą.
Ši istorija peraugo į tai, kad visai netrukus namo šeimininkė susisiekė su parapijos kunigu, vėliau – su vietine arkivyskupija, o dar vėliau – su daugybe paranormalių reiškinių ekspertų.
„Palyginti su tuo namu, kiti atvejai, su kuriais teko susidurti, buvo panašūs į santykius su Kasperu, draugiškuoju vaiduokliu“, – sakė paranormalius reiškinius tyrinėjantis tyrėjas Johnas Zaffisas.
Pastarasis taip pat teigė matęs, kaip dvasia nusileido pagrindiniais laiptais ir pasakė: „Ar žinai, ką kankintojai mums padarė?“ Po šios asmeninės „invazijos“ vienintelis dalykas, kurį vyriškis norėjo padaryti, tai stverti automobilio raktelius ir lėkti iš ten kiek kojos neša[2].
Šiaip ar taip, vienas iš „didvyrių“ sugebėjo vieną kartą ir visiems laikams išvaduoti namą nuo blogio po trijų valandų egzorcizmo, nors vietinė Romos katalikų arkivyskupija tvirtina, kad namuose nebuvo vykdomas joks leistinas egzorcizmas.
Kas tiesa, belieka spręsti jums.
Baisūs įvykiai keičia požiūrį
2009 m. sukurtas psichologinis siaubo filmas „Pragaras Konektikute“, kaip jau supratote, pasakoja kraupią 1986 metų istoriją, kuri, kaip žinia, pasklido gana plačiai, įskaitant nacionalines pokalbių laidas ir „Discovery Channel“ televizijos laidą, – juk filmo pristatymo viršuje didžiosiomis raidėmis rašoma, kad kino juosta „yra pagrįsta tikrais įvykiais“. Visgi pasirodo, kad faktai gali būti ne tokie jau tikri, mat, pavyzdžiui, paranormalių reiškinių tyrėjas Joe Nickell žurnalo „Skeptical Inquirer“ gegužės–birželio mėn. numeryje pranešė, kad istorija kone visuomet atrodė juokinga ir mažų mažiausiai nepastovi.
Įdomu tai, jog ši pirmą kartą išryškėjo siaubo romanų rašytojo Ray Gartono 1992 metais išleistoje knygoje „Tamsioje vietoje: tikroji persekiojimo istorija“.
Vis tik pastarasis, apklausęs visus šeimos narius apie jų išgyvenimus netruko suprasti, kad iškilo nemenka problema: „Atradau, kad ne visi pasakojimai sutampa“.
Kitais žodžiais tariant, nors tuometiniai namo įvykių liudininkai laikėsi savo istorijos, atrodė, jog yra pernelyg mažai įrodymų, kad namuose įvyko kažkas antgamtiškai lemtingo.
Kita vertus, nesvarbu, ar siaubo name įkalinta šeima iš tikrųjų patikėjo savo istorija, ar ne – jie užsidirbo pinigų iš šio kraupiai „levituojančio“ sandorio.
Netikėkite viskuo, ką matote
Grožinė literatūra, perteikta kaip atsiminimai arba tikra istorija, tikrai nėra naujiena – nuo Williamo Peterio Blatty knygos ir filmo „Egzorcistas“ iki Jameso Frey demaskuoto bestselerio „Milijonas smulkmenų“ – kino kūrėjai jau ilgą laiką reklamuoja filmus, neva paremtus tikromis istorijomis, kurie kai kuriais atvejais yra atitolę nuo realybės[3].
Taip, įsikėlusi į namą C. Reed atrado, kad kažkada tai buvo lavoninė, o įrankiai, naudojami lavonams, vis dar buvo rūsyje; taip, šeimyna buvo apimta keistų ir nerimą keliančių reiškinių, kuriais jie patikėjo. Tačiau yra viena problema: knygos autorius R. Gartonas netikėjo šia istorija.
Šioje nuomonės „atkarpoje“, ko gero, ir yra tikrasis pasakojimo fragmentas: galime užfiksuoti daug žmonių, kurie gyveno name tiek prieš, tiek po to, bet jie tvirtino, kad niekada nepatyrė jokios paranormalios veiklos.
Greičiausiai iš tiesų nederėtų jaudintis, kad kūrybiniu talentu apdovanota šeima „išprotėjo“ – visi žmonės, kurie atėjo pas juos, buvo pamišę.
„Ar manote, kad pas mus ateitų sveiko proto žmonės?“, – ne kartą kartojo C. Reed.
Kita vertus, galbūt viskas čia yra gerai – siaubo filmai turėtų linksminti, kaip ir pats gyvenimas: kažkas tiki politikais, o kažkas žmogžudžiais.
Žmogžudystės namus supa kankinimo požemiai
Nežemiškos vizijos, mano nuomone, suteikia „per daug“ galimybių patirti išgąstį.
Šiuo atveju negalima pamiršti ir Edo bei Lorraine Warrenų, save vadinančių paranormalių reiškinių tyrėjais, teigusiais, kad namas Konektikute buvo pilnas demonų, patologinio blogo ir grėsmingų emocijų[4].
Kitaip tariant, yra vilties manyti, jog tai vienas iš tų nelaimingų žmogžudystės namų, kur įvyko neapsakomas siaubas: nekaltos sielos mirė neįsivaizduojamai žiauria mirtimi, kol prakeiktųjų dvasios vis dar kaukia trokšdamos keršto.
Šiaip ar taip, aišku viena: kai žmogus parduoda nekilnojamąjį turtą, jam palanku sakyti, kad precedento neturintis „namas kairėje“ yra didžiausia jo stiprybė ir didžiausias prakeiksmas tiesiogine prasme. Tuo tarpu žmogžudystės namai gali skambėti it pasaka, kol nepamatome požemių, veriančių personažų ir visos kūrinijos emocinę šerdį.
