Tai vienas subtiliausių kada nors sukurtų filmų apie psichines ligas
Beprotybė filmuose ir apskritai mene paprastai būna tam tikros formos: rimtame kūrinyje ji yra tarsi savotiškas glamūrinis anapusiškumas – portalas į gilesnį suvokimą – ir tai žino visi, kurie iš tikrųjų buvo artimi bet kuriam asmeniui, sergančiam psichikos ligomis.
Visgi filmo „Optimisto istorija“ pavadinimas bei turinys yra pakankamai optimistiškas ir turi keletą pagrindinių standartinio Holivudo „geros savijautos filmo“ sudedamųjų dalių – „žiupsnelį“ keistoko herojaus, grįžtančio namo susitaikyti su šeima, pažinties su keistuole mergina atgarsio, kurią jis persekioja per šventę, Kalėdų metu sniego išmargintos gatvės ir pora viešų konkursų – šokio ir futbolo rungtynių – nuo kurių rezultatų priklauso ateitis[1].
Ir iš tikrųjų, Davido Oweno Russello filmas leis suprasti, ką reiškia gera savijauta ir atpildas už emocinį nuopuolį, įvykusį praeityje (ar bet kada gyvenime).
Per daugelį metų režisierius pamažu įsitraukė į „pagrindinę“ srovę, neatsisakydamas įvairiaspalvio požiūrio į pasaulį, domėjimosi, galima sakyti, liguistiškai nusiteikusių herojų demonais ir iš pažiūros susižavėjimo nekeliančiomis šeimomis.
Šios detalės, akivaizdu, būdingos ir ant skustuvo ašmenų – tarp komedijos ir psichologinės dramos – atsidūrusiai kino juostai „Optimisto istorija“, prasidedančiai po aštuonių mėnesių, kuomet iš psichiatrinės įstaigos paleidžiamas Patrikas Solitanas jaunesnysis, kurį vaidina gražuolis Bradley Cooperis, šiuo metu geriausiai žinomas kaip vienas iš vulgarių pagirių filmų turistų.
Jam, kaip žinia, buvo diagnozuotas bipolinis susirgimas po to, kai sumušė kolegą vidurinės mokyklos mokytoją, kuris, vaizdžiai tariant, maudėsi duše su pastarojo žmona.
Šiaip ar taip, Patriko paleidimo sąlyga yra viena ir esminė: jis privalo vartoti vaistus ir bent kurį laiką gyventi su savo tėvu (Robertas De Niro filme atlieka keistą tėvo vaidmenį, vykdydamas nelegalų lažybų verslą) ir atsidavusia motina. Be to, jis turi laikytis atokiau nuo savo buvusios žmonos ir reguliariai lankytis pas įžvalgų bei humoro nestokojantį indų psichiatrą.
Kita vertus, visi šie žmonės yra savotiškai „apsėsti“ – apsupti savo ydų bei neįprastų polinkių, vedančių į bendrą aistrą vietinei futbolo komandai „Philadelphia Eagles“.
Keistumas – originalumo pagrindas
Tarp žmonių, „besirungiančių“ filme, reikšmingiausia yra jauna našlė Tifani – išvaizdi moteris, gyvenanti savo tėvų namų garaže, kurį pavertė šokių studija[2].
Tifani visomis išgalėmis stengiasi kompensuoti vyro policininko mirtį, mylėdamasi su visais vyrais (ir ne tik) iš eilės, tokiu būdu išlaisvindama maniakišką energiją, – taip atrodo moters įveikos mechanizmas.
Turbūt ne veltui filmas (arba likimas) suveda Patriką ir Tifani – pastarieji susitinka vakarienės pas draugus, bemaž iš karto rasdami bendrą „aš vartoju tokius pat vaistus“ kalbą. Būtent tai ir tampa neįprasto ryšio pradžia.
Įdomumo dėlei reikėtų paminėti, jog Tifani čia yra dar viena atkaklios barmenės ir koledžo studento iš D. Russello filmo „Kovotojas“ versija, mat ji vėl siekia ištraukti žlugusį žmogų iš naikinančios aplinkos žabangų. Be abejo, tiek Bradley Cooperis, tiek Jennifer Lawrence (Tifani) yra žinomi Holivudo komedijų personažai. Tačiau moteris scenarijui suteikia reto gylio ir patoso, užmegzdama ryšį su Patriku ir pateikdama jam niekinamą vienos minutės trukmės „Musių valdovo“ santrauką, kaip pasiūlymą „bendradarbiauti“.
Šiaip ar taip, didelė šio režisieriaus rašymo ir režisūros stiprybė slypi tame, kaip jis nuolat sugeba išlaikyti komišką atspalvį neprarasdamas ryšio su veikėjų skausmu bei nerimu.
Pavyzdžiui, yra daugybė scenų, kurios būtų nepakeliamai gėdingos, kaip ir realiame gyvenime, bet D. Russellas taip glaudžiai įtraukia mus į tai, ką stebime, jog nejučia tampame emociniais dalyviais. Ir taip yra todėl, kad jis rūpinasi šiais žmonėmis – kartais visiškai neprotingai – suteikdamas kiekvienam iš mūsų viltį.
Taip, galbūt šis filmas yra smulkmena su perdėta pabaiga, bet taip, esu tikra, atrodo tramplinas link geresnio rytojaus.
Didžiausia vertė – bendravimas
Vienas iš išradingų ir savotiškai drąsių D. Russello scenarijaus laimėjimų yra tas, jog tėvas ir sūnus nesąmoningai siekia susidurti su savo psichinėmis problemomis ir jas spręsti, ir, nepaisant visų šansų, randa būdą, kaipgi tai padaryti[3].
Mes puikiai žinome apie čia veikiančius siužetus, mechanizmų ratus ir krumpliaračius, tačiau su šiais veikėjais, tokiu vyksmo rutuliojimosi greičiu ir įstriža dialogo ekonomija, suprantame, kad „Optimisto istorija“ yra išties geras filmas. Toks geras, jog beveik galėtų pretenduoti į siaubingai seną klasiką.
Galima sakyti, kad tai vienas geriausių filmų, kadangi D. Russellas verčia juoktis, kol siaubingai skauda.
Iš esmės skausmas yra beveik kiekvienos šio filmo sąveikos potekstė: kol senoliui (Patriko tėvui) kančia kyla dėl nemokėtų mokesčių, kuriuos jo šeima patiria jo obsesinio-kompulsinio sutrikimo „dėka“, sūnus „apsiriboja“ nerimastingais kliedesiais. Kitais žodžiais tariant, Patrikas visada ieško minkšto sidabrinio pamušalo, tikėdamas amžinaisiais pasaulio stebuklais.
Filmas „veikia“ taip pat – jis neapgaudinėja ir nežada laimingos pamalonintos pabaigos, kuri neretu atveju yra laikina, mat tik Holivude psichikos ligas gali išgydyti mėnulio nublokšta fantazija. Filmas greičiau įžiebia nemenką viltį – vidiniais šešėliais nuspalvinta kino juosta pakelia romantiškos komedijos kartelę beprotiškai aukštai.
Ko gero, daugeliui akivaizdu, jog norint sukurti filmą, kuriame būtų išvengta lengvų psichinės sveikatos klišių, reikia drąsos – atsispirti savęs naikinimo žavesiui ir atpirkimo ožio vaidmeniui. Ir ši dvasia atsispindi tiek personažuose, tiek pačiame filme, kuris atpažįsta pavojingą tragedijos ir komedijos artumą, kovodamas su vidinės katastrofos kūrimu.
Kita vertus, remiantis kai kuriais pranešimais, vienas iš penkių amerikiečių šiuo metu vartoja vaistus nuo konkretaus psichikos sutrikimo, kol beveik kas trečias žmogus dėl perteklinio streso negali sudėti bluosto[4]. Taigi, „Optimisto istorija“ istorija, deja, nėra tokia jau neįprasta.
Dėl šios naujos realybės šis filmas yra ne tik vienas labiausiai gaivinančių metų filmų, bet ir vienas reikalingiausių.
