Filmas, išgelbėjęs tūkstančius gyvybių: didžiausi laimėjimai – mūsų širdyse

Esame pajėgūs įveikti viską – „Sąmyšis galvoje“ istorija liudija netikėtus išgijimus

Praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo knygos „Sąmyšis galvoje“ (angl. „Brain on Fire“) išleidimo, buvusios „Post“ reporterės Susannah Cahalan istorija vis dar padeda siekti svarbių medicinos laimėjimų, nustatant pacientams ilgą laiką mįsle laikytą diagnozę^[1]. Kita vertus, nėra nieko svarbiau, nei savo kūryba padėti, gelbėti ir įkvėpti: visi šiame pasaulyje esame vieni dėl kitų, artėdami prie neišvengiamo bendro tikslo.

Dar 2009 m. S.Cahalan rašė apie savo paslaptingą beprotybės mėnesį.

Po ilgai varginusios nemigos, nesuvaldomos nuotaikų kaitos, psichozės bei traukulių moteris mėnesį praleido ligoninėje, kurioje buvo klaidingai diagnozuota sunki psichikos liga, kol, laikui bėgant, buvo išsiaiškinta, jog S.Cahalan yra 217-asis žmogus pasaulyje, kuriam diagnozuota naujai atrasta smegenų liga – autoimuninis encefalitas. Pagaliau buvo galima pasidžiaugti, jog unikali istorija tapo akių šviesa nediagnozuotiesiems – „Sąmyšis galvoje“ jau 2012 m. tapo bestseleriu, o vėliau ir to paties pavadinimo filmu, išgelbėjusiu daugybę gyvybių^[2]. Nuo tada, kai abejonės buvo sudegintos iki pamatų, atradimas virto tramplinu, paskatinusiu ieškoti ir niekada nesustoti.

S.Cahalan filme suvaidino Chloë Grace Moretz. Ir nors kino takelis buvo pastatytas prieš 7 metus, vis daugiau pasauliečių tvirtina, kad pavojaus, beprasmio konkuravimo, akimirkos liūdesio bei trumpalaikės panikos akivaizdoje naudinga prisiminti Epikūro citatą: „Prieš kitus dalykus galima apsisaugoti, bet kai kalbama apie mirtį, mes, žmonės, visi gyvename neaptvertame mieste.“

Autorės istorija iš tiesų padėjo nustatyti diagnozę kitiems jauniems žmonėms, kurių tėvai ar giminaičiai, perskaitę S.Cahalan straipsnį, paragino gydytojus ištirti juos dėl autoimuninio encefalito. Nei miego trūkumas dėl ką tik gimusių dvynukų, nei trečiojo namo paskolų mokėjimo terminas negali žmogaus palaužti taip smarkiai, kaip tylios ligos įžadai, kasdien vis labiau apniaukiantys dangų ir spraudžiantys į paliegusias rankas alinančio dusulio gijas.

Nuo tada, kai moteris parašė knygą ir pastatė filmą, įvyko daug pokyčių – teigiamų, žinoma.

Pastaroji nebekalba per miegus, be kita ko, nustojo kandžioti lūpas valgydama. Dėl smegenų biopsijos vis dar šviečia plikė, tačiau remiantis S.Cahalan gydytoju, laimėjimo neatims jau niekas.

Frazė „įdomus pacientas“ ragina specialistus nenuleisti diagnozės iš dangaus

Kai kuriems pasauliečiams „įdomus pacientas“, nominuotas tiesiai iš atsainių specialistų „subinės“, reiškia, jog reikės paprakaituoti: diagnozė neaiški, todėl gydymas greičiausiai bus eksperimentinis (ir negarantuojantis norimo rezultato).

Laimei, per pastaruosius 10 metų dalis pacientų prarado įdomumo statusą ir tapo „klasikiniais atvejais“: dabar autoimuninio encefalito diagnozė nustatoma ankstyviausiose stadijose – skubios pagalbos skyriuose ir net šeimos gydytojų kabinetuose^[3]. Be to, vadovėliuose šiai ligai jau skiriami ištisi skyriai, o medicinos studentai to mokosi dar prieš pradėdami gydyti pacientus.

Tiesa, nors per pastarąjį dešimtmetį smarkiai išaugo bendruomenių, susijusių su autoimuniniu encefalitu, skaičius, yra kur kas konkretesnių skaičių apie ligos paplitimą: galimybė susirgti buvo maždaug viena iš milijono, tačiau įvertinus daugiau nei 20 naujai atrastų autoimuninio encefalito rūšių, sergamumo rodiklis padidėjo iki 1 iš 100 000, ir vis dar auga. Nepaisant to, jog labiau tikėtina, kad į jus trenks žaibas, šia liga dažniau serga moterys, dėl ko išryškėja klausimai apie moterų imuninės sistemos sudėtingumą, neteisingą lėtinių bei ūminių būklių diagnozavimą ir skausmo marginalizavimą.

Kalbant apie žmonijos „rūšiavimą“, realybė rodo, kad medicinos priežiūros sistema, kaip galime numanyti, ir toliau nepajėgia padėti daugybei žmonių, kuriems reikia pagalbos – pradedant skeptiškai nusiteikusiais gydytojais, baigiant godžiomis draudimo bendrovėmis, atsisakančiomis suteikti draudimo apsaugą.

Šių laikų dažniausias – mirties nuosprendis, nors vis dar esi gyvas

Būtų smagu, jei galėtume žengti pirmyn, palikdami praeitį už nugaros, bet gyvenimas yra daug sudėtingesnis.

Įsivaizduokite, jog esate koledžo studentas – užsiimate daugybe popamokinių veiklų – ir per kelis mėnesius jūsų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis.

24 metų moteris gyvena svajonių gyvenimą – Niujorke dirba reportere, leidžia laiką su naujuoju vaikinu, bendrauja su draugais. Vis dėlto nepraėjus ilgam laikui tobula monotonija virsta siaubinga kančia: pastarąja apninka sveikatos problemomis, tokios kaip pykinimas, galvos svaigimas, neadekvatus situacijos vertimas, didelis jautrumas triukšmui, staigus liūdesys, nedidelis dilgčiojimas galvoje, atminties rūkas ir pan. Nors aprašymas iš pažiūros gali skambėti dramatiškai, klausiantiems, „Ar „Sąmyšis galvoje“ yra tikras, ar išgalvotas?“, patikinsime: bauginantis filmas apie jauną moterį, kuri savo kūne pradeda jaustis svetima, yra tikros patirties atspindys.

Idėja, jog iš pažiūros sveiką žmogų netikėtai ištinka liga, pati savaime kelia siaubą. Dar didesnį nerimą kelia tai, kaip lengvai priartėjama prie pasikartojančios klaidingos diagnozės – atskleidžiant gydytojų šališkumą medicinos pramonėje^[4].

Dokumentuota istorija iš tiesų apnuogina kruvinas skyles, kurių kaina mažinamas sveikatos priežiūros paslaugų biudžetas, tokiu būdu aktyviai kėsinantis į teisę gauti deramą medicininę priežiūrą, kurios dėka būtų galima atrasti tikslią diagnozę bet kokiai ligai, kuri nėra iš įprastos medicinos srities.

S.Cahalan atsidūrė laimingųjų tarpe, kadangi 90 proc. žmonių, kenčiančių nuo šios (ir begalės kitų) chroniškos būklės, yra nediagnozuojami ir pirmiausia nukreipiami pas psichiatrą, – tai mirties nuosprendis, nors vis dar esi gyvas. Kas toliau – nežinoma, tačiau metai iš metų viliamasi būti (laiku) pastebėtiems.