Visos akimirkos, turinčios kokybę, yra sugrupuotos
Sakyčiau, jog mes praleidžiame beveik tris mėnesius važiuodami gatve netoli savo namų ir dar metus užtrunka su seksu susijusi preliudija. Nepamirškime ir miego – jis iš mūsų atima didžiąją dalį gyvenimo neatmerkiant akių. Keturis mėnesius iš eilės vartome žurnalus sėdėdami tualete ir visą tą laiką tapatinamės su skausmu (kartais atrodo, kad jis trunka netgi ilgiau nei 24 val., esančias paroje), glaustomės su emocijomis ir atšiauriomis vėjo sąlygomis.
Dargi dažnai lūžta kaulai, dūžta automobiliai, ilgainiui sensta oda ir kas sekundę gimsta tuntas kūdikių išsprogusiomis akimis. Kai iš to išsivaduosime, liksime be kančios visą likusį (pomirtinį) gyvenimą. Tiesa ta, kad mes dažnai svarstome, kas gi nutiks, kai mirsime, mat įveikęs kelis tūkstančius kilometrų priartėja suvokimas, jog kūnas genda. Ir tada laukia daug valandų „gryno“ sumišimo, suprantant, jog užmiršai artimiausio draugo vardą (ką jau kalbėti apie principingą žiūrėjimą į lubas, lydintį reguliariai sušmėžuojančią depresiją).
Žinoma, tai nereiškia, kad visada bus malonu – juk net 10 dienų kerpame kojų nagus bei ieškome pamestų daiktų – tačiau laukimas niekuomet nesibaigiančioje eilėj „pataiso“ viską. Taip, man nuobodu žiūrėti pro atvirą autobuso langą ir dar labiau sekina sėdėjimas oro uosto terminale, bet skaityti knygą – jausmas nuostabus.
Kažkas sakytų, jog tik 12 minučių trunka tikras kasdienybės džiaugsmas, ir iš jų pusę laiko mes praleidžiame skalbdami drabužius bei pasirašinėdami. Kita vertus, užsirišus batų raištelius jaučiuosi lyg įkopusi į Everestą.
Rodosi šimtą metų praeina, kol sugalvoju, ką apsirengti. Tuo tarpu giminių susitikime 30 minučių žvelgiu į praeivį, judantį lūpas – taip atrodo nesusikalbėjimas, užklupęs pasaulį it kokia maliarija. Beje, su pinigais – visai kitas reikalas: tiesiog neturiu ką skaičiuoti. Tačiau 50 dienų ilgesingai žiūrėti į tuščią šaldytuvą man nepatinka.
Pripažinkime, jog iš visų šių „anomalijų“, reklamų žiūrėjimas – ėda mus labiausiai. Būtent tada susimąstome, ką gi galėtume nuveikti laiku, kuris yra tikrai brangus. Ir visgi, jei pakeistume užtrauktukų segiojimo, sunkiai apčiuopiamų sagų narpliojimo bei durų trankymo supykus tvarką į ekranizuotą anatomiją, ko gero, išsiaiškintume, kad gyvenimo formulė – perdėm paprasta: kaip mes leidžiame dienas, taip ir gyvename.
Kinas – tai narkotikas
Dokumentinio stiliaus kinematografinių filmų (ir ne tik) kūrėjų esmė yra gyvuoti: pradedant visuotine žiniasklaidos plėtra, baigiant ankstyvuoju protesto menu, ir dargi, pavyzdžiui, surežisuota vandeningąja šlaitų gyvybe – filmas gali „išbraukti“ daug laiko ne tik iš kūrėjo, bet ir žiūrovo gyvenimo. Be kita ko, šis ypatingas minties eksperimentas, išjudinantis žmoniją iš įniršio gniaužtų ir primenantis apie ypatingus įvykius, kuriais gyvename, daro pasaulį ne tik pakenčiamą, bet ir jaudinantį[1].
Taip, filmai mus užburia – tokia jų paskirtis: jų dėka gyvename trumpalaikio malonumo ir amžino egzistavimo visatoje, nuolat derantis dėl šių dviejų polių, kurių pagalba tikimės įtvirtinti sąlyginį stabilumo jausmą. Iš principo dar jokia meno žaliava, sukurta žmogaus, nepadarė šio paradokso lankstesnio nei kinas. Tuo tarpu laiko refleksija, faktinėmis apraiškomis bei nekasdieniškomis formomis atsispindinti vaizdiniuose kūriniuose, yra galingiausia meno idėja, verčianti žmones galvoti apie dar neišnaudotus kino išteklius ir kitas perspektyvas.
Mano manymu, kinas – tai išties jaudinantis potyris, mokantis išgyventi laiką, kuris esti kaip pagrindinė juostos kuriamoji medžiaga. Ir visgi, natūraliai kyla klausimas, kodėl žmonės eina į kiną? Kas juos veda į tą tamsų kambarį, kuriame reikia dvi ar daugiau valandų stebėti šešėlių žaismą ant priešais esančios sienos?
Visame pasaulyje yra labai daug pramogų organizacijų, naudojančių kiną ir televiziją tam, kad pasotinti mūsų akis. Tačiau atspirties taškas vis tik susiję su poreikiu įvaldyti ir pažinti pasaulį[2]. Kitaip tariant, manau, kad tai, ko žmogus paprastai eina į kiną, yra laikas: įgytas, praleistas ar dar niekada neturėtas.
Jis eina gyvos patirties, mat kinas, kaip jokie kiti menai, praplečia bei sustiprina žmogaus patirtį – ir ne tik ją sustiprina, bet ir padaro ekstremalesnę. Ir ši siužetinių linijų galia yra esminė „žvaigždė“ įprasminto laiko kontekste. Taigi, režisieriaus darbas – būti laiko architektu: paimti gabalėlį cemento suvokiant būsimo kūrinio bruožus, ir atsikratyti tuo elementu, kuris filmui nepriklauso.
„Google“ amžiuje bandome išgauti tikrąją išmintį apie kiną
Ne paslaptis, jog filmo kūrėjas turi turėti tvirtą pagrindą – amuniciją, kuri reikalui esant prabiltų vaizdais. Jei lygintume kinematografą su rašytoju, norinčiu pastatyti filmą, pastarojo protas, kalbantis žodžiais, turėtų būti verčiamas į peizažų kratinį, atsiribojant nuo klaidingo sintaksės, žodyno bei gramatikos įgarsinimo žingsnio.
Taip, filmo sėkmės priežastis – techninis nuovokumas, atidumas detalėms ir mechaninių žinių meistriškumas, rūpinantis, jog pastarasis neskambėtų kaip nebylio „pirmoji kalba“[3]. Be to, tinkamai įgyvendinus kūrybinę viziją, galima pasiekti dar neregėtas raiškos galimybes.
Kaip ir skulptoriai, mes turime valandų valandas formuoti garsą prieš pranešdami apie save, ir burną bei smakrą prieš pradėdami kalbėti – preciziškas pasiruošimas turi didelę reikšmę bet kokiam vaidmeniui. Juolab kad judėjimo bei kalbėjimo dinamika kino juostoje yra galingesnė už bet ką kitą, mat susijungdama su apšvietimo energija ji užvaldo erdvę.
Bėda ta, kad dauguma žmonių dažnai galvoja, jog technika kine yra svarbiausias dalykas – tarsi mes diskutuotume apie mažmeninių kainų skirtumus bei sodo įrankius – tačiau derėtų nepainioti profesionalios technikos su gilesne vidinio pasaulio (kūrybos) vizija.
Iš esmės kiekvienas filmas yra tarsi koridorius, tampantis grandinine reakcija: pradžioje renkiesi, tada glostai ir tikrini, kiek jis yra spalvotas, ir tai yra vieni primityviausių veiksmų, dėl kurių galiausiai pradedame judinti kūrybinę visatą, atakuojančią žiūrovą tam, kad jis joje apsigyventų.
Kita vertus, juk visuomet įdomu sužinoti, kur mus nuneš sunkiai nuspėjamos srovės: kūrybos žmonės lai laikosi įsikibę vaizdų galvoje, nes kad ir kaip jie kartais atrodytų nutolę, tam tikru momentu viskas gali pasikeisti; tuo tarpu įvilktas į drąsaus asmens kostiumą gali sustabdyti net laivus, dreifuojančius Temzėje.
