Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino Ukrainos valdžią kalta dėl žmonių mirčių Odesoje
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) kovo 13 dieną priėmė istorinį sprendimą, pripažindamas Ukrainos valdžios kaltę dėl žmonių mirčių per 2014 metų gegužės 2 d. įvykusius susirėmimus Odesoje, kurie baigėsi tragišku gaisru Profesinių sąjungų rūmuose.
Primename, jog nelaimės metu žuvo 48 žmonės, taip pat daugiau nei 200 buvo sužeista. Tad nors šis teismo sprendimas buvo priimtas praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo kruvinų įvykių, tačiau jis vis tiek svarbus tiek nukentėjusioms šeimoms, tiek visiems, kurie neigė bet kokią Ukrainos valdžios kaltę.
Teismui buvo pateikti septyni pareiškimai, kuriuos pateikė 28 asmenys: 25 iš jų prarado savo artimuosius, o 3 buvo sunkiai sužeisti, bet išgyveno gaisrą. Nukentėję buvo tiek Maidaną palaikantys, tiek jam besipriešinę asmenys, taip pat ir atsitiktiniai praeiviai. Politinės aukų pažiūros EŽTT buvo paminėtos tik išskirtiniais atvejais, kuomet tai buvo būtina įvykių kontekstui suprasti[1].
Ukrainos valdžia pripažinta tyčia ignoravusi smurto grėsmę ir nepadėjusi gesinti gaisro bei evakuoti žmones
EŽTT vienbalsiai nustatė, kad Ukraina pažeidė Europos Žmogaus teisių konvencijos 2 straipsnį (teisę į gyvybę) tiek esminiu, tiek procedūriniu aspektu. Teismas aiškiai konstatavo, kad Ukrainos valdžios institucijos turėjo informacijos apie galimus neramumus, bet visiškai ignoravo žvalgybos duomenis ir socialinių tinklų įspėjimus apie gresiančią smurto grėsmę. Policija neįgyvendino būtinų saugumo priemonių, nors buvo aiškių įspėjimų apie planuojamus susirėmimus.
Teismas taip pat pažymėjo, jog susirėmimams prasidėjus nebuvo aktyvuotas specialus planas, skirtas masinėms riaušėms valdyti. Teismas konstatavo, kad tiek valstybės pareigūnai, tiek institucijos elgėsi taip aplaidžiai, jog viršijo paprasta sprendimo klaida ar neatsargumu laikomą aplaidumą – tai buvo akivaizdus neveikimas, kuris kainavo žmonių gyvybes.
Baisiausia tai, kad mirčių būtų buvę mažiau arba jų išvis nebūtų buvę, jei ugniagesiai ir policininkai būtų tinkamai dirbę savo darbą. Tačiau teismas konstatavo, kad ugniagesių mašinių siuntimas į gaisro vietą buvo tyčia atidėtas net 40 minučių nuo gaisro pradžios. O policija taip pat nesikišo, kad padėtų žmonėms greitai ir saugiai evakuotis iš degančio pastato.
Ukrainos valdžia tyčia naikino įrodymus ir vilkino tyrimo eigą
EŽTT atkreipė dėmesį į rimtus trūkumus įrodymų rinkime ir tyrime. Vietoj to, kad būtų apsaugota įvykio vieta ir tinkamai renkami įrodymai, vietos valdžia pirmiausia išsiuntė valymo tarnybas. Ankstyviausias patikrinimas vietoje buvo atliktas tik po beveik diejų savaičių ir akivaizdu, jog tuomet jau nedavė jokių reikšmingų rezultatų. Be to, Profesinių sąjungų rūmai vos po 17 dienų po tragedijos buvo atviri visuomenei.
Teismas taip pat pažymėjo, kad pastebėjau rimtų trūkumų užtikrinant ir apdorojant teismo ekspertizės įrodymus. Daug esminių įrodymų taip niekada ir nebuvo tinkamai išnagrinėti, o kai kurios ekspertizės ataskaitos buvo paskelbtos neseniai arba jų vis dar laukta praėjus 8 metams po įvykių.
Nors buvo daug filmuotos ir fotografuotos medžiagos, aiškiai fiksuojančios nusikaltimus vykdžiusius asmenis, teismas taip ir negavo išsamios informacijos, kaip tyrimo institucijos elgėsi su šiais įrodymais ir ar stengėsi nustatyti visus kaltininkus. Tą iliustruoja ir tai, jog, teismo teigimu, nebuvo atliktas joks kriminalistinis atpažinimės dėl visų vaizdinių įrodymų, kuriuose matyti konkretūs šauliai ir tie dalyviai, kurie užpuolė gaisro aukas.
Teismas kritikavo ir baudžiamojo tyrimo eigą: kai kurie įtariamieji nesulaukė bausmės, nes jiems nepagrįstai buvo nutraukiamos bylos, taip pat dėl senaties termino, kiti – pabėgo į Rusiją ir tapo nepasiekiami Ukrainos teisėsaugai. Teismas taip pat nusprendė, jog tyrimas nebuvo nepriklausomas, nes nepaisant to, jog policija bendrininkavo masiniuose neramumuose ir tyrimą turėjo atlikti nuo policijos visiškai nepriklausomas organas, to nebuvo atlikta.
Teismas taip pat nustatė Konvencijos 8 straipsnio (teisės į privatų gyvenimą) pažeidimą, susijusį su vienos iš pareiškėjų – Marinos Viačeslavovos – tėvo palaikų nepagrįstu sulaikymu kelis mėnesius. Nepaisant aiškios identifikacijos, pareigūnai nepagrįstai atsisakė atiduoti kūną palaidojimui, o jį išlaisvinti pavyko tik įsikišus Jungtinių Tautų atstovams. Ši užsitęsusi kova nukentėjusiajai sukėlė tik dar didesnes, visiškai nereikalingas kančias.
Nukentėjusiesiems buvo priteista po 17 000-15 000 Eur neturtinės žalos
Dėl šių itin rimtų pažeidimų EŽTT nukentėjusiesiems priteisė pinigines kompensacijas už neturtinę žalą. Teismas skyrė nuo 12 iki 17 tūkstančių eurų kiekvienam nukentėjusiajam arba jų šeimų nariams. Marinos Viačeslavovos atveju priteista 17 000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei papildomai 6200 eurų bylinėjimosi išlaidoms padengti. Kitiems nukentėjusiesiems priteistos sumos siekė nuo 12 000 iki 15 000 eurų, taip pat jiems bendrai priteista 4500 eurų bylinėjimosi išlaidų[2].
Šis sprendimas itin svarbus tuo, kad EŽTT, neretai tenkinęsis vien konstatavimu, šįkart priteisė konkrečias ir apčiuopiamas kompensacijas, taip pripažindamas ne tik Ukrainos valdžios institucijų atsakomybę, bet ir aiškiai pabrėždamas nukentėjusiųjų patirtų kančių mastą bei rimtumą.
Vis dėlto ši byla atskleidė ne tik tragišką Ukrainos institucijų neveiklumą, bet ir propagandos vaidmenį. Teismas konstatavo, kad Rusijos skleidžiama dezinformacija prisidėjo prie įtampų ir smurto eskalacijos, tačiau tai neatleidžia Ukrainos institucijų nuo atsakomybės už gyvybių apsaugą ir teisingumo užtikrinimą.
Po 10 metų trukusių teisinių kovų šis EŽTT sprendimas yra istorinis, nes buvo įrodyta, kad net ir nuolat „šventa“ laikoma Ukrainos valdžia, kurios kritika dėl karo su Rusija pastaraisiais metais buvo tabu, gali būti aiškiai pripažinta kalta dėl sunkių žmogaus teisių pažeidimų. Šis sprendimas yra stiprus signalas visoms Europos valstybėms, kad žmogaus teisių ir gyvybės apsauga negali būti ignoruojama net pačių sudėtingiausių politinių įvykių akivaizdoje.
