Arkties ekspedicija neparuošė bilieto atgal – žmonės įstrigo amžiams
Ekspedicija, ieškojusi sero Džono Franklino kapo, aštuonioms dienoms įstrigo lede Pasley įlankoje, Nunavute, Kanadoje. Tokiu būdu dalis tyrinėtojų pakartojo pražūtingos XIX a. ekspedicijos į Arktį lemtį, mėgindami atskleisti šimtmečių senumo paslaptį.
Nepaisant to, nebuvo apsieita be „radinių“: tyrinėtojai ir filmo kūrėjai, siekdami atkurti Arkties ekspediciją, kuri baigėsi mirtimi ir kanibalizmu, ieškodami kapitono kapo, atkasė dviejų britų tyrinėjimo laivų, išplaukusių dar 1845 m. ir negrįžusių atgal, mirtinos kelionės liekanas.
„National Geographic“ projektas „Tyrinėtojas: Pasiklydęs Arktyje“ (angl. „Explorer: Lost in the Arctic“), kurio premjera įvyko ketvirtadienį (rugpjūčio 24 d.), pasakoja apie keturis mėnesius trukusias paieškas, kurių metu buvo ieškoma prieš tai buvusios komandos bei sero Dž.Franklino, kurio laivai 1846 m. dingo Kanados Arktyje, kapo.
„Visą kelionę organizavau taip, jog galėčiau pabandyti pajusti, ką jautė Dž.Franklinas ir jo vyrai: plaukioti tame pačiame vandenyje, nuleisti inkarą tose pačiose įlankose ir išgyventi tas pačias audras, tokiu būdu užmezgant ryšį su pradingėlių dvasia“, – pasakojo naujajai ekspedicijai vadovavęs „National Geographic“ tyrinėtojas, alpinistas bei rašytojas Mark Synnott[1][2].
Visgi, jei įstrigtumėte neribotam laikui nežmoniškame šaltyje, kaip manote, kaipgi elgtumėtės? Jeigu jūsų draugas mirtų, o jūs badautumėte, ar jį suvalgytumėte?
M.Synnott, bandydamas įminti vieną didžiausių istorijoje jūrinių paslapčių, filme spėlioja, kas konkrečiai nutiko 129 vyrams iš sero Dž.Franklino ekspedicijos, mėginusiems įveikti Šiaurės vakarų kelią.
„Mes žinome, kad jie visi žuvo. Tačiau smalsu, ką žmonės pasirengę padaryti, kai reikia žūtbūt išgyventi“, – tvirtino M.Synnott.
Paslaptingų atsakymų poreikis skatino susiimti daugybę kitų ieškotojų nuo 1848 m. iki šių dienų, ir netgi įkvėpė siaubo romaną „Siaubas“ (angl. „The Terror“), kurio dėka 2018 m. gimė serialas.
Laivus palikę jūreiviai griebėsi kanibalizmo – nes tokia išgyvenimo kaina
Įtempto siužeto dokumentiniame filme pasakojama apie keturis mėnesius trukusias M.Synnott ir tyrinėtojų komandos paieškas, kurie buvo įsitikinę, jog atsakymai privalo glūdėti giliai Dž.Franklino kapavietėje, esančioje atokioje Kanados Karaliaus Viljamo saloje. Trečia ieškotojų komanda taip pat tikėjo, kad kape bus rasti laivo žurnalai ir įgulos laiškai, padėsiantys užpildyti istorijos spragas ir įsigilinti į tikrąjį scenarijų, atkartojant realių personažų žodžius.
Sėdintys ant patogios lietingų orų deformuotos sofos, pasiruoškite: kad pasiektų salą, tuometinė įgula, anot M.Synnott, balansavo „ant išgyvenimo įgūdžių“ ribos, plaukdama maždaug 14 metrų ilgio burlaiviu „Polar Sun“ per rūką ir audras Dž.Franklino laivų „HMS Terror“ bei „HMS Erebus“ nelemtuoju maršrutu. (Jų nuolaužos buvo atrastos atitinkamai 2014 bei 2016 m.).
Rezultatas – analogiškas bauginančios istorijos pasikartojimas, ledams užtraukus ir 10 dienų įkalinus burlaivį įlankoje.
Kai vyrai pagaliau pasiekė Karaliaus Viljamo salą, užuot atradus ką nors įdomaus ir maloniai intriguojančio, pastarieji aptiko tik sudėtus į krūvą vyrų kaulus, turinčius ryškių kanibalizmo požymių.
Visi atsakymai – Franklino kapavietėje
Kai žymusis Dž.Franklinas išplaukė iš Anglijos su dviem laivais ir daugiau nei šimtu žmonių, siekdamas tapti pirmąja ekspedicija, įveikusia Šiaurės vakarų perėją – kelią iš Atlanto vandenyno į Ramųjį vandenyną per Arktį – niekas netikėjo, jog kelionė baigsis pražūtimi[3]. Nesėkmingą scenarijų pakartojo ir kita tyrinėtojų „pamaina“ – praėjus keliems dešimtmečiams po katastrofos.
Didžiausią smalsumą kelia šviežiausios paieškos, atskleidusios, kas gi nutiko nelaimingai Dž.Franklino ekspedicijai.
2014 m. Kanados paieškų komanda Viktorijos sąsiauryje rado vieną iš dingusių laivų – „HMS Terror“. Po dvejų metų vietos žvejo patarimas padėjo prie Karaliaus Viljamo salos krantų aptikti ir laivą „HMS Erebus“[4].
Tyrimai taip pat atskleidė, kad kai kurie įgulos nariai žuvo užšalusiuose laivuose, tačiau netgi 105 vyrai išgyveno, naudodamiesi atsigabentomis atsargomis iki 1848 m. balandžio mėn., palikdami sudužusius laivus, nors nė vienas gyvybės neišsaugojo.
Kai kurie ekspertai teigia, jog įgula galėjo mirti nuo bado ir ligos, kurią sukelia didelis vitamino C trūkumas, be to, didelę įtaką galėjo padaryti ir apsinuodijimas švinu, kurį neva sukėlė konservuotas maistas. Galiausiai yra manančių, kad jūreiviai mirė nuo tuberkuliozės, kvėpavimo takų ir širdies bei kraujagyslių ligų.
Šiaip ar taip, bene labiausiai trikdo faktas, jog laivus palikę jūreiviai galėjo griebtis kanibalizmo, kad išgyventų šaltose ledyno platybėse.
Booth Point ir Erebuso įlankoje aptikti sutrūkinėję kaulai rodo, kad įgulos nariai greičiausiai išsiurbė kaulų smegenis iš žuvusių draugų kaulų, jog išgautų paskutinius „maisto“ likučius. Kad gauti šią informaciją, M.Synnott ir tyrinėtojų bei filmų kūrėjų komanda sekė ekspedicijos maršrutą per Kanados Arktį, kol pasiekė Karaliaus Viljamo salą.
Pasak inuitų pasakojimų, ten buvo Franklino kapas, o saloje rastame raštelyje buvo nurodyta, kad jis mirė laive „HMS Erebus“ 1847 m. birželio 11 d. Ten tyrinėtojai aptiko ir įvairių artefaktų, tarp jų ir palapinės kuolą, kurie rodė, kad jie jau artėja link tikslo, nors po daugiau nei savaitės, praleistos tyrinėjant kraštovaizdį ir ieškant Dž.Franklino kapo požymių, įgula buvo priversta atsitraukti.
Tyrinėtojai vis dar tikisi, jog išauš diena, kai kapavietė bus surasta.
„Kai ją rasime, turėsime viską – ir tai tik laiko klausimas“, – dokumentiniame filme sakė istorikas ir tyrinėtojas Tomas Grossas, pastaruosius 28 metus praleidęs ieškodamas kapitono amžinos poilsio vietos.
