Tarp Vokietijos jaunimo antrąją vietą pagal populiarumą pelnė „Alternatyva Vokietijai“
Vokietijoje įvykę rinkimai atskleidė daugelį įdomių detalių ir atvėrė naujas politines tendencijas – štai jaunimas beveik lygiagrečiai susiskaidė į dvi stovyklas – vieni gausiai palaiko kairiąsias, o kiti tradicinių vertybių – dešiniąsias politines jėgas. Visgi toks rezultatas reiškia viena – jaunų žmonių tarpe tampa vis labiau populiarios tradicinės vertybės, o jas puoselėjančiai partijai „Alternatyva Vokietijai“ pavyko pasiekti ir istorinį rezultatą.
Remiantis viešai skelbiamais duomenimis, į Vokietijoje vykusius rinkimus daugiausiai rinkosi vyresnio amžiaus balsavimo teisę turintys rinkėjai – vyresnių nei 60 m. gyventojų buvo 40,3 proc., toliau 17,2 proc. sudarė 50-59 m. amžiaus grupė, 13,9 proc. buvo 40-49 m. amžiaus rinkėjų, kiek didesnę dalį (14,1 proc.) sudarė 30-39 m. grupė ir mažiausiai rinkimais domėjosi 21-29 m. (11,1 proc.) bei 18-20 m. amžiaus (3,4 proc.) rinkėjai[1].
Lyginant rinkimuose dalyvavusias amžiaus grupes, reikėtų pastebėti, kad amžiaus grupė iki 25 metų didžiausią dalį savo balsų atidavė kraštutinių dešiniųjų partijai „Die Linke“ (25 proc.), o po jos rikiavosi Alice Weidel vadovaujama „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), pelniusi net 21 proc. balsų ir pasiekusi geriausią savo rezultatą istorijoje.
O štai mažiausiai susidomėjimo pelno Laisvoji demokratų partija (FDP), surinkusi vos 5 proc. balsų jaunimo tarpe.
Tuo tarpu 60 m. ir vyresnių Vokietijos piliečių grupėje, priešingai, populiariausia buvo Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (CDU/CSU), surinkusi 37 proc. balsų, o trečiąją vietą pagal populiarumą užėmė ir AfD politinė jėga (15 proc.). Mažiausiai pasitikėjimo vyresni vokiečiai išreiškė FDP (4 proc.) ir tiek pat balsų surinko BSW.
„Alternatyva Vokietijai“ pasiekė istorinį rezultatą
Kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) tapo antrąja pagal dydį Vokietijos politine jėga, federaliniuose rinkimuose surinkusi apie 20 proc. balsų, t. y. beveik dvigubai daugiau nei 2021 m.[2]
Nepaisant sėkmės ir technologijų magnato Elono Musko ir JAV viceprezidento JD Vance’o paramos, AfD susiduria su Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) ir jos Bavarijos partnerės Krikščionių socialinės sąjungos (CSU), kurios dėl politinių nesutarimų atsisako sudaryti koaliciją, nepritarimu.
Partijos antiimigracinė retorika ir kraštutinių dešiniųjų ekstremizmas, įskaitant sąsajas su nacių laikų simboliais, sukėlė protestus visoje šalyje. Nors AfD nepavyko aplenkti CDU, lyderė Alice Weidel jau nusitaikė į 2029 m. rinkimus, siekdama galiausiai aplenkti CDU ir vadovauti vyriausybei.
Pasikeitė vokiečių balsavimo tendencijos – vangiau balsuota už populiariąsias partijas
Įvykus federaliniams rinkimams, paaiškėjo, kad kanclerio Olafo Scholzo socialdemokratai (SPD) patyrė triuškinamą pralaimėjimą, o Friedricho Merzo krikščionių demokratų aljansas (CDU/CSU) iškovojo tvirtą pergalę, tačiau ne be didelių regioninių skirtumų[3].
Nors SPD smarkiai smuko, CDU/CSU smarkiai sustiprėjo Vakaruose, o kraštutinių dešiniųjų „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) išsiveržė į priekį Rytuose, kur tapo dominuojančia jėga.
Kairiųjų partija taip pat pasiekė laimėjimų Rytuose – čia gavo šešis tiesioginius mandatus ir beveik 9 % balsų. Tuo tarpu SPD parama smuko iki istoriškai žemiausio lygio – 16,4 %, ypač sunkiai rinkosi tradicinėse savo tvirtovėse. Laisvoji demokratų partija (FDP) patyrė dramatišką nuosmukį ir nesugebėjo peržengti 5 % ribos, reikalingos atstovavimui Bundestage.
Rinkėjų tendencijos taip pat parodė, kad pasikeitė jaunesni vokiečiai, kurie vis dažniau pirmenybę teikė AfD ir kairiesiems, o ne tradiciškai populiarioms partijoms, tokioms kaip žalieji ir FDP, o tai rodo reikšmingą šalies politinio kraštovaizdžio persitvarkymą.
77.lt pateikia ir palyginamuosius rinkimų žemėlapius atitinkamai 2021 ir 2025 metais.
Spalvų reikšmės: juoda – Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (CDU/CSU), raudona – Vokietijos socialdemokratai (SPD), šviesiai mėlyna – „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), tamsiai mėlyna – „Volt“, žalia – Vokietijos žalieji.
F. Merzas ragina siekti Europos nepriklausomybės ir kritikuoja D. Trumpo suartėjimą su Rusija
Tikėtinas būsimasis Vokietijos vadovas F. Merzas žengė drąsų ir istorinį žingsnį – atvirai sukritikavo D. Trumpo administracijos abejingumą Europai ir atkreipė dėmesį į nerimą keliančias D. Trumpo požiūrio ir Rusijos taktikos paraleles. Kalbėdamas dar nesulaukęs galutinių rinkimų rezultatų, F. Merzas pareiškė, kad Europa turi skubiai stiprinti savo gynybą ir apsvarstyti alternatyvas NATO, ir užsiminė, kad Europai netrukus gali tekti sukurti savo gynybos struktūrą, įskaitant Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės branduolinį bendradarbiavimą[4].
F. Merzas, kuris vadovaus didžiausiai Europos ekonomikai, užsibrėžė tikslą padaryti Europą nepriklausomą nuo JAV, o tai yra šokiruojantis pokytis po Antrojo pasaulinio karo susikūrusiame aljanse.
Jis taip pat išreiškė susirūpinimą, kad pastarojo meto D. Trumpo komentarai, įskaitant pagyrimus Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir jo prieštaringą poziciją dėl Ukrainos, neva pakenkė Europos saugumui.
Muskas ir Orbanas remia Vokietijos kraštutinių dešiniųjų jėgų pakilimą
Tuo tarpu Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas išreiškė pasitenkinimą, kad Vokietijos kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) surinko vis daugiau balsų po to, kai sekmadienį vykusiuose rinkimuose pademonstravo gerus rezultatus. Nepaisant pralaimėjimo konservatorių aljansui, AfD lyderė A. Weidel sulaukė sveikinimų ir iš pačio E. Musko.
E. Muskas, kuris aktyviai rėmė A. Weidel kampaniją – rengė tiesioginius pokalbius su ja „X“ tinkle ir dalyvavo mitinguose – patalpino V. Orbano žinutę, sveikinančią A. Weidel su surinktu įspūdingu 21 proc. rezultatu, kas yra net dvigubai daugiau nei 2021 m. vykusiuose rinkimuose. V. Orbanas pavadino tai aiškiu permainų Vokietijoje troškimo signalu ir perdavė savo linkėjimus: „Sėkmės ir telaimina Dievas Vokietiją!“[5].
Savo ruožtu E. Muskas, pritardamas tokiam V. Orbano optimizmui, prognozavo, kad AfD iki kitų rinkimų gali tapti Vokietijos daugumos partija.
