Didvyriška lietuvių istorija susilaukė didžiulės kritikos: rizikuoja vaikų sveikata?

Cibų kelionė Panamerikos keliu dalį tautiečių verčia rautis plaukus

„Pavargstu kaip šuo, naktį miegu ant kietos žemės žindydama, nėra po ranka šokoladukų ir kavos pertraukėlių ir viskas gerai“, – tokią žinutę iš Panamerikos plento siunčia architektė Eglė kartu su savo vyru, jogos mokytoju Liudviku, dvejų metukų sūnumi Perkūnu ir septynių mėnesių Gire. Šeimyna, regis, pasiryžo neįmanomam: dviračiais keliauja ilgiausiu pasaulyje sausumos keliu. Nors daliai lietuvių tai skamba kaip didžiausias gyvenimo nuotykis, vadinami „mamyčių forumai“ ir įprastą gyvenimo būdą propaguojantieji linkę pagrūmoti pirštu.

Lėkti ten, kur akys mato su vaikais „ant pečių“, toli gražu nėra kasdieniška. Namie pasilikę tautiečiai, reaguodami į situaciją, pasirūpino paskleisti savo nuotaiką: dalis iš jų sako, jog savo vaikui neleidžia net rankų smėlio dėžėje susitepti. Tačiau ar vaikymasis laisvės yra nusikaltimas ir kraštutinumas – vieningo atsakymo neatrasta. Lietuviams galvą skauda dėl to, kokiais žmonėmis vaikai-keliauninkai išaugs, kokias mokyklas jie baigs, kokias bakterijas pasigaus ir kur, reikalui prispaudus, išsituštins...

Siųsdama tautiečiams stiprybės Eglė prasitaria nepamenanti, ką reiškia stovėti prie puodų. O, galbūt, to ir ne itin pasigendanti. Nors pastaroji nebyliai dėkoja tiems, kurie žarstosi patarimais ketindami „apsaugoti“ drąsuolius, moteris tikina nesustosianti.

Žinoma, jog Panamerikos plentas (angl. Pan-American Highway) – vienas ilgiausių pasaulio greitkelių, besidriekiantis 30 tūkst. kilometrų – nuo Aliaskos iki Meksikos. Būtent šią trajektoriją nusprendė įveikti Eglė ir Liudvikas Cibai, iki kelionės gyvenę ramioje atokaitoje šalia Labanoro girios^[1].

Priešingai nei anksčiau, dabar jie miega palapinėje. Prasitaria, esą kartais naktį atbilda lokiai, kurie prausiasi šalimais esančioje upėse. Kita vertus, šios aplinkybės netrukdo laikytis rutinos: sutuoktinių pora keliasi 5 val. ryto ir, kol vaikai miega specialiame vežimėlyje, prikabintame prie dviračio, stengiasi numinti didžiąją dienos maršruto dalį. 

Minimas ilgiausiu pasaulyje sausumos keliu lietuvius apdovanoja džiaugsmu

Nors tautiečių akys tuoj prapliups upeliu, šeimyna, regis, savo sprendimu yra patenkinta. Tebetęsiant kelionę, pastarieji džiaugiasi, jog per šį laiką pažino begalę žmonių – tai priėmusių juos pagyventi, tai palydėjusių maloniu žvilgsniu ar apdovanojusių gėrybėmis. Mat jei daliai iš mūsų spontaniškas gyvenimas yra siekiamybė, Eglė ir Liudvikas žengė žingsnį ir šią svajonę įkūnijo. 

Visi mes skirtingi. Keliauninkai savo pavyzdžiu paryškino ribą, skiriančią įmanomą nuo, galimai, jau atgyvento. Internautai šmaikštaują, esą moterys, sėdėdamos biuruose, pavargsta nuo „nieko neveikimo“. Tad Eglė – užgrūdintos dvasios pavyzdys. Visgi, atsiranda ir mąstančių kitaip.

„Juk jiems minant keliu lekia automobiliai – o tai yra rizikos veiksnys, ypatingai vaikams“, – gūžčioja pečiais nerimautojai. 

Liaudis nenubalsuoja – pavydas taip gyventi ar sveiko proto trūkumas. Nors kai kurie svajotų apie tokį nuotykį, šnabždamasi, esą turint vaikų turi būti paisoma taisyklių. Tačiau šiai šeimai – tai ne atostogos, o gyvenimo būdas. Pastarųjų laukia beveik treji metai ant ratų, galutiniame taške aplankant Patagonijos kalnus Argentinoje.

Panamerikos kelias suviliojo galimybe labiau pažinti save

Ši kelionė šeimos planuota jau ilgą laiką. Dar pažinties pradžioje pora nutarė taupyti pinigus ir, laikui atėjus, išvykti. Nors vaikų gimimas planus pakoregavo, pora suprato, jog namų ir buities ciklas įtrauks juos į vergovę amžiams. Tą akimirką pastarieji slapčia nusipirko bilietus ir pradėjo ruoštis.

Apie užmojį netruko sužinoti Eglės ir Liudviko artimieji. Jie, kaip ir buvo spėjama, reagavo dviprasmiškai. Tačiau nors kelionė – iššūkis tiek psichologiškai, tiek fiziškai, ji, pasak poros, pilna dovanų.

„Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkome minti dviračius, ir yra būtent savo vidinių, protinių (psichologinių) savybių ugdymas“, – prasitaria Liudvikas.

Eglė labiausiai baiminosi patirti „fiasko“, jei vaikams naujas gyvenimo būdas nebūtų malonus. Tad moteris atvirauja sėmusis įžvalgų iš panašų gyvenimo būdą prieš dešimtmetį propagavusios šeimos, davusios patarimų.

Internautai džiaugiasi: Aliaską šeima praleido pabūgę šalčio

Panamerikos kelias jungia Aliaską ir Patagoniją. Tačiau Aliaską šeima praleido pabūgę šalčio. Jie skrido į Kanadą ir ten, apšilę kojas, leidosi į pietus.

Kelionė prasidėjo Vankuveryje, vėliau aplankant gražiausius Britų Kolumbijos bei Albertos parkus ir patraukus link Montanos JAV. Keliautojai tikina apie galutinį tašką žinantys, tačiau detales sprendžia pakeliui, vadovaudamiesi žmonių patarimais bei aplinkybėmis. Nepaisant to, jog kelionės pradžia atrodė sunki ir buvo svarstoma grįžti į tėvynę, Eglė ir Liudvikas džiaugiasi laikui bėgant sustiprėję. Užsigrūdinimas atnešė ir dar vieną dovaną – drąsą: keliauninkus ne tik nustojo varginti vėsios naktys palapinėje, bet ir stačios, raumenis veriančios įkalnės.

Kelionės pradžioje pora teigia nuvažiuodavusi apie 25 kilometrus per dieną. Praėjus beveik penkiems mėnesiams, nuvažiuoja dvigubai tiek ir dar daugiau. Vis dėlto, tikina besistengiantys važiuoti ne daugiau kaip keturias valandas per dieną – jog vaikams nepabostų ir patys nepervargtų.

Sutuoktinių pora išduoda paslaptį: su vaikais elgiasi kaip lygūs su lygiais – kartu plauna indus, gamina valgyti, stato palapinę ir pan. Eglė pripažįsta: 

„Mes esame tėvai, kurie nesirūpina vaikų užimtumu“. Dėl to mažiesiems neva labai greitai tampa aišku, kiek giliai galima bristi į vandenį, kad laužo liepsna kaitri, jog širšės negalima suspausti, akmenų valgyti. Kai vaikai verkia kelionės metu, keliauninkai tikina nenumojantys ranka – iškart stoja, siūlo užkąsti.

Jaunieji tėveliai įsitikinę: vaikų raida augant gamtoje – tiesiog stulbinanti.

„Miesčioniško“ gyvenimo burbulas daugeliui iš mūsų – savas ir gerai pažįstamas, nepaisant to, jog kai kam galbūt visai nepatogus. Panašu, kad atskalūniškas, kuklus ir paprastas gyvenimo būdas šiai šeimai prigis ilgam laikui, potyrius vertinant labiau nei užgyventus turtus.