Turime galimybę kuo geriau išnaudoti kaimo gyvenimą
Kaimo regionai užima iki 45 proc. visos ES teritorijos, o juose gyvena daugiau nei 93 milijonai žmonių, taigi, beveik 21 proc. visų ES gyventojų. Tiesa, regionai susiduria su įvairiais iššūkiais, įskaitant demografinius pokyčius, dėl kurių mažėja darbingo amžiaus žmonių, silpsta darbo rinka bei mažėja tam tikrų kaimo ir atokių vietovių gyventojų skaičius.
Kiti iššūkiai, su kuriais susiduria kaimo vietovės, kaip žinia, apima infrastruktūros ir paslaugų teikimo trūkumą, smunkančią ekonomiką, mažas pajamas, didesnę skurdo bei socialinės atskirties riziką, dirbamos žemės apleidimą, mokymosi infrastruktūros trūkumą ir didelį mokyklos nebaigusių asmenų skaičių[1]. Ir visgi, jeigu Covid-19 pasauliečius išmokė vienos pamokos, tai yra tai, jog perdėm individualistinis miesto gyvenimas kenkia mūsų sveikatai tiek fiziškai, tiek protiškai, tiek emociškai.
Žinoma, tokios aplinkybės iš pradžių buvo suvokiamos kaip „užburtas ratas, skatinantis kaimo nykimą“, kadangi vis daugiau žmonių persikėlė į miestus, ieškodami geresnių darbo perspektyvų ir tinkamų viešųjų paslaugų, dėl ko iki šiol augančios miestų teritorijos sukūrė papildomų trukdžių, tokių kaip didėjančios transporto spūstys, prastesnė oro kokybė, nusikalstamumas, vienišumas bei nepalankios galimybės naudotis kokybiškomis švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigų paslaugomis.
Bet kokiu atveju, su naujųjų laikų epidemija galime kovoti tik gerbdami kitų erdvę ir atsisakydami to, kas švaistoma. Tuo tarpu jeigu pajėgsime pasiūlyti miestų ekonomines, švietimo ir medicinos galimybes kaimo vietovėse, tai pastarosios neabejotinai suteiks visapusiškai sveikesnį gyvenimą kiekvienam.
Žmonės lengvai nepalieka savo namų ir šeimų
Ne paslaptis, jog įmanoma pakeisti miestų traukos tendencijas, tokiu būdu pagerinant ne tik kaimo vietovių padėtį, bet ir pasiūlant galimybę, apimančią atsakymus į dabartinius ekologinius ir medicinos iššūkius. Tarp kitko, siekiant tai padaryti, kai kuriose vietovėse yra užtikrinamas ES finansavimas tam tikruose finansavimo mechanizmuose pagal dabartinę daugiametę finansinę programą.
Pavyzdžiui, kaimo plėtra Lietuvoje yra antrasis bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) ramstis, kuriuo, didinant socialinį, aplinkos ir ekonominį kaimo vietovių tvarumą, stiprinamas pirmasis pajamų rėmimo ir rinkos priemonių ramstis. BŽŪP, be kita ko, prisideda prie tvarios kaimo vietovių plėtros, įgyvendinant tris ilgalaikius tikslus: skatinti žemės ūkio ir miškininkystės sektorių konkurencingumą; užtikrinti tvarų gamtos išteklių valdymą ir klimato politikos veiksmus; užtikrinti subalansuotą teritorinę kaimo ekonomikos bei bendruomenių plėtrą, dargi skatinant socialinę įtrauktį ir kuriant bei išlaikant darbo vietas[2].
Beje, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai biudžetas siekia netgi 95,5 mlrd. Eur, įskaitant 8,1 mlrd. injekciją iš ekonomikos gaivinimo priemonės „Next generation EU“, siekiant padėti spręsti Covid-19 pandemijos keliamus iššūkius.
Šiaip ar taip, kalbant apie pažangiųjų kaimų skatinimą, kaimo plėtros programomis taipogi galima remti pažangiųjų kaimų iniciatyvą, suteikiant įvairiapusių priemonių rinkinį, jog būtų pasitelkiamos inovacijos atokiose vietovėse, sudaromos sąlygos jas įgyvendinti ir plėtoti, taip sprendžiant bendras problemas, su kuriomis susiduria kaimo vietovėse gyvenantys piliečiai.
Negana to, norima, kad kaimo plėtros veiksmais būtų geriau reaguojama į dabartinius ir būsimus uždavinius, tokius kaip klimato ir kartų kaita, ir toliau remiami Europos ūkininkai, kad būtų užtikrintas tvarus ir konkurencingas žemės ūkio sektorius. Kaimo plėtros veiksmais taip pat svariai prisidedama prie pagrindinių prioritetų ir strategijų, tokių kaip, pavyzdžiui, ilgalaikių kaimo vietovių vizijos.
Išmanieji kaimai – tai kaimo vietovių bendruomenės, kurios naudoja novatoriškus sprendimus
Iš esmės reinvestuojant į kaimo vietoves siekiama vienu metu išspręsti daugelį problemų, su kuriomis šiuo metu susiduria europiečiai. Neturėtume pamiršti, jog, tarkim, JK „Brexit“ baigtis buvo nuspręsta kaimo gyventojų dalyse, kurios jautėsi paliktos bei ignoruojamos, dėl ko būtina grąžinti jų bendruomenių nuosavybę šiems žmonėms ir padėti kovoti su didėjančiu politiniu radikalėjimu.
Galų gale, išmanieji kaimai – tai vizija, kuri gali atspindėti veiksnį, kad Europa taptų neutralesnė anglies dioksido kiekiu, ir kuri padėtų pagrindus galimybei lengvai bei neskausmingai praktikuoti socialinį atsiribojimą ir nuotolinį darbą. Tarp kitko, galime pamėginti įsivaizduoti pasaulį, kuriame žmonės tarsi iš naujo atranda vaizdingą kaimo grožį, priima socialinį įsitraukimą, supranta kooperatyvinių struktūrų pranašumus ir didžiuojasi, kad yra aktyvūs savo bendruomenės nariai.
Kitaip tariant, tikėtina, kad solidarumas, pasirinkimo laisvė, šeimos vertybės ir ekologinė sąmonė eis koja kojon, ir taip suvienys pagrindines vizijas, susijusias su protų nutekėjimo kaimo vietovėse problema, jog gyvenimas vaizdingame Europos kaime ilgainiui taptų privilegija.
Ir visgi, akivaizdu, jog nepaisant visų tragedijų ir iššūkių, pandemija pabrėžė geresnį daugumos miestų centrų ateities potencialą, mat virš 40 proc. Europos Sąjungos gyventojų gyvena juose, dėl ko miesto erdvės turi atlikti pagrindinį vaidmenį atsigaunant[3]. Atkūrimo planuose taipogi yra dar vienas esminis elementas: atsparumas. Kita vertus, nors miestai neabejotinai yra šio atsigavimo varomoji jėga, tačiau to negalima pasiekti neįtraukus kitų gyventojų centrų, kurie gali būti mažesni.
Galiausiai labai svarbu, kad po Covid-19 įvykę perversmai pakeistų miestų ritmą ir nežabotą dinamiką, kurioje vis sunkiau gauti būstą, nesugebant padengti pagrindinių prekių ir viešųjų paslaugų išlaidų, tokių kaip švietimas, sveikata, būstas bei transportas, dėl ko miestai tampa vis sudėtingesnėmis vietomis gyventi.
Ir iš tiesų, darbo galimybių sutelkimas didelių miestų centruose trukdo gyventi milijonams žmonių, kurie, neturėdami darbo kitur, negali plėtoti savo gyvenimo projektų taip, kaip norėtų. (Įvairių institucinių ir gyventojų lygių bendro valdymo sistema yra kone efektyviausia garantija siekiant sukurti naują padorią gyvenimo, darbo, socialinio teisingumo ir sveikatos aplinką eroje po pandemijos).
