Atogrąžų miškų mažėjimas kelia nerimą: bliūkšta „planetos plaučiai“
„Žemės plaučiai“ ir „Rojus žemėje“ yra apibūdinimai, susiję su Indonezijos miškais dėl jų grožio ir kaip didžiausios mega biologinės įvairovės žemėje namais, kurie sudaro 15,5 proc. pasaulio floros ir 10 proc. pasaulio faunos. Daugelis žmonių taip pat yra tiesiogiai priklausomi nuo šių miškų, ypač čiabuviai ir vietos bendruomenės.
Indonezijos teisėtas miškų plotas užima apie 133 mln. ha, tačiau tik 93,6 mln. ha vis dar apaugę miškais. Deja, Indonezija ir toliau nerimą keliančiu greičiu naikina savo miškus. Plantacijų sektoriai, tokie kaip aliejinės palmės ir plaušinė mediena, yra didžiausias miškų naikinimo veiksnys Indonezijoje. Remiantis Indonezijos vyriausybės paskelbtais oficialiais duomenimis, 1990–2015 m. Indonezijoje buvo sunaikinta apie 24 milijonai hektarų atogrąžų miškų („Greenpeace“, 2018 m.)[1].
Kaip jau anksčiau rašė „77.lt“, dėl daugelio įvarių priežasčių Indonezija nusprendė perkelti savo sostinę iš Džakartos į Borneo salą, o tai privertė sunerimti aplinkosaugininkus, nes būtent šioje saloje plyti didžiulės plantacijos atogrąžų miškų, gyvena daug retų, nykstančių gyvūnų, primatų orangutanų. Pastaruosius jau daugiau nei penkis dešimtmečius tyrinėja ir jų populiacijos išsaugojimu jau daug metų rūpinasi žinoma lietuvių kilmės mokslininkė dr. Birutė Galdikas. Išskirtiniame „77.lt“ interviu ji pasidalijo savo mintimis ir nuomone apie sostinės perkėlimą ir galimą grėsmę tiek atogrąžų miškams, tiek ir orangutanų populiacijai.
Kaltė krenta visam pasauliui: palmių aliejus yra pelningas verslas
– Gerbiama Birute, Jūsų nuomone, kokią įtaką Borneo salai padarys Indonezijos sostinės perkėlimas iš Džakartos į minėtą salą?
– Indonezijos sostinės perkėlimas yra jos istorijos dalis. Tai yra tai, ką prezidentas Joko Widodo nori padaryti, kad apsaugotų savo palikimą. Tai bus jo palikimo pasiekimas.
Kai aš pirmą kartą atvykau į Indoneziją prieš 52 metus, jau tada buvo kalbama apie sostinės perkėlimą į Borneo.
Dabartinė sostinė yra pastatyta ant pelkėtos plokštumos, kuri pamažu skęsta į jūrą. Taip pat yra ir daugybė kitų didelių problemų. Viena iš jų – geriamojo vandens gavimo problema. Ir prezidentas J. Widodo stengiasi sušvelninti šias pasekmes perkeldamas sostinę į Kalimantaną. Kalimantanas yra indonezietiškas Borneo pavadinimas.
Aš galiu suprasti, kodėl jis tai daro, tačiau mano asmenine nuomone, geriau būtų susikoncentruoti ties Džakartos problemų sprendimu, o ne perkelti milijonus žmonių į santykinai neapdorotus miškus Rytų Borneo. Šie miškai provincijoje vis dar yra nykstantys, todėl reikia juos saugoti. Dėl šios priežasties mano jausmai dvejopi šiuo klausimu.
– Kai Jūs buvote Lietuvoje 2019 metais, pamenu, džiaugėtės, kad Indonezijos valdžia atsižvelgia į Jūsų pastabas, klauso ir padeda saugoti atogrąžų miškus, ornagutanus ir kitus retus gyvūnus. Kaip jaučiatės dabar, ar vis dar džiaugiatės valdžios palaikymu, ar ji vis dar stengiasi visa tai išsaugoti, rūpinasi tuo?
– Vyriausybė yra lygiai tokia pat kaip ir kiekvienas kitas žmogus: ji nori turėti savo pyrago gabalą ir jį valgyti. Tačiau šiuo konkrečiu atveju pyragas yra atogrąžų miškai Indonezijoje. Jie yra išmatuojami ir saugomi.
Valdžia stengiasi šviesti žmones, kad jie nedegintų, nekirstų miškų ir t.t. Tačiau, deja, praeityje vyriausybė tuo pačiu suteikė didelėms kompanijoms ir kitiems leidimus nusavinti miškus, kad juose būtų įsteigtos palmių aliejaus plantacijos, kurios yra labai pelningos.
Aš dėl to kaltinu visą likusį pasaulį. Nekaltinu dėl to konkrečiai Indonezijos gyventojų, nes jie nori pagerinti savo ekonominę situaciją. Jie labai pasisako už ekonomikos plėtrą. Žvelgiant į istoriją, jie tikrai dėl to padarė labai daug gero darbo.
Kai aš 1971 metais atvykau į Indoneziją, jos gyvenimo lygis buvo toks pat kaip Ganos. Manau, kad vieno gyventojo pajamos buvo netgi mažesnės nei Ganos, bet pažvelkite į juos dabar, palyginkite Ganą ir Indoneziją ir pamatysite skirtumą. Indoneziečiai padarė nepaprastą ekonominę ir netgi socialinę pažangą.
Teisingas sprendimas – Borneo orangutanus paskelbti kaip kritiškai nykstančius
– Kokia dabar yra situacija su orangutanais – jų skaičius auga, mažėja ar išlieka nepakitęs?
– Priklauso nuo nuomonės (šypsosi). Vienų mokslininkų nuomonė yra vienokia, kitų – kitokia. Vyriausybės pareigūnai gali pasakyti tai, ką sako vieni ar kiti mokslininkai.
Kadangi dirbu daugiau nei 50 metų, galiu pasakyti, kad mūsų Borneo teritorijoje, kurioje dirbame, orangutanų populiacija yra stabili. Tačiau kitose vietovėse ji mažėja, dar kitose – sunaikinta ir jos nebėra.
Apskritai, mano nuomone, sprendimas Borneo orangutanus paskelbti kaip kritiškai nykstančius, yra teisingas.
Jei pažiūrėtume į Malaizijos Borneo, Saravaką, ten situacija yra ypatingai baisi. Manau, kad Saravake yra likę apie 2 tūkst. orangutanų. Pamenu, kai prieš kelerius metus paskutinį kartą lankiausi Saravake, jų tikslas buvo padidinti laukinės populiacijos skaičių iki 3 tūkst. Situacija Sabah, kuris taip pat yra Malaizijos Borneo dalis, yra kiek geresnė. Nesu tikra, koks tiksliai skaičius jų yra, bet, manau, jis gana neblogas. Mokslininkai skaičiuoja, kad laukinėje gamtoje Sabah jų galėtų būti apie 13 tūkst.
Taigi, galime palyginti situaciją tarp Indonezijos ir Malaizijos Borneo ir pamatysime, kokia ji yra.
– O kokia situacija yra su atogrąžų miškais? Aplinkosaugininkai baiminasi, kad perkėlus sostinę Borneo, jie bus masiškai kertami.
– Naujos sostinės įkūrimas tikrai yra ilgalaikė Indonezijos problema. Tai pareikalaus daug pastangų. Net ir prezidentas Jokowi (prezidento Joko Widodo trumpinys, – aut. pastaba) pažymi, kad tai nenutiks per vieną naktį.
Taigi, koks yra pagrindinis viso to tikslas? Manau, kad iš dalies tai yra sustiprinti ekonominio vystymosi poreikius ir šiek tiek paskleisti gyventojus po visą Indoneziją.
Kaip jau minėjau, sostinė perkeliama dėl istorinių priežasčių. Ir kalbos apie sostinės perkėlimą sklandė jau nuo pat Indonezijos nepriklausomybės nuo Nyderlandų 1949 metais. Žmonės apie tai nuolatos kalbėjo, svarstė potencialą, bet tai neįvyko tol, kol prezidentas Jokowi pradėjo eiti pareigas ir nusprendė tai įgyvendinti.
Taigi, tai yra istorinės priežastys, bet ne tai, kad Indonezija tiesiog nusprendė perkelti Džakartą į kitą vietą. Tai tiesiog tapo racionalesniu būdu efektyviau išspręsti dabartines Džakartos problemas, apie kurias jau kalbėjau: Džakarta skęsta į jūrą, ją nuolatos kankina didžiuliai potvyniai, kai tik prasideda lietaus sezonas, problemos su geriamuoju vandeniu – žmonės turi kasti šulinius dešimtis metrų, kartais gal net ir iki šimto metrų į gylį, kad pasiektų geriamąjį vandenį.
Taip pat Džakarta yra labai užteršta ir perpildyta – piko valandomis būna neįtikėtini kamščiai, su kuriais susiduria daugelis gyventojų. Taigi, atėjo laikas griebti jautį už ragų ir padaryti tai, apie ką žmonės kalba jau daugiau nei septyniasdešimt metų – iškelti sostinę iš Džakartos. Nėra jokių gilių istorinių priežasčių, kodėl Indonezijos sostinė turėtų būti būtent Džakartoje. Taigi, tai nėra tai, kaip galbūt atrodo iš šalies. Iš tiesų problema yra gilesnė, besitęsianti nuo Indonezijos nepriklausomybės.
– Jūs sakote, kad Džakarta yra perpildyta žmonių ir labai užteršta. Tačiau tas pats gali nutikti ir su Borneo…
– Taip, žinoma, tai iš tiesų gali nutikti. Tačiau užtruks labai daug laiko, kol tie milijonai ar net šimtai, tūkstančiai žmonių bus perkelti į naująją sostinę.
– Ar, Jūsų žiniomis, ten jau yra perkelta žmonių?
– Ne, jų ten dar nėra. Vieninteliai žmonės, kurie ten jau anksčiau buvo, yra spekuliantai. Jie ten jau buvo seniai, nes, kai žmonės sužinojo, kad tai labai reali galimybė, jog sositinė bus perkelta, žinoma, jie nusipirko ten žemės. Nutiko daug visokių dalykų, apie kuriuos aš beveik nieko nežinau. Tačiau spekuliantai ir investuotojai visada pirmieji uždirba iš to, kas įvyks (juokiasi).
Sostinės perkėlimui į Borneo salą indoneziečiai nesipriešino
– O kaip vietiniai indoneziečiai reagavo į sostinės perkėlimą? Jie priešinosi ar priėmė tai ramiai?
– Indonezijos gyventojai yra labai mandagūs, tam tikra prasme vis dar tradicinė visuomenė. Ji gerbia ir paklūsta savo vyresniesiems. Todėl išskirtinės reakcijos į tai, kad Indonezijos sostinė bus perkelta, nebuvo. Žmonės tiesiog mano, kad tie, kurie turi galių ir tie, kurie yra ekspertai, žino, ką daro. Jų kultūra yra tokia, kuri kiek įmanoma labiau vengia konfliktų. Nors visuomenė tampa daug modernesnė, bet vis dar labai tradicinė ir ji nekovoja, nebent kažkas tikrai asmeniškai labai stipriai rūpi. Todėl kartais tarp kaimų kyla konfliktų dėl žemės.
Tačiau, žinote, tai nėra kažkas, kas staigiai pakeistų vidutinio indoneziečio gyvenimą.
– Sostinės perkėlimas nėra vien tik apie atogrąžų miškus, nykstančius gyvūnus, orangutanus, bet taip pat ir apie vietinius Borneo salos žmones, vietines gentis. Baiminamasi, kad jos taip pat gali išnykti.
– Visiškai teisingai. Genčių nykimas yra pasaulinė problema. Ne atskirų individų, bet kultūrų, kalbų nykimas. Kultūros ištirpsta arba susimaišo su pasauline ir vakarų kultūra, kurios Indonezijoje yra tik truputį. Indonezija vis dar yra labai indonezietiška šalis, bet kaip ir visos besivystančios šalys pasaulyje, ji perima kai kuriuos bruožus ir pritaiko savo visuomenėje. Pavyzdžiui, socialiniai tinklai Indonezijoje yra labai populiarūs. Buvau dėl to labai nustebusi. Kai kurie mūsų darbuotojai, kurių tėvai buvo neraštingi, yra labai įgudę socialiniuose tinkluose. Turbūt net labiau nei aš (šypsosi).
Lietuvių kilmės mokslininkė jaučiasi įvertinta Indonezijos valdžios ir gyventojų
– Gerb. Birute, Jūs skyrėte daugiau nei 50 metų stengdamasi ir bandydama apsaugoti atogrąžų miškus, orangutanus, kitus gyvūnus, gamtą. Jūsų įkurtas fondas yra tikrai milžiniškas darbas. Ar nesigailite skirto laiko, ar Jums negaila Jūsų viso gyvenimo darbo, kai jis atrodo tarsi neįvertinamas perkeliant sostinę į salą, kurioje įdėta tiek daug pastangų?
– Manau, mano darbas yra įvertintas. Esu gavusi apdovanojimų iš pačio Indonezijos prezidento rankų. Buvau kviečiama į susitikimus su buvusia Indonezijos prezidente Megavati Sukárnoputri, kuri buvo pirmoji prezidentė moteris ir mano asmeninė herojė. Žmonės sakė, kad be manęs čia, Indonezijoje, Borneo saloje dabar orangutanai būtų išnykę. Manau, kad tai yra mano įvertinimas Indonezijoje. Didesnis nei jis yra kitose vietose.
Tačiau indoneziečiai nėra labai reiškiantys emocijas, jie yra ramūs, nuolankūs ir net girdami kitus žmones jie yra linkę parodyti tas savo savybes. Turiu vieną apdovanojimą iš Indonezijos vyriausybės ir vieną iš privataus piliečio.
Vien jau faktas, kad Indonezija man leido likti joje 52 metus ir dirbti savo darbą, būti kritiškai (o aš tikrai buvau kritiška), pasako apie požiūrį į mane vietoje, kurioje aš dirbu. Įdomu yra tai, kad žmonės, kurie praeityje buvo kritiški mano atžvilgiu, yra ne indoneziečiai, o svetimšaliai. Jie neturi supratimo, kaip veikia vietinė sistema. Aš galiu būti kritiška, galbūt ateityje parašysiu knygą (juokiasi), bet dalykas yra tas, kad esu labai dėkinga Indonezijos žmonėms, kad mane, užsienietę, priėmė ir leido daryti tai, ką aš sugebėjau daryti.
– Užsiminėte apie knygą. Gal jau rašote ją?
– Nerašau knygos, bet kartais pasižymiu savo mintis (šypsosi).
Atsakydama plačiau apie problemas, kurias klausiate, galiu pasakyti, kad tai ne tik atogrąžų miškai Indonezijoje. Taip, jie yra problema, bet bent jau Indonezijos vyriausybė, kaip sakiau, nori valgyti savo pyrago dalį ir ji tai turi, todėl jų požiūris į mišką paprastai yra daugiau ar mažiau teigiamas. Ir, žinoma, tai, ką jie gauna, yra pelnas.
Turiu galvoje, mes galvojame apie tai, kas vyksta perkeliant sostinę iš Džakartos į Borneo ir kiek vienas dalykas suteikia galimybių daugybei žmonių. Tačiau galiausiai tai, kas lemia įmonių ir daugelio asmenų sprendimus, yra pelnas.
Labai augantis ir siaubingas to pavyzdys yra Amazonė. Jei pažiūrėtume, kas šiuo metu vyksta Amazonės baseine… Yra naujas Brazilijos prezidentas, tikėtina socialistinių pažiūrų, kuriam rūpi Brazilijos čiabuviai, tai, kas vyksta Amazonės baseine ir jis daro viską, ką gali, kad uždarytų nelegalias kasyklas, kad aborigenų čiabuviai atgautų savo žemes. Ir jis dėl to turi problemų, nes pelnas, kurio siekiama, yra milžiniškas.
Neseniai skaičiau interviu su nelegaliu kalnakasiu, kuris nespėjo pabėgti ir buvo pagautas aplinkosaugos vyriausybės pajėgų. Jie atėjo apsirengę kaip kariškiai. Jis sakė, kad per savaitę uždirba tūkstančius dolerių nelegaliai kasdamas ir parduodamas auksą. Ir kai tik aplinkosaugininkai jį paleis, jis iš karto grįš į Amazonės baseiną, susiras nelegalią kasyklą, kur jis galės dirbti.
Ta pati problema egzistuoja ir Konge, kur yra išlikę didžiausi pirmykščiai miškai Afrikoje. Taigi atogrąžų miškų išlikimas pasaulyje yra problema ir tai ne tik apie Indoneziją. Indonezijoje padėtis nėra pati geriausia ir egzistuoja didžiulis išnykimo pavojus, bet dėl mano 52 metų darbo kartu su Indonezijos darbuotojais, studentais ir vietos valdžios pagalba bei parama, mums pavyko pasiekti tai, kur dabar esame. Vienas iš svarbiausių šios visumos veiksnių yra turizmas. Nacionalinis parkas, kuriame aš dirbu, dabar yra užsienio turistų labiausiai lankoma vieta visoje provincijoje.
Greitai vietiniai žmonės pradėjo investuoti į turizmo industriją – statė viešbučius, valtis, tapo turizmo gidais – dabar mes turime stipriausius ekologinio turizmo pagrindus visoje vietovėje. Taip pat su mūsų pagalbininkais indoneziečiais atliekame ir kitus darbus – atsodiname, persodiname miškus. Turime labai stiprią edukacijos programą. Per pastaruosius penkerius šešerius metus mes edukavome, kalbėjome 60 tūkst. vaikų šimtuose vietinių mokyklų – nuo darželių iki aukštųjų mokyklų, tačiau daugiausiai pradinėse mokyklose. Žinoma, yra siaubingų kliūčių, tačiau nepaisant visko, mums pasisekė, kad mūsų laukinės gamtos vietovėje orangutanai neišnyko.
Šiais metais mokslininkė B. Galdikas ketina aplankyti savo tėvynę
– Turbūt būtų sunku rasti žmogų, taip stipriai atsidavusį ir visą savo gyvenimą pašventusį orangutanams nei Jūs tai padarėte. Ar turite ateičiai sau pamainą, kad tęstų Jūsų darbus, tai, ką pradėjote?
– O, tikrai taip! Turime parengę neformalų planą. Negyvensiu amžinai (juokiasi), tačiau vis dar turiu savo šeimai perduoti istoriją ir savo dalį, savo viziją mažiausiai dešimčiai metų į priekį. Mes esame optimistiškai nusiteikę, kai žiūrime į Kalimantano regioną, tačiau nesu tokia optimistė žiūrėdama į mūsų planetą. Kai aš skaitau, kas vyksta su poliariniais lokiais, migruojančiais paukščiais – tai žiauru. Atrodo, kad žmonės niekad nepasimoko iš ankstesnių pamokų.
Pavyzdžiui, visi labai sveikina vėjo malūnų atsiradimą. Ir atrodo, kad esu vienintelis žmogus pasaulyje, kuris kaskart matydamas milžiniškus vėjo malūnus, besisukančius vėjyje, negalvoja apie pagaminamą energiją, bet galvoja apie milijonus paukščių, kurie kasmet besisukančių sparnų yra supjaustomi į gabaliukus.
Viskas turi savo kainą. Ir jei mes galvojame apie elektrines transporto priemones, tuomet turėtume pagalvoti apie tuos vargšus vaikus, kurie gyvena Demokratinėje Kongo Respublikoje ar kur jie bebūtų.
Taigi, nesu tokia optimistė dėl mūsų planetos ateities, bet tikiuosi, kad žmogiškasis tęstinumas, žmogiškosios technologijos ir žmogiškasis racionalumas įveiks emociškai neteisingus sprendimus, kuriuos žmonija dažnai priima.
Šiais metais, tikriausiai birželį, ketinu aplankyti Lietuvą. Taip pat tikiuosi aplankyti Serbiją. Gavau vyriausybės kvietimą atvykti.
Tikiuosi sustiprinti savo ryšius ir su Indonezijos vyriausybės nariais. Neseniai pasirašėme Supratimo memorandumą (MOU – Memorandum of understanding) su įvairiais švietimo departamentais kai kuriuose Kalimantano regionuose.
Mes tikrai daug ir sunkiai dirbome, kad įtvirtintume tai, kur dabar esame, svarbius elementus ir gamtosaugos judėjimus, ypač Indonezijoje. Taigi, mes ir toliau ketiname progresuoti, tęsti orangutanų veisimą laukinėje gamtoje ir atogrąžų miškų išsaugojimą.
Turiu paminėti, kad mūsų miškų persodinimo ir sodinimo misija gyvuoja jau šešerius metus. Ir pastaruosius šešerius metus su vietiniais pagalbininkais pasodinome apie 700 tūkst. medžių, iš kurių apie 90 proc. išgyveno. Taigi mes atsodiname miškų teritorijas, kurios buvo išdegintos milžiniškų masinių gaisrų 2015 metais, apie kuriuos tikriausiai esate girdėję.
Mes darome daug darbų, bet mūsų pagrindinis tikslas – išsaugoti orangutanų populiaciją laukinėje gamtoje ir atogrąžų miškus.
