Indonezijos sostinės perkėlimas kelia didelį nerimą aplinkosaugininkams

Suprasti akimirksniu

• Džakartą perkels į Nusantarą ir sieks neutralaus anglies dvideginio
• Indonezijos prezidentas mano, kad naujos sostinės įkūrimas išspręs įsisenėjusias problemas
• Naujosios sostinės atidarymas planuojamas kitų metų vasaros pabaigoje 
• Aplinkosaugininkai nerimauja dėl miškų, gyvūnijos ir vietos bendruomenių likimo
• Lietuvių kilmės mokslininkė įvardijo didžiausias grėsmes atogrąžų miškams ir primatams
• Kodėl taip nerimaujama dėl atogrąžų miškų ir kuo jie yra tokie svarbūs visai planetai?
• Indonezija nėra vienintelė šalis, perkėlusi sostinę iš vieno miesto į kitą
• Šaltiniai

Džakartą perkels į Nusantarą ir sieks neutralaus anglies dvideginio

Indonezijos sostinė Džakarta – greičiausiai skęstantis miestas pasaulyje. Mokslininkų paskaičiavimais, jau 2050 metais galimai trečdalis daugiau nei 10 mln. gyventojų turinčio miesto jau bus po vandeniu. Dėl šios priežasties Indonezijos valdžia priėmė sprendimą sostinę perkelti į kitą šalies salą – Borneo.

Nors tai nėra pirmas ir vienintelis atvejis, kai sostinė perkeliama iš vieno miesto į kitą, tačiau Indonezijos valdžios sprendimas yra išskirtinis ir verčiantis sunerimti aplinkosaugininkus, mat šioje šalyje sostinę ketinama perkelti į salą, kur jau ne vieną dešimtmetį bandoma išsaugoti nykstančius atogrąžų miškus, orangutanus bei kitą retą gyvūniją.

Dar 1971-aisiais lietuvių kilmės mokslininkė dr. Birutė Galdikas kartu su savo buvusiu vyru Rodu Brindamoru Tanjung Puting nacionaliniame parke (iš pradžių Tanjung Puting draustinyje) Kalimantan Tengah provincijoje, Vidurio Indonezijos Borneo) netgi pradėjo Orangutanų tyrimų ir išsaugojimo projektą, kuris 1986 metais išaugo į Tarptautinį orangutanų fondą ir iki šių dienų tęsia pradėtos programos veiklą^[1].

Džakarta yra perpildyta, užteršta, linkusi į žemės drebėjimus ir greitai grimzta į Javos jūrą. Dabar vyriausybė ruošiasi perkelti Indonezijos sostinę į Borneo salą, Nusantara miestą.

Indonezijos pareigūnai teigia, kad naujasis didmiestis bus „tvarus miško miestas“, kuriame aplinka yra svarbiausias vystymosi tikslas ir iki 2045 m. anglies dioksido kiekis jame bus neutralus.

Tačiau aplinkosaugininkai tuo abejoja ir perspėja, kad sostinės statybos sukels masinį miškų naikinimą, grėsmę nykstančių rūšių, pavyzdžiui, orangutanų buveinėms ir grėsmę čiabuvių bendruomenių namams^[5].

Indonezijos prezidentas mano, kad naujos sostinės įkūrimas išspręs įsisenėjusias problemas

Indonezijos prezidentas Joko Widodo mano, kad naujos sostinės statybos leis šaliai iš naujo pradėti kurti „tvarų miestą“, padės mažinti sostinę Džakartą kamuojančias problemas, kurios yra susijusios ne tik su tuo, kad iki 2050 m. trečdalis miesto gali būti apsemta, o pagrindinės to priežastys yra nekontroliuojama požeminio vandens gavyba ir dėl klimato kaitos kylanti Javos jūra.

Dabartinės sostinės oras ir požeminis vanduo yra labai užteršti, ją reguliariai siaubia potvyniai, o gatvės jų metu taip užsikemša, jog ekonomikai per metus tai kainuoja 4,5 mlrd. JAV dolerių.

J. Widodo šias visas problemas ketina išspręsti įkuriant Nusantaros miestą (senuoju javiečių terminu, reiškiančiu „salyną“), kuriame vyriausybės pastatai ir būstai bus statomi nuo nulio.

Vienų šaltinių teigimu, pirminiais skaičiavimais, daugiau nei 1,5 milijono valstybės tarnautojų bus perkelta į miestą, kuris bus įkurtas maždaug 2 000 kilometrų (1 240 mylių) į šiaurės rytus nuo Džakartos^[5].

Kiti šaltiniai skaičiuoja, jog miestas bus kuriamas siekiant, kad pradinis gyventojų skaičius būtų 500 000 žmonių. 

Naujosios sostinės atidarymas planuojamas kitų metų vasaros pabaigoje 

Dar sausio pabaigoje Indonezija paskelbė apie planus pradėti statyti 184 daugiabučius, kurie bus pirmasis jos naujosios sostinės Nusantaros plėtros etapas.

Indonezijos studijos „URBAN+“ suprojektuotame mieste bus pastatyti valstybės rūmai, atstovų namai, vyriausybės įstaigos ir būstai valstybės tarnautojams.

Nusantara nacionalinės sostinės administracijos (NSA) vadovas Bambangas Susantono skelbė, kad pirmasis sostinės statybų etapas prasidės antrąjį šių metų ketvirtį.

Pristatydamas šį projektą Pasaulio ekonomikos forume jis paaiškino, kad daugiabučiuose bus apgyvendinta 14 500 valstybės tarnautojų, kariškių ir policijos atstovų.

B. Susantono paskelbė, kad dėl šio darbo NSA derasi su trimis privačiais nekilnojamojo turto vystytojais iš Kinijos, Pietų Korėjos ir Indonezijos^[8].

Jis taip pat sakė, kad naujojoje sostinėje bus taikoma „miško miesto“ koncepcija, o 65 % ploto bus atsodinti miškais. Tikimasi, kad miestas bus iškilmingai atidarytas kitų metų rugpjūčio 17 d., kad sutaptų su Indonezijos nepriklausomybės diena. Tuo tarpu naujosios sostinės valdžia teigė, kad paskutiniai miesto statybos etapai greičiausiai nebus baigti iki 2045 m., pažymint tautos šimtmetį[ref-2].

Aplinkosaugininkai nerimauja dėl miškų, gyvūnijos ir vietos bendruomenių likimo

Tačiau tokius valdžios džiaugsmus ir užsidegimus gesina gamtosaugininkų įspėjimai.

Skeptikai nerimauja dėl didelio 256 000 hektarų (990 kvadratinių mylių) miesto, esančio Borneo Rytų Kalimantano provincijoje, kurios teritorijoje gyvena orangutanai, leopardai ir daugybė kitų laukinių gyvūnų.

Indonezijos nevyriausybinė organizacija „Forest Watch Indonesia“, stebinti miškininkystės problemas, 2022 m. lapkričio mėn. ataskaitoje perspėjo, kad dauguma naujosios sostinės miškingų plotų yra „gamybiniai miškai“, o tai reiškia, kad gali būti išduoti leidimai miškininkystei ir gavybos veiklai, dėl kurios toliau bus naikinami miškai. Iki šiol nebuvo aišku dėl likusių natūralių miškų apsaugos būklės naujoje būsimos sostinės teritorijoje.

Dar viena problema, susijusi su naujosios sostinės kūrimu, – vietinių bendruomenių naikinimas.

Mažiausiai penki kaimai, kuriuose gyvena daugiau nei 100 vietinių balikų gyventojų, dėl statybų bus perkeliami į kitas vietas, o plečiantis statybų erdvei, manoma, jog bus išnaikinta dar daugiau kaimų. Nors Vyriausybė nurodė, kad naujoji sostinė sulaukė vietos bendruomenių lyderių paramos ir skyrė kompensacijas žmonėms, kurių žemė naudojama miesto plėtrai, tačiau Sibukdinas, čiabuvių lyderis, kuris, kaip ir daugelis šalies gyventojų, naudoja tik vieną vardą ir gyvena Sepaku, labai arti statybų rajono, sakė, kad bendruomenės nariai tiesiog yra priversti paimti vyriausybės jiems pasiūlytus pinigus, nors jie ir nežino, kaip kompensacija yra apskaičiuota ir ar tai yra teisinga^[5].

Lietuvių kilmės mokslininkė įvardijo didžiausias grėsmes atogrąžų miškams ir primatams

Apie nuolat siekiamus išsaugoti atogrąžų miškus ir juose gyvenančius retus gyvūnus bei augaliją jau ne vieną dešimtmetį kalba ir lietuvių kilmės mokslininkė, antropologė, primatologė, žymiausia orangutanų tyrinėtoja, VDU garbės daktarė, profesorė Birutė Galdikas.

2021 metų rudenį viešėdama Kauno Vytauto Didžiojo universitete ji taip pat ragino atkreipti dėmesį į sparčiai kertamus atogrąžų miškus ir tokių veiksmų pasekmes. Jau beveik penkiasdešimt dvejus metus savo įkurtame orangutanų stebėjimo centre ji vykdo gamtosauginę veiklą, dėdama visas pastangas šių primatų ir ekosistemos išsaugojimui.

„Orangutanų išlikimui labai didelę grėsmę kelia nelegalus miškų kirtimas, brakonieriavimas, kasyba: iš pradžių tai buvo aukso kasyba, dabar dažniausiai – cirkonio. Taigi, jei vairuojate BMW, kurio stiklai yra neperšaunami, labai didelė tikimybė, kad jie dengti cirkoniu, atkeliavusiu iš mūsų srities (Indonezijos – aut. past.). Taip pat didelę žalą orangutanams daro ir jų išlikimui grėsmę kelia palmių aliejaus gavyba, gaisrai, kurie pastaraisiais metais dažnai kyla dėl klimato kaitos ar specialiai sukelti žmonių. Atogrąžų miškų plotai Indonezijoje stipriai sumažėję“, – apmaudo neslėpė antropologė^[6].

Kodėl taip nerimaujama dėl atogrąžų miškų ir kuo jie yra tokie svarbūs visai planetai?

Tačiau atogrąžų miškai nėra tik grožis ar retų gyvūnų buveinė. Atogrąžų miškai mūsų planetą išlaiko sveiką. Jie absorbuoja anglies dvideginį ir išskiria deguonį, nuo kurio priklauso mūsų išgyvenimas. Dažnai atogrąžų miškai netgi pavadinami Žemės plaučiais. CO2 absorbacija taip pat padeda stabilizuoti Žemės klimatą.

Atogrąžų miškai padeda palaikyti pasaulio vandens ciklą, į atmosferą įpildami vandens per transpiracijos procesą, dėl kurio susidaro debesys. Vanduo, susidaręs atogrąžų miškuose, keliauja aplink pasaulį; mokslininkai mano, kad drėgmė, susidaranti Afrikos miškuose, Amerikoje iškrenta kaip lietus!

Atogrąžų miškai kaupia vandenį kaip didžiulė kempinė. Tiesą sakant, manoma, kad vien Amazonės miškai sukaupia daugiau nei pusę Žemės lietaus vandens!

Atogrąžų miško medžiai traukia vandenį iš miško paklotės ir išleidžia jį atgal į atmosferą besisukančių rūkų ir debesų pavidalu. Jei ne atogrąžų miškai, nuolat perdirbantys didžiulius vandens kiekius, maitinantys upes, ežerus ir drėkinimo sistemas, sausros taptų dažnesnės, o tai gali sukelti plačiai paplitusį badą ir ligas.

Atogrąžų miškuose yra daugiau nei 30 milijonų augalų ir gyvūnų rūšių. Tai pusė Žemės laukinės gamtos ir mažiausiai du trečdaliai jos augalų rūšių! Taip pat yra daug daugiau tūkstančių atogrąžų miškų augalų ir gyvūnų rūšių, kurios vis dar laukia, kol bus atrastos.

Daugelis vietinių žmonių tūkstančius metų gyvena harmonijoje su atogrąžų miškais. Nuo šių miškų priklauso jų maistas, pastogė ir vaistai. Naftos ir miško ruošos įmonės, atvykusios išnaikinti didžiulių miškų plotų, atneša ligas, kurioms čiabuviai neatsparūs. Visa tai kelia grėsmę jų išlikimui. Dažnai jie taip pat priversti kraustytis iš savo namų į nepažįstamas vietas, kartais jie net nužudomi.

Keista, bet atogrąžų miškų dirvožemyje labai trūksta maistinių medžiagų. Taip yra todėl, kad maistinės medžiagos kaupiamos daugelyje medžių ir augalų, o ne dirvožemyje. Medžių šaknys suriša dirvą, o lajos apsaugo dirvą nuo stiprių liūčių. Kai medis miršta ir jo kamienas nukrenta į miško paklotę, jis suyra, o jame esančios maistinės medžiagos yra perdirbamos. Tačiau jei iš miško pašalinami medžiai, kartu su juo pasišalina ir maisto medžiagos. Tada neapsaugotas dirvožemis tiesiog nuplaunamas per smarkias liūtis, o tai sukelia žemumų upių užsikimšimus ir potvynius, o aukštumų upės lieka sausos.

Be to, daugiau nei 25 proc. mūsų šiuolaikinių vaistų yra kilę iš atogrąžų miško augalų. Nepaisant to, mes išmokome naudoti tik 1 proc. šių nuostabių augalų, todėl įsivaizduokite galimybes, jei galėtume eksperimentuoti su kitais 99 proc.^[7]!

Indonezija nėra vienintelė šalis, perkėlusi sostinę iš vieno miesto į kitą

Indonezija nėra vienintelė šalis, perkėlusi sostinę iš vieno miesto į kitą. Pavyzdžiui, Egiptas šiuo metu taip pat kuria savo naująją sostinę Kairo pakraštyje.

Tarp kitų šalių, kurios perkėlė sostines, yra Brazilija, kuri 1961 m. įkūrė Oscaro Niemeyerio sukurtą Braziliją, o Mianmaras 2005 m. perkėlė savo sostinę iš Jangono į Naipidawą^[8].